Širdžių pokalbis

Toks, kuris prasideda nuo žvilgsnio ir baigiasi ten, kur žodžiai jau nebedrįsta eiti. Iki sielos intymumo. Beveik iki išpažinties paslapties, kai balsas prityla ne iš baimės, o iš pagarbos jausmui. Buvo taip gera kalbėtis… Žodžiai tirpo tyloje lyg vaškas nuo žvakės, o mintys švietė akyse ryškiau nei ištarti sakiniai. Šįvakar supratimas neatėjo, jis tiesiog buvo. Tylus, šiltas, apglėbiantis. Suvokimas, kaip tai svarbu. Kaip reikia. Kaip laiku. Ir tas brangus žinojimas, kad sėdintiems šalia taip pat rūpi. Kad širdys plaka panašiu ritmu. Kalbėjomės apie viską. Tiek plačiai, kiek telpa šešiose raidėse „Tėvynė“. Apie žemę po kojomis ir dangų virš galvos. Apie atmintį, kuri gyva net tada, kai jos niekas nekalbina. Apie žmones, kurių rankos statė, saugojo, laimino. Apie tylą, kuri kartais pasako daugiau nei rėkimas. Tas atvirumas buvo saldus lyg savų bičių medus – tirštas, kvapnus, tikras. Neparagaujamas skubant. Tik iš lėto, su dėkingumu.

Dar mėgaujuosi. Dar gyvenu tuo. Dar laikau tą jausmą už rankos ir nenoriu paleisti. Nes tokie vakarai nepraeina – jie pasilieka. Įsigeria į odą, į atmintį, į širdies kerteles.

Parodos atidarymas Kruonyje…

Rodos, kad atsidarė ne tik durys. Atsivėrė žmonės.