Pirmas blynas, arba kaip „ego“ egzistencija pasipuošia spalvingais potėpiais „Būties semantikoje“

Apie septyniolika metų, netvarką tvarkoje ir pirmąjį bandymą tapyba prakalbinti žmogaus būtį. Laikas „bėga“ – taip sakoma. Štai ir „atbėgo“ mano pirmoji asmeninė tapybos paroda „Būties semantika“, kuri Vievio kultūros centre eksponuojama spalio 7–30 dienomis.

O jau kitų metų rugsėjį planuojama ir kita mano tapybos paroda – šįkart Elektrėnuose. Ir vis dėlto, ką gi galiu aš, septyniolikmetis, pasakyti šiam mane supančiam pasauliui? Ką galiu pasakyti tokio, kas nebūtų didesnių, jau pripažintų kūrėjų minčių perfrazavimas ar banali gražbylystė apie amžinus ir neapsakomus reiškinius?

Apskritai, septyniolika – daug ar mažai? Mes, žmonės, mėgstame skaičiams suteikti primygtines reikšmes: tas jaudinančias, nuo kojų verčiančias, skaldančias ir valdančias, įsikūrusias kainoraščiuose, grafikuose, dienynuose, kalendoriuose ir visur kitur, kur didinga žmogysta sugebėjo įkišti savo ranką. Skaičiuojame metus, dienas, pasiekimus, nesėkmes, o kartais ir pačią žmogaus vertę mėginame išmatuoti skaičiais. Tačiau ar septyniolika metų iš tiesų pasako, kiek žmogus patyrė, suprato ar išgyveno? O gal skaičius tėra patogi etiketė, kuria mėginame apibrėžti tai, kas iš esmės netelpa į jokius rėmus?

Ir ką gi aš patyriau per tuos sąmoningus kalendorinius metus – per būties eksperimentus, klaidas, prašviesėjimus ir visa tai, kas sudaro netvarkingą gyvenimo tvarką, tą pačią „Būties semantiką“, dėl kurios užėmiau Vievio kultūros centro erdves ir spalio 13-ąją sukviečiau pilną salę svečių?

Netvarka tvarkoje, arba kaip viskas prasidėjo

Esminį dalyką kol kas, regis, jau „įkandau“ – netvarką tvarkoje. Mėgstame sakyti: „Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.“ Niekas neprieštaraus tokiam principui, oi ne. Štai aš – to neginčijamo principo pavyzdys, laimikis, o gal auka; vadinkite, kaip užsigeisite.

Neturėjau jokių išskirtinių gabumų ar polinkių – ne to romano veikėju gimiau. Prieš dešimtmetį, dar dėliodamas kaladėles ir spalvindamas tuos pačius skaičiukus, kuriais ką tik stebėjausi, išgirdau iš savo bičiulio, dabar jau palikusio mūsų miestelį, kad jis lankąs „dailę“. Na, tiksliau – Vievio meno mokyklą. Gi ir aš susidomėjau: draugelis teplioja, aš irgi noriu. Vaikiška ir paprasta, argi ne? Taip pasukau dailės kryptimi – kaip Levis Matas, likimo pašauktas Sequere me („Sek paskui mane“). Ir nužygiavau mokytis: nuo vaikiško tepliojimo prie vis dėlto kažko padoresnio, ką būtų galima parodyti ne tik tėveliams ir kas būtų gražu ne vien mamytei.

O kaip plėšėsi mano siela, norėdama viską įgyti ir viską patirti! Daug, žinokit, būta tų meninių žygių, kovų ir pergalių – visokių asmeninių Žalgirio ir Vaterlo mūšių. Žygiavau iššūkių link, o kiti, nenumatyti – tie vadinamieji ekonominės sistemos kaštai, – žygiavo su durklais man už nugaros. Būdavo, negalėdavau pažvelgti į veidrodį, nes jame mačiau velnią, o ne žmogų. Plėšiausi tarp mokslo ir grožio lyg kokia dalomoji molekulė. Nelaiminga meilė būdavo įrašyta į tvarkaraštį ir kartodavosi kaip kontrolinis darbas. Tik per šį kontrolinį rūpėjo ne pažymys, o savas kailis ir siela.

Ir kas gi tie Vaterlo mūšiai septyniolikos metų? Kartais – alkanos Tantalo kančios, kartais – bibliniai Jobo išgyvenimai, viena atimantys, kita duodantys. Ar menininkas yra Sizifas, vis ritinantis savo būties akmenį į kalną ir vis dėlto besišypsantis, ar Abraomas, pasirengęs viską paaukoti dėl ištikimybės savo principams? O gal jis tėra žmogus, mėginantis susikurti prasmę ten, kur jos niekas iš anksto nežadėjo?

Mes esame racionalūs žmonės, todėl iš būties, regis, nereikalaujame aiškių išvadų. Bent jau neturėtume. Juk gyvenimas retai pateikia uždavinius su vienu teisingu atsakymu, o žmogus, kad ir kaip norėtųsi priešingai, nėra matematinė lygtis ar vien cheminės reakcijos produktas.

„Būties semantika“ – mėginimas susieti nesusijusius dalykus

. O dabar grįžkime prie pamatinio dalyko – mano darbų. Mano pirmoji paroda – tai bandymas spalvomis ir formomis užčiuopti bent dalį žmogaus būties prasmių ir tapyba perteikti tai, ko ne visuomet įstengiame nusakyti žodžiais. Mano kūrybos esmė slypi ne realizme ar formų tikslume, bet pastangoje susieti iš pirmo žvilgsnio nesusijusius reiškinius – tuos, kurie dažnai praslenka pro mūsų dėmesį, tačiau yra svarbūs žmogaus būčiai ir formuoja jo esmę: tai, kas sudaro žmogaus šerdį ir galiausiai nusako, kas jis yra.

Parodos pavadinimas atspindi pagrindinę kūrybos idėją – netvarką tvarkoje ir nuolatines žmogaus būties prasmių paieškas. Semantika, įprastai siejama su reikšmėmis ir jų santykiais, čia tampa savotišku bandymu išsiaiškinti, ką reiškia būti žmogumi. Ne tik kasdienine, buitine šio žodžio prasme, bet ir mėginant apčiuopti tai, kas slypi po mūsų įpročiais, pasirinkimais, prieštaromis ir išgyvenimais.

Žmogaus būtis nėra vien logiškai sudėliota seka, kurioje kiekvienas įvykis turi aiškią priežastį, o kiekviena patirtis – galutinę išvadą. Joje susipina meilė ir nesusipratimai, vaikystės prisiminimai ir dabarties rūpesčiai, visuomenės taisyklės ir asmeniniai maištai. Kartais vienas, atrodytų, nereikšmingas įvykis gali pakeisti žmogaus pasaulio suvokimą, o didžiausi gyvenimo lūžiai praeina beveik nepastebėti. Būtent šie paradoksai man ir yra įdomūs.

Tapyba tampa galimybe sugretinti tai, ko kasdienybėje galbūt nė nepagalvotume susieti. Spalva, forma, simbolis ar netikėtas vaizdų santykis gali atverti naują mintį, sukelti asociaciją ar paskatinti suabejoti tuo, kas atrodė savaime suprantama. Man svarbu ne tiek tiksliai atkartoti matomą pasaulį, kiek pabandyti parodyti jo vidinius ryšius – tuos, kurie ne visada akivaizdūs, bet gali būti reikšmingi.

Kiekvienas kūrinys kviečia sustoti, įsižiūrėti, mąstyti ir ieškoti savų atsakymų. Vis dėlto nesiekiu žiūrovui pateikti vienintelio rakto, kuriuo būtų galima atrakinti paveikslo prasmę. Prie darbų pateikiami trumpi aprašymai skirti supažindinti su jų tematika ir suteikti atspirties tašką, tačiau ne išsamiai paaiškinti, ką privalu juose pamatyti. Galutinis susitikimas su kūriniu vyksta žiūrovo sąmonėje, o ten jau prasideda asmeninės interpretacijos, prisiminimai ir klausimai.

Galbūt būtent čia slypi meno savitumas: autorius sukuria vaizdą, bet nebūtinai gali numatyti visus jo gyvenimus kitų žmonių mintyse. Paveikslas gali tapti savotišku veidrodžiu, kuriame žiūrovas pamato ne tik autoriaus mintį, bet ir dalelę savęs.

Žmogiška, perdėm žmogiška

Parodos ekspozicija sąlygiškai suskirstyta į dvi dalis: vienoje daugiau dėmesio skiriama pačiai „būties semantikai“ – tvarkai netvarkoje, žmogaus išgyvenimams, vidiniams prieštaravimams, meilei, vaikystės prisiminimams, visuomenės reiškiniams ir filosofiniams klausimams. Kitoje atsiveria platesnė pati būtis, pasirodanti įvairiais pavidalais ir neapsiribojanti vien žmogaus vidiniu pasauliu.

Čia susitinka pasakos prie Juodosios jūros, tapusios freskos “Vytauto Didžiojo keliais” pagrindu, natiurmortai, skirtingi tapybiniai braižai ir perdėm žmogiški reiškiniai – karas ir taika, tremtis ir karalystė, meilė ir nesusipratimai. Vienur mėginama pažvelgti į tai, kaip sąmonę vaduoja jos pačios kaprizai, kitur – į ribotas erdves ir neribotas galias, svaigulį ir galvos skausmą. Greta atsiranda ir amžinosios gamtos, kuri, regis, turi iškęsti žmogų, motyvas, taip pat klausimas, kaip teritorijos ir dalijamos žemės tampa politinių vertybių bei galios santykių garantais.

Šie motyvai skirtingi, kartais net prieštaringi, tačiau juos sieja bendras klausimas: kaip žmogus gyvena pasaulyje ir kokią prasmę jam suteikia? Ar esame tik stebėtojai, mėginantys suprasti aplink vykstančius procesus, ar patys nuolat kuriame tikrovę, kurią paskui bandome paaiškinti?

Galbūt būtent dėl to parodos pavadinime atsiranda ir tam tikra ironija. „Būties semantika“ skamba lyg pažadas išnarplioti didžiulį filosofinį klausimą, tačiau iš tikrųjų tai tik bandymas prie jo priartėti. Neužbaigti atsakymai, prieštaros ir klausimai čia nėra trūkumai. Jie – pačios paieškos dalis.

Kai paveikslai išeina iš dirbtuvės

Spalio 13-ąją Vievio kultūros centre susirinko gausus būrys lankytojų – salė buvo pilna. Džiaugiuosi, kad parodos pristatymas tapo galimybe drauge pasikalbėti apie kūrybą, filosofiją ir menininko būtį, apie visa tai, kas žmogiška, amžina ir sunkiai paaiškinama kasdiene kalba.

Iki tol paveikslai daugiausia egzistavo mano paties kūrybos erdvėje – tarp minčių, bandymų, abejonių ir sprendimų. Parodos metu jie įgijo kitą, visuomeninį gyvenimą: tapo matomi, aptariami ir interpretuojami kitų žmonių. Galima sakyti, kad tą vakarą ne tik darbai pradėjo gyventi už dirbtuvės ribų, bet ir aš pats, kaip jų autorius, žengiau pirmuosius žingsnius į viešą meninę erdvę.

Parodos pristatymą muzika papildė Vievio gimnazijos mokiniai Rūta Marija Papiliauskaitė ir Domas Grybauskas. Jų atliekami kūriniai suteikė vakarui savitą nuotaiką, o po pristatymo lankytojai galėjo apžiūrėti paveikslus, įskaitant darbus antrajame aukšte, ir pratęsti vakarą neformaliuose pokalbiuose.

Nuoširdžiai dėkoju Vievio kultūros centrui už suteiktą galimybę eksponuoti savo darbus, „Fototemai“ ir Lukrecijai Malinovskytei – už įamžintas akimirkas, o muzikantams – už muzikinį akompanimentą, praturtinusį parodos pristatymą. Taip pat dėkoju visiems, kurie atėjo, klausėsi, domėjosi ir savo buvimu prisidėjo prie šio vakaro.

Kūryba dažnai atrodo kaip individualus, netgi vienišas procesas. Tačiau jos prasmė išryškėja ir tada, kai atsiranda galimybė pasidalyti tuo, kas sukurta. Autorius gali į paveikslą sudėti savo patirtis ir klausimus, bet tik susitikęs su žiūrovu sužino, kokius kitus gyvenimus tas paveikslas gali pradėti gyventi.

„Gulbių ežeras“ ir žmogiškoji istorijos grimasа

O jau jei užsiminėme apie muzikinius kūrinius, parodos pristatymą užbaigė melodija iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ – pasakojimo apie princesės Odetės prakeiksmą, Rotbarto kerus ir princo Zygfrydo meilę. Tai istorija, kurioje susipina grožis, magija, ištikimybė ir tragedija. Tačiau šio kūrinio skambesys gali pažadinti ne vien romantiškas asociacijas.

Tautiečių atmintyje net ir didingiausia estetika kartais susiduria su socialinių permainų, politinių perversmų ir riedančių šarvuočių vaizdais. Tai, kas vienam yra grožio ir meilės simbolis, kitam gali priminti laikotarpį, kuriame menas ir kasdienybė buvo persmelkti baimės, netikrumo ar netekties. Regis, toks jau tas žmogaus santykis su pasauliu: estetika nuolat persipina su pačiais žemiškiausiais dalykais, o gražiausios melodijos neišvengiamai skamba istorijos fone.

Vis dėlto galbūt menas ir suteikia mums galimybę šiuos prieštaravimus pamatyti kitaip – ne panaikinti juos, bet suteikti jiems naują formą, kitą perspektyvą ar bent akimirkai sustabdyti jų įprastą reikšmę. Net tai, kas istorijoje atrodo sunkiai pakeliama, kūryboje gali tapti medžiaga apmąstymui. Žinoma, ne tam, kad skausmas būtų pagražintas, bet tam, kad galėtume į jį pažvelgti ir mėginti suprasti, ką jis atskleidžia apie mus pačius.

Pirmas blynas – ar pirmas žingsnis?

Pirmoji paroda, kaip ir pirmasis blynas, galbūt ne visada būna tobulas. Tačiau ar tikrai jo vertė matuojama vien tuo, kiek jis panašus į iš anksto įsivaizduotą rezultatą? Kartais pirmasis bandymas svarbus ne dėl galutinio atsakymo, o dėl to, kad išdrįstame pradėti.

„Būties semantika“ man nėra galutinis pareiškimas apie žmogų ar pasaulį. Tai greičiau pirmasis didesnis bandymas iškelti klausimus, kurie rūpi man pačiam, ir ieškoti jiems tinkamos meninės kalbos. Septyniolika metų – galbūt dar nedaug, tačiau pakankamai, kad suprastum, jog gyvenimas retai telpa į vieną formulę. O gal ir visas gyvenimas tėra mėginimas išmokti gyventi su tuo, ko iki galo nesuprantame.

Kitas susitikimas su mano tapybos darbais planuojamas Elektrėnų kultūros centre 2027 m. rugsėjį. Preliminari parodos pristatymo data – rugsėjo 6 d.

O kol kas „Būties semantika“ lieka pirmuoju bandymu spalvomis ir formomis prakalbinti tai, kam ne visuomet pakanka žodžių. Galbūt tai, ką sunku nusakyti, iš tiesų galima išreikšti per mums pažįstamus pavidalus. Ne tam, kad viskas taptų aišku, o tam, kad turėtume progą dar kartą paklausti savęs: kas gi yra tas žmogus, kurį kasdien sutinkame veidrodyje? Galų gale – galbūt būtent šis klausimas ir yra tikroji „Būties semantika“. Kol paroda dar vyksta, kviečiu apsilankyti ir susipažinti su mano kūryba.

   Asmeninio albumo nuotr.
Adrian Pavlov