Rinkimai:naujas sugedusio produkto įpakavimas arba kaip ir vėl mums bando plauti smegenis

Šis interviu planuotas paskelbti dar prieš prasidedant mūsų Kaišiadorių – Elektrėnų apygardos rinkimų agitacijai ir debatams, tačiau nuspręsta tai publikuoti tik tada, kai jau visi kandidatai bus atsiskleidę ir ši informacija nebeturės įtakos politikų tarpusavio diskusijoms.

Sprendžiant iš antraštės bei nuotraukų su mūsų dabartine Seimo nare , gali susidaryti įspūdis, kad bus kalbama apie ją, tačiau iš tikrųjų tai bus apie mus, apie mūsų sistemą ir apie tai, kaip mus visus gražiai mausto metai iš metų.

Su žmogumi iš kurio ėmiau šį interviu susipažinome prieš kelis metus, todėl kai išgirdau kaip ir kokiu būdu galima įtakoti rinkimus arba kaip mes buvome apkvailinti 2020 metais, norėjosi iš karto tuo pasidalinti, tačiau sutarėme, kad grįšime prie šio klausimo 2024 m.

Ar galite trumpai paaiškinti, kaip veikia manipuliacijos rinkimuose arba kaip tai daroma?
Realiam gyvenime rinkimai tai yra tiesiog plika matematika, ją suderinus su gerai parinkta strategija ir PR (viešaisiais ryšiais). Galima padaryti viską, kitaip tariant manipuliacijos ir smegenų plovimas yra lengvai įgyvendinamas dalykas, ypač rinkimuose.

Kaip tai veikia?
  Na greičiau kaip tai galima padaryti arba buvo padaryta. 2020 m. vasarą į mane kreipėsi pagalbos dabartinė Seimo narė S.Lengvinienė, prašydama padėti jai vienmandatėje apygardoje.
Kad numatyti strategiją, būtina analizė.
  Taigi, išanalizavus situaciją Kaišiadorių -Elektrėnų rinkimų apygardoje, matėsi labai paprasta tendencija.

  Net du trečdaliai apygardos rinkėjų yra Kaišiadorių rajone. Tad Elektrėnų kandidatai neturėjo jokių šansų per visą rinkimų į Seimą istoriją.
  2000, 2004, 2008 ir 2012 buvo išrinktas B.Bradauskas, 2016 L.Matkevičienė. Abu kandidatai sąlyginai – nuo Kaišiadorių.

  Antram ture visuomet laimi tas kandidatas, kuris pirmame surinko daugiau balsų.
  Išryškėjo akivaizdi tendencija, kad kuomet dalyvauja daug kandidatų, vieni iš kitų atima balsus t.y. išskaido prioritetus. Dar yra būdinga Lietuvai, kad dažnai tai yra balsavimas ne už kandidatą, bet prieš kažką.
  Todėl pirminė analizė buvo labai paprasta. Pasikartosiu: Elektrėnų kandidatui nėra jokių šansų, nes Seimo narį šioje apygardoje renkasi Kaišiadorių gyventojai, sudarantys 66 proc. balsuotojų. Taigi 2020 metais prognozė: bus išrinkta L.Matkevičienė arba A.Ažubalis

O tai kaip gi tada atsitiko, kad buvo išrinkti ne jie?
Būtent šioje vietoje atsiranda tai, ką aš ir vadinu strategija, kuri visais atvejais gerai įgyvendinta atneša tikrai prognozuojamus rezultatus. Ypač žinant, kad kandidatė atstovavo Laisvės partijai ir esamas finansinis biudžetas buvo ribotas.

Visų pirma, strategijos yra kuriamos, ne tam, kad nugalėti mūšį, bet tam, kad laimėti karą. Todėl jos visuomet turi remtis stiprybių išnaudojimu ir savo silpnybių eliminavimu. Ir dar svarbiausia, kad esant kiekvienai strategijai reikalinga gera matematika. Ar teko kada girdėti apie trijų šaulių dilemą?

Ne neteko.
Įsivaizduokite, kad jūs turite situaciją, kurioje skirtingai nei vesternuose, vienu ir tuo pačiu metu šaudosi ne 2, o 3 kaubojai. Tačiau visi jie yra skirtingai taiklūs. Kad būtų paprasčiau A šaulio taiklumas 90%, B šaulio taiklumas – 60%, o C šaulio taiklumas – tik 30%. Sąlygos yra tokios, kad visi turi po vieną šūvį ir šaudo tuo pat metu. Klausimas kas į ką turi šauti?

Na čia reikia pagalvoti, nes jei teisingai suprantu, kad A šaulys iškarto nušaus tą į kurį šaus, todėl jis turėtų šauti į B, o B neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik šaudyti į A.
Taip tai yra tiesiog matematiškai akivaizdu, tačiau klausimas į ką tada turi šauti C šaulys?

Na jis gali kaip ir rinktis, tačiau jam nėra prasmės šaudyti į B, todėl lieka tik A.
Čia ir yra šio matematinio modelio esmė, kad A iškarto nušauna B, o B kartu sudėjus su C, taip pat nušauna A, taip, kaip į C niekas nešaudė, jis tiesiog laimi, net nerizikavęs.

Vadinasi strategija rėmėsi tuo, kad kandidatė iš Elektrėnų turi būti tarsi tas C šaulys, kuris stebi ir laukia, kol A ir B susinaikins?
  Panašiai ir buvo kuriama ši strategija. Tik ji rėmėsi tuo, kad mes turėjome labai svarbų matematinį apribojimą, jog 2/3 balsuotojų yra iš Kaišiadorių rajono. Tam, kad patekti į antrą turą mums reikėjo būtinai surinkti tam tikrą skaičių balsų. Jei teisingai prisimenu tuos paskaičiavimus, tai buvo kartelė apie 2700.

  Esmė buvo labai paprasta – atsiriboti nuo Kaišiadorių ir susikoncentruoti tik į Elektrėnų savivaldybę. 
  Taip pat buvo prielaida, kuri ir pasitvirtino, kad visi likę kandidatai elgsis logiškai ir kausis dėl kaišiadoriečių balsų t.y „iššaudys“ vienas kitą.

Tad pagrindinai klausimas buvo, kaip mobilizuoti Elektrėnų gyventojus?
  Žinoma, taip.. Likę kandidatai stojo į kovą ir jei neklystų, tai 8 kandidatai iš pirmų 9 kartu sudėjus surinko 70% balsų. Tokiu būdu, balsai pasiskirstė ir nei vienas iš jų neturėjo daugiau 16%. Todėl jei likę 30% balsuotojų iš Elektrėnų atiduoda savo balsus vienam kandidatui, o neišsiskaido, jis gali pretenduoti į antrą turą.

Ir kaip tai pavyko padaryti?
 Įgyvendinant strategiją, reikia labai aiškiai išsidėlioti prioritetus ir suplanuoti veiksmus . Pirmiausia išryškinti koks bus PR (viešųjų ryšių) kampanijos bendras vaizdas. Kokį įvaizdį reikės sukurti, kokią istoriją papasakoti, kokiai tikslinei auditorijai ir kokiu kanalu bus perduodama žinai.
Pradėkime nuo to, kad kandidatė buvo iš dar tuo metu mažai žinomos, bet labai kontraversiškos partijos, kurios siekiai ir tikslai, lyginant su šiomis dienomis, skambėjo pakankamai juokingai.

Todėl pirmas žingsnis buvo vienmandatėje apygardoje atsiriboti nuo sąsaju su partija.
Antras žingsnis reikėjo pasitelkti visiems mums gerai žinomą žmogiškąją prigimtį. O prigimtis sako, kad mums yra paprasčiau gyventi,kai žinome savo draugus ir savo priešus. Todėl PR strategija buvo nukreipta į tai, kad pagaliau Elektrėnams atėjo metas turėti savo Seimo narę ir kiek gi galima būti nebyliais stebėtojais. Ženkime šį svarbų žingsnį ir t.t. Tikriausiai supratote, kad tai su sarkazmu, tačiau, tikslas buvo suvienyti žmones aplink šią mintį.

O kaip tada atsikratėte Laisvės partijos etiketės?
Tiesiog buvo iškelta sąlyga, kad jei nori gero rezultato, tegul sukanda dantis ir jokiais būdais niekur nelenda ir, kad jokioje spaudoje ar kur tik įmanoma, mes nededame jokių logotipų. O debatuose ar diskusijose mes šį klausimą atskiriame, kad tai yra partijos programa, o mes čia esame vienmandatėje apygardoje, todėl kandidatė atstovauja pati save ir jokių ryškesnių sąsajų neturi. Ir tai aišku padarė savo darbą.

O kaip su tuo įvaizdžiu?
Jo čia yra geras klausimas, nes viso ko pradžia aišku buvo 2019 m. savivaldos rinkimai ir iš ten atėjęs tam tikras įvaizdžio fonas.Tačiau jis smarkiai kirtosi su dabartinės partijos programa, todėl buvo pasirinktas kiek modifikuotas PR įvaizdžio konceptas. Ir dar kartą primenu, kad Kaišiadoryse tokia istorija niekam nebūtų net įdomi, todėl pirmame ture buvo viskas palikta saviveiklai, o visi resursai nukreipti tik į Elektrėnus.

Mes negalėjome rinkėjams, ypač Elektrėnų, siūlyti tokį „produktą“ kurį vėliau aišku pamatėme. Taigi buvo apsistota ties savos, geros Elektrėnų globėjos, protingos, išmintingos, mokančios parodyti ir pademonstruoti žmonėms, kad ji supranta jų gyvenimą, taip pat pademonstruoti gilesnį požiūrį į valstybės valdymą, gebančią iškelti nepatogius klausimus ir tuo pat metu žmogišką ir paprastą, tokia perkeltine prasme „Elektrėnų mama globėja“ moteriškas Rūpintojėlio analogas.

Tačiau iškarto po rinkimų, mes pamatėme visai kitą žmogaus veidą?
Na visų pirma mes dėl techninių apribojimų ir to, kad susitelkėme tik į Elektrėnus, turėjome apsispręsti dėl komunikacijos strategijos ir kanalų. Tai buvo pati veiksmingiausia priemonė t. y. bendravimas su auditorija pasitelkiant video filmukų (mini serialo) apie kandidatą formatą.

Taip, kaip pati iš savęs kandidatė nieko negalėjo pasiūlyti, tai visą turinį ir formatą kuriau aš. Iki 3 dienų per savaitę po 5-6 val. per dieną buvo repetuojami tekstai, atsakymai į galimus klausimus, šlifuojami pasisakymai vien ar kita tema, iki frazės ar net intonacijos lygio. Tai buvo išties sunkus ir varginantis darbas. Nes viską atidirbus ir išmokus galima buvo pradėti ruoštis viešiems renginiams ir aišku filmuotis politinei reklamai.

Vadinasi visi tekstai buvo rašomi iš anksto?
Taip, kiekvienas „postas“, kiekviena frazė, kurią jūs girdėjote tuo metu buvo mano parengta, atrepetuota ir nušlifuota iki tobulumo. Reikia pripažinti, kad kandidatė turi dievo dovaną tokiam darbui ir jai tai puikiai sekėsi.

Vadinasi reklaminiai filmukai ir buvo komunikacinė strategija?
Taip. Buvo ilga graži rugsėjo diena, kai nuo ryto iki pat vakaro, mes sėdėjome EPMC aktų salėje ir filmavome tarsi interviu. Kai viskas buvo nufilmuota, teko praleisti daugybe dienų, kad iš visko sukarpyti ir padaryti gražius ir priimtinus filmukus.

Prieš interviu kelis iš jų peržiūrėjau ir prisipažinsiu ten man buvo keista, kad tai nebuvo nieko apie Seimo rinkimus, jokių pažadų ar programinių kvietimų. Tai buvo plano dalis?
Taip, būtent toks ir buvo planas, tam, kad pademonstruoti skirtumą tarp tų kalbančių ir pezančių kandidatų ir paprasto artimo žmogaus, kuris gyvena šalia mūsų, su kuriuo greičiausiai aš galiu susitikti parduotuvėje, šilto ir protingo, nesimėtančio tuščiais pažadais ir t.t. Aišku vėliau visi pamatėme, koks yra tikras šio žmogaus veidas, bet tokia yra realybė, tai tik PR kompanija ir nieko daugiau. Gražus įpakavimas sugedusio produkto.

Ar tai reiškia, kad visa tai, kas buvo reklamuojama su pačiu kandidatu nieko bendro neturėjo?
Taip viskas nuo pirmo iki paskutinio žodžio buvo parengta tik tam, kad žmonės tuo patikėtų, kad būtų mobilizuoti ir motyvuoti pakilti nuo savo fotelių ir ateitu į rinkimus. Kiekvieną filmuką aš karpiau iš daugybės sakinių, kad gautųsi puikus turinys, kiekvieną straipsnį rašiau taip, kad viskas būtų vienoje gražioje linijoje su tuo kokį „produktą“ mes siūlėme.

Bet kaip jūs žinojote, kad jums pasiseks?
Na mano paskaičiavimais tam, kad patekti į antrą turą, mums reikėjo mobilizuoti ne tiek jau ir daug žmonių, tačiau jei prisiminsite 2020 spalį, kai aplink siautėjo nematomas priešas ir visi vaikščiojo ant antakių, tai ko gero tai buvo didžiausia abejonė, nes šiuo atveju labiausiai įtakos turėjo Kaišiadorių gyventojų balsai. Nes jei jie būtų aktyvesni, tai galimai 2 kandidatai būtų perspjovę visus Elektrėnų balsus.

Tai pirmas turas buvo lemiamas?
Taip. Jis buvo lemiamas. Bet kaip ir sakiau, visa komunikacijos strategija pasirinktas įvaizdis ir fokusavimasis atnešė savo vaisius. Jei neklystu pirmame ture A.Ažubalis surinko tik 15 balsų daugiau nei esama Seimo narė. O trečioje vietoje likusi L.Matkevičienė surinko 125 balsais mažiau. Viskas buvo, kitaip kaip sakant, per „Marytės plauką“. Todėl jau po pirmo turo aš žinojau, kad mes laimėjome šiuos rinkimus.

Bet dar turėjo būti antras turas?
Labai paprastai. A.Ažubalis po pirmo turo balsavimo per daugiamandatį sąrašą pakliuvo į Seimą. Tai reiškia, kad jis ir jo rinkėjai jau kaip ir laimėjo. Antra, jis akivaizdžiai mažiau skirs dėmesio per ateinančias dvi savaites. Ir dar pasikartosiu, jog Lietuvoje vyrauja labai keista, bet mūsų kultūrai būdinga tradicija – balsuojama ne už, bet prieš. Todėl visų likusių kandidatų balsai antrame ture tikrai atiteks kitam kandidatui, bet ne jam. Faktiškai 3 šaulių strategija pilnai pasiteisino ir Kaišiadorių „kaubojai“ išsišaudė patys save, o silpniausias pateko į finalą.

Kokie veiksmai buvo antram turui?
O kaip jūs būtumėte pasielgę šioje situacijoje?

Tikriausiai reiktu kažkaip vėl aktyviai kalbėtis, dalyvaut ir t.t.
Šiuo atveju reikia neužmiršti, kad esant mažiems resursams ir trumpam terminui, jūs visko ir visų nepasieksite arba neįtikinsite. Tai reiškia, kad reikia ir toliau elgtis pagal strategiją. Tik šį kartą ją kiek perpozicionuoti.

Kitaip tariant mes turime nukreipti esamą turinį (filmukus apie kandidatą) į Kaišiadorių auditoriją ir dar labiau paskatinti Elektrėnų gyventojus atsiradusia galimybe turėti savo žmogų Seime. Ne tiek žmogų, bet savo šiltą, mielą, gražų ir žmogišką atstovą, tikrą „Elektrėnų krašto mamą“, kuri tokiais neramiais laikais pasirūpins visais mumis. Čia aišku su sarkazmu sakau.

Tai jei teisingai suprantu antras turas buvo tiesiog pribaigti išgyvenusį „kaubojų“ A.Ažubalį?
Taip. Jei pamenu antrame ture dėl mažesnio aktyvumo, Elektrėnų gyventojų balsai buvo dar labiau svaresni, pagal proporciją. Galutinis rezultatas buvo 60% prieš A.Ažubalio 40%. (54,3 ir 39,05 – red.) Tokiu būdu, per du mėnesius, galima sukurti „politinį produktą“ ir laimėti schemoje, kurioje tarsi nėra jokių šansų.

Bet juk tai buvo manipuliacija tikrąją tą žodžio prasme?
Žinoma. Taip ir buvo. Nes greičiausiai mes savo pokalbyje pamiršome, kad visa tai buvo įmanoma padaryti tik su viena sąlyga. Kad mes pasiūlėme „rinkai“ t. y. žmonėms naują produktą, kuris buvo geresnis ir gražesnis. Sužaidėme su „kainos ir kokybės“ santykiu, bet juk niekas neišvyniojo produkto ir net nepasižiūrėjo, nei jo kokybės, nei galiojimo laiko, nei sudėties?
Tai kas tokiu atveju nešą atsakomybę už savo pasirinkimą?

Tai šis atvejis yra vienetinis ar ne?
Na žinoma, kad ne. Jei kiekvienas iš mūsų pradėtume į tai kas vyksta palink mus žiūrėti rimtai iš PR ir visuomenės valdymo instrumentų, tai labai paprastai pamatytume, kad nemaža dalimi vykstančių procesų yra gerai apgalvoti, suplanuoti ir įgyvendinami.

Ką jūs turite omenyje?
Pavyzdžiui, jei mes pratęstume temą apie mūsų esamą Seimo narę, tai juk yra akivaizdu, kad šis žmogus per paskutinius 5 metus yra pilnai diskreditavęs politiko vardą. Visos istorijos su partijų keitimais, su nuveiktais darbais per Seime. Bet mes visi ir vėl pastatomi į padėtį, kad turime rinktis iš tų ką mums siūlo sąrašas biuletenyje? O ten vėl ji. Su kita partija, tiesa kurios atsiradimas yra ta pati išdavystė, dar kitai partijai. Jūs galite sau įsivaizduoti tokią situaciją, kad jūs einate į tarkime turgų ir ten perkate bulves ar daržoves iš žmogaus, kuris kiekvieną kartą jūs apgauna ir apgauna. Manau, kad tokių mozochistų nerasime. O čia tiesiog istorija be pabaigos. O gal esame ne visai ir normalūs, jei taip elgiamės. Arba galimai jie mus visus laiko, kaip pasakytu graikai, oligofrenais (silpnapročiais).

Todėl atsakomybę nešame mes, kurie priimame sprendimus. O kaip mes juos priimame, tai va čia jau ir yra klausimas mums visiems. Ar paveikti tokių manipuliacijų ar sąmoningo sprendimo.

Ką reiškia sąmoningas sprendimas?
Na, kad nebūtų interviu vien tik apie esamą Seimo narę, pabandykime sau užduoti klausimą. O ką mes žinome apie dabartinius kandidatus? Ką jie kalbėjo ir ką jie darė tarkime 2021 m. Ar jie buvo šalia mūsų, kai visus uždarė ir pasiūlė pakentėti, o gal jie tarkime iš ekranų siūlė visus kas ne su jais sušaudyti, pasodinti, atimti teises ir t.t. O gal kas nors iš jų važinėjo pas senus žmones ir teikė jiems maistą, rūpinosi, kad būtų malkų žiemą, pasiektų polikliniką ar tiesiog pasirūpinti dėmesiu ir rūpesčiu. Galvojo apie mūsų vaikus kurie negali nueiti į mokyklą ir negauna išsilavinimo. Arba gal tie kurie savo profiliuose atsiranda likus keliems mėnesiams iki rinkimų, ir prisimena apie jus tik tada.

Visus tokius ir panašius dalykus labai lengva atsekti ir atsiminti, pasikrapštyti savo atmintyje ir jūs pamatysite tų žmonių tikrąjį veidą. Mano papasakotas atvejis kaip tik pakliūną į tą manipuliacijų zoną, kur ir pasinaudojome šia žmogiška silpnybe.

Reiškia jūs pardavėte pasitikėjimą?
Taip. Mes jį sukūrėme ir pardavėme. Tik yra viena svarbi šio realaus gyvenimo dalis, kad pasitikėjimą galima parduoti tik vieną kartą. Antrą kartą jau jo neparduosi, nebent tas kas perka, nesuvokia išdavystės.

Baigiant norėčiau sužinoti ar šis atvejis su esamos Seimo narės rinkiminės kampanijos paviešinimu yra susietas kokiais nors motyvais?
Tai yra tiesiog grįžtamasis ryšys, kurį prarado visuomenė su savo išrinktaisiais. Nes Seimo nariai neatstovauja savo apygardų. Jie pagal Konstituciją duodami priesaiką, atstovaują visus mus. Ir jei mes nerūpestingai pasirenkame pas save, tai nuo to kenčia visi. Toks išrinktas žmogus 4 metus praradęs ryšį su tais, kas juo patikėjo, tą pačią akimirką kaip tik pasielgs ne pagal savo žodžius turi ne tik žinoti, bet būti tikras, kad antrą kartą apgauti nieko nepavyks. Ir tik tada kai bus toks grįžtamas ryšys, manau visi mes turėsime, bent kažkiek daugiau galių įtakoti tuos,kurie privalo mums tarnauti.

Kaip sakė „Krikštatėvio herojus“ tai tik verslas ir nieko asmeniško. Todėl geriausia mokytis iš savo pamokų. Tad artėjant sprendimo metui, reikia pamatyti ir kitą mėnulio pusę.

Dėkui už interviu ir iki kito karto

Kalbėjosi Mindaugas Šimkūnas