Skaitmeninis palikimas: kas nutinka mūsų duomenims po mirties?

Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms dažniau susimąstome apie atminimą ir tai, kas lieka po žmogaus išėjimo. Šiandien mūsų gyvenimas vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę – daugelis turi socialinių tinklų paskyras, elektroninį paštą, nuotraukų saugyklas ar debesijos paskyras. Advokatų kontoros TEGOS asocijuotoji partnerė Raminta Stravinskaitė pastebi, kad dėl to kartu su fiziniu palikimu atsiranda ir naujas, vis svarbesnis reiškinys – skaitmeninis palikimas. 

Skaitmeninis kapinynas 

Žmogus po savo mirties internete palieka išties daug: įvairias nuotraukas, susirašinėjimus, socialinių tinklų paskyras, elektroninius dokumentus, prisijungimus prie įvairių programų, virtualius pirkinius ir prenumeratas. Todėl ekspertai vis dažniau kalba apie vadinamąjį „skaitmeninį kapinyną” – prognozuojama, kad šio amžiaus viduryje dauguma paskyrų internete priklausys mirusiems žmonėms.  

Kitaip tariant, internetas po truputį tampa milžiniškomis virtualiomis kapinėmis, kuriose saugomi mūsų gyvenimo pėdsakai. Tad natūraliai kyla klausimas – kas turi teisę prieiti prie šių duomenų, kai žmogaus nebėra? Kas paveldi ne tik daiktus, bet ir žinutes, nuotraukas ar paskyras? 

Vienas žinomiausių atvejų Europoje įvyko Vokietijoje, kai mama siekė gauti prieigą prie žuvusios dukters „Facebook” paskyros. Pati platforma ją užrakino ir pavertė atminimo profiliu, todėl net ir turėdama prisijungimo duomenis, mama negalėjo peržiūrėti dukros žinučių. Po ilgų teisminių procesų 2018 m. Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad skaitmeninės paskyros gali būti paveldimos taip pat, kaip paveldimi dienoraščiai ar laiškai. Šis sprendimas iš esmės pripažino, kad skaitmeninis turinys – tai žmogaus gyvenimo dalis, kuri turi paveldėjimo vertę. 

Nuo testamento iki teisinio reguliavimo 

Apie skaitmeninį palikimą yra vis dažniau diskutuojama ir tarptautiniu mastu, pavyzdžiui, apie tai, kaip suderinti mirusiojo privatumą su įpėdinių teisėmis ir kaip skatinti žmones iš anksto išreikšti savo valią dėl skaitmeninio turinio likimo. Galbūt būtina keisti požiūrį ir įtraukti šiuos klausimus į testamentus, nes žmonės vis dar linkę galvoti tik apie paliekamą materialų turtą. Skaitmeninis turtas – kol kas neįprasta, bet vis reikalingesnė praktika. 

Europos teisės institutas šiuo metu rengia modelinius teisės principus, kuriais siekiama suvienodinti skaitmeninio palikimo reguliavimą visoje Europos Sąjungoje. Tikslas – aiškiai apibrėžti, kas yra skaitmeninis turtas, kam jis gali būti perduotas, kaip užtikrinti duomenų saugumą ir mirusiojo orumą perduodant šiuos duomenis įpėdiniams. 

Šiandien daugelio žmonių skaitmeninių duomenų likimas iš esmės priklauso nuo technologijų įmonių. Jų paslaugų sąlygos dažnai nustato, kas gali ar negali pasiekti mirusio asmens paskyrą. Kadangi daugelis tokių bendrovių įsikūrusios užsienyje, paveldėtojai susiduria su biurokratiniais iššūkiais – dokumentų vertimais, pažymų pripažinimu, net jurisdikcijos klausimais. Šį teisinį neapibrėžtumą Europos teisininkai siekia panaikinti, kurdami bendrus modelinius teisės principus. 

Ar duomenų apsauga galioja po mirties? 

Viena painiausių šios temos sričių – asmens duomenų apsauga po mirties. Pagal Europos Sąjungos Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR), jo nuostatos taikomos tik gyviems asmenims. Tai reiškia, kad žmogui mirus, BDAR ir Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nebėra taikomas. 

Kaip yra paaiškinusi Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI), mirusiųjų teisę į privatumą saugo ne BDAR, o kiti teisės aktai – pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Tai reiškia, kad jei kyla ginčų dėl netinkamo mirusio asmens duomenų tvarkymo, reikėtų kreiptis ne į VDAI, o, pavyzdžiui, į sveikatos priežiūros įstaigą arba tiesiogiai į teismą. 

Vis dėlto kai kurios Europos valstybės, tokios kaip Prancūzija ar Vokietija, savo nacionalinėje teisėje yra įtvirtinusios papildomas priemones mirusiojo asmens garbės, orumo ir atminimo apsaugai. Tokiais atvejais artimieji ar įpėdiniai gali ginti šiuos interesus prašydami ištrinti ar perduoti tam tikrą informaciją, jei tai pažeidžia mirusiojo atminimą. 

Šiuo metu mirusių asmenų duomenų likimas dažnai priklauso nuo įmonių vidaus taisyklių. Jos nustato, kas ir kokiomis sąlygomis gali gauti prieigą prie paskyros, kiek laiko duomenys saugomi ir kada jie ištrinami. Dėl to vis daugiau kalbama apie būtinybę sukurti aiškų teisinį reguliavimą, kuris apibrėžtų, kaip turėtų būti saugomi, perduodami ar ištrinami mirusio asmens duomenys, kad būtų išlaikyta pagarba tiek privatumui, tiek šeimos teisėms. 

Verslo požiūris ir visuomenės atsakomybė 

Didžiosios technologijų įmonės jau bando reaguoti į skaitmeninio palikimo problemą. „Facebook” leidžia paskirti žmogų, kuris po mirties galėtų prižiūrėti atminimo profilį, o „Google” siūlo „Inactive Account Manager” funkciją, leidžiančią vartotojui nurodyti, kas gaus prieigą prie jo duomenų, jei paskyra ilgą laiką bus neaktyvi. Tai – pirmieji skaitmeninio testamento žingsniai. Tačiau dauguma kitų paslaugų tokių sprendimų neturi. Nuotraukų debesijos, muzikos platformos, el. parduotuvių ar prenumeratų sistemos vis dar neturi aiškių taisyklių, kas nutinka paskyroms po naudotojo mirties. 

Iš verslo pusės ši sritis yra itin jautri, nes čia susikerta technologijų, teisės ir etikos ribos. Viena vertus, įmonės turi saugoti klientų privatumą, kita vertus – reaguoti į artimųjų ar įpėdinių prašymus. Kai kuriais atvejais jos rizikuoja pažeisti duomenų apsaugos principus, kitais – būti apkaltintos abejingumu šeimų emocinei situacijai. Todėl šiandien verslui tampa svarbu ne tik laikytis įstatymų, bet ir kurti aiškią, žmogišką politiką – kaip elgtis su mirusio kliento paskyra. 

Tokie sprendimai svarbūs ne tik iš teisinės, bet ir iš reputacinės pusės. Įmonė, kuri geba jautriai ir pagarbiai tvarkyti mirusiųjų duomenis, įgauna vartotojų pasitikėjimą. Priešingai – tyla ar formalus atsakymas „tai ne mūsų atsakomybė” dažnai kelia visuomenės pasipiktinimą. Vis dažniau kalbama, kad bendrovės turėtų turėti etikos gaires ar net atskirą „skaitmeninio palikimo politiką”, reglamentuojančią duomenų perdavimą, ištrynimą ar atminimo paskyrų tvarkymą. 

Kartu šis klausimas kelia ir technologinių iššūkių. Kaip užtikrinti, kad duomenys būtų perduodami saugiai? Kaip patikrinti, kad įpėdinis iš tiesų turi teisę prieiti prie paskyros? Kaip suderinti tai su skirtingų šalių įstatymais, kai paslaugų teikėjas registruotas JAV ar Singapūre, o vartotojas – Lietuvoje? Šiandien daug atsakymų dar nėra – įmonės dažnai veikia pagal savo taisykles, o vartotojai patenka į „pilkąją teisės zoną”. 

Tikėtina, kad verslui teks kurti naujus modelius, kurie leis tvarkyti duomenis oriai ir teisingai, o visuomenei – išmokti planuoti savo virtualų palikimą taip pat natūraliai, kaip ir materialųjį. Galbūt atėjo metas susimąstyti, kas paveldės ne tik mūsų namus ir daiktus, bet ir mūsų skaitmeninį turinį? 

R. Stravinskaitė