Prieš 71 m. sušaudytas Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas

 Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje; pakrikštytas Jonu tėvo garbei. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą mažasis Jonukas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko ir lenkų kalbos. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Jau po metų dėl sunkios materialinės padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Ten baigęs šešias gimnazijos klases jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – Jonas Žemaitis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs egzaminą ir laimėjęs konkursą buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Kiek vėliau jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje, Šiauliuose dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką.

 1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus performuoti Liaudies kariuomenę į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

 Nors krašte vyravo niūrios nuotaikos, J. Žemaičio gyvenimą praskaidrino septyneriais metais jaunesnė Elena Valionytė. Ją netrukus vedė. Po vedybų nuo šeimos buvo neilgai atskirtas, paleistas iš tarnybos grįžo į Lentvarį. Rugpjūčio mėnesį šeima persikraustė į Kauną, ten J. Žemaitis įsidarbino Kauno energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. 1941 m. gruodžio mėnesį gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune gyventi buvo labai sunku, todėl 1942 m. birželio mėnesį jie grįžo į tėviškę ir J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu. 1943 m. Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, telkusį patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, J. Žemaičiui pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo tada prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

 1945 m. J. Žemaitis buvo paskirtas Žebenkšties partizanų rinktinės štabo viršininku, jis pasirinko Dariaus slapyvardį.

 Jį mylėjo daugelis kaimo žmonių, nes J. Žemaitis juos padrąsindavo, ištikus nelaimei paguosdavo, o dažnai ir pralinksmindavo. Savo vyrus ragino su žmonėmis sugyventi gražiuoju, kiekvieno nelaikyti komunistu, nusikaltusiuosius įspėti.

 1947 m. gegužės mėnesį J. Žemaitis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Suprasdamas, kad spauda yra svarbesnė už ginklą, parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. 1948 m. gegužės mėnesį Jungtinės Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į didesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis buvo paskirtas šios Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį.

 1949 m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą; jame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, ginančia Lietuvos valstybę nuo agresoriaus – Sovietų Sąjungos.

 J. Žemaitis buvo vieningai išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizano generolo laipsnis. Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas. Taip jis norėjo sustiprinti

kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.

 Dėl nuolatinio gyvenimo sekinančiomis sąlygomis, didelės įtampos ir atsakomybės J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti. 1951 m. gruodžio mėnesį jis sunkiai susirgo. 1952 m. sausio 30 d. pasirašė aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas“. Slaugomas Marijonos Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone, Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas. Per vėdinimo angą įmetus migdomųjų dujų granatą mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės. Po sėkmingos operacijos J. Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Jam atsisakius padėti MVD organams, 1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – paskirta mirties bausmė ir konfiskuotas turtas. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras