Perkusijos ir šokio grandai festivaliui „Ars Nova“ padovanojo išskirtinio grožio reginį

Undinė Maceinaitė
Gegužės 8 dieną Elektrėnų kultūros centre įvyko tai, kas įvyksta tik kartą per šimtmetį ir ko neįmanoma nei pakartoti, nei nupasakoti. Tai galima tik patirti ir išjausti būnant tą akimirką salėje. Du aukščiausio meistriškumo menininkai – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, mušamųjų korifėjus ir kompozitorius Arkadijus Gotesmanas ir teatro baleto artistė, choreografė, šiuolaikinių ir gatvės šokių atlikėja, šiemet už Karmen vaidmenį Anželikos Cholinos šokio spektaklyje „Karmen“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras) pelniusi „Fortūnos“ statulėlę ir nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, Stefanija Nosovaitė – atliko išskirtinį performansą „Muzika neegzistuojančiam baletui“, pagal to paties pavadinimo A. Gotesmano 2026 m. sukurtą muzikos albumą.

Į kultūros centro salę atskubėjau su savo mama. Jai – 82-eji, bet ji seniai laukė šio performanso ir specialiai dėl šio renginio atvažiavo iš kito miesto. Salėje jau sėdėjo nemažas būrys žiūrovų, laukiančių išskirtinio reginio. Pasilabinau su pensinio amžiaus kaimyne. Jos dešinėje sėdėjo jos vienuolikmetis anūkas, o kairėje – žilagalvė bičiulė. Kiek tolėliau kėdėje tyliai lūkuriavo darželinukė mergaitė, atėjusi į koncertą su savo mama. Iš ketvirtos eilės man pamojavo bičiulė mokytoja. Šalia jos pamačiau sėdint ir kelis savivaldybėje dirbančius žmones. Galiausiai žiūrovų būrį papildė su manimi chore dainuojanti bičiulė ir jos vyras. „Kokia margaspalvė publika susirinko, – šmėstelėjo mano galvoje. – Vieniems – daugiau nei 80 metų, o kiti tik pradeda pažinti gyvenimą…“ Netrukus šviesa pritemo, ketvirtojo šiuolaikinės muzikos ir meno festivalio „Ars Nova“ vadovė Greta Garmašaitė-Balienė pasveikino visus susirinkusius su ypatinga diena – festivalio pradžia – ir su džiugesiu pristatė į Elektrėnus atvykusius meno grandus.

Dialogas be žodžių

Scenoje per visą jos ilgį buvo išrikiuota gausi A. Gotesmano perkusijos kolekcija, kabojo keli būgnai-gongai ir dvi metalinės „gyvatės“. Naudodamas įvairiausias lazdeles, šluoteles, o kartais tiesiog pirštus Arkadijus meistriškai kūrė muziką: tyliai judėdamas nuo vieno instrumento prie kito jis išgaudavo pačius įvairiausius garsus, ritmiškai juos jungdamas į muzikines frazes, o juodas kelnes ir juodą palaidinę-liemenėlę vilkėdama Stefanija užburiančiais judesiais, žvilgsniu ir net kvėpavimu pasakojo savo širdies istoriją. Performansui įpusėjus šokėja nulipo nuo scenos ir šoko iš pradžių tarp scenos ir pirmos eilės, paskui persikėlė į tuščias salės eiles ir net užlipo ant kėdžių. Ypač sužavėjo, kaip ekspresyviai S. Nosovaitė pasileido plaukus ir bandė rankomis priversti savo veidą šypsotis. Švelnūs dūmų debesys ir prožektoriaus šviesa Stefanijos pasakojimui suteikė jaukumo ir mistikos, o kartais į žiūrovus įsmeigtas šokėjos žvilgsnis perverdavo kiaurai, norėjosi atsitraukti, bet šokis buvo toks įtaigus, kad visi žiūrovai, net ir ta maža mergaitė, sėdėjo tarsi nekvėpuodami ir žavesio kupinomis akimis stebėjo dviejų didžių menininkų meistriškai čia pat kuriamą dialogą.

Tai, apie ką nekalbama

Šokiui pasibaigus ir nutilus ovacijoms performanso atlikėjai mielai sutiko pasidalyti mintimis apie jų kuriamą meną. Paklausta, apie ką buvo šis performansas, Stefanija atviravo: „Apie tai, ką aš išgyvenu. Ką išgyvenu ne tą dieną, o apskritai. Savo šokiu noriu jums perteikti tai, apie ką yra nekalbama. Matote, performanso pavadinimas yra „Muzika neegzistuojančiam baletui“. Man tas „neegzistavimas“ yra tam tikri šokėjų užkulisiai, apie kuriuos viešai nekalbama. Būtent tokius užkulisius aš ir norėjau perteikti. Kaip žiūrovai mato baletą? Viena jų akis mato baleto lengvumą: viskas gražu, plastiška, faina, bet iš tiesų, kad žiūrovas scenoje pamatytų tą lengvumą, šokėjas labai daug kankinasi. Galiausiai taip išeina, kad grožis – tai tik iliuzija. Visi tie nuglostyti plaukai, tobulumo troškimas – toks tu esi tik prieš kažką, o prieš save tu esi tiesiog žmogus. Šokdama šiame performanse norėjau išreikšti būtent tokią mintį.“

Stefanija pasakojo, kad nuo šešerių metų ji lankė klasikinį baletą, tačiau vėliau kartu su savo broliais Juliumi ir Jokūbu labiau susidomėjo gatvės šokiais, todėl baletas liko tik dėl smagumo: „Man visada buvo smagu šokti. Aš netroškau kažko siekti. Tiesiog buvo faina šokti, judėti, o ypač improvizuoti. Man niekada nebuvo sudėtinga klausytis muzikos, nes ji man daug ką pasako. Aš manau, kad muzika diktuoja dramaturgiją, o ne atvirkščiai. Buvo toks etapas, kai reikėjo rinktis – būti pianiste, ar šokėja. Pasirinkau šokį.“

Tikra fantastika

Kalbėdamas apie muzikos kūrimą, A. Gotesmanas prisipažino, kad šiam spektakliui ir muzika, ir šokio dramaturgija buvo kuriami vienu metu ir iš esmės net neprireikė nė vienos repeticijos, nes buvo atlikti labai rimti namų darbai. Arkadijui atlikti tokį performansą yra didžiausias džiaugsmas: „Man baletas su pilna perkusija, yra kažkas nuostabaus – tikra fantastika ir svajonė. Jo metu atliekant muziką kiekvienas instrumentas yra svarbus. Tikiuosi, jūs išgirdote, kaip krito šluotelių šereliai? Tai buvo labai reikšminga mano perkusijos dalis. Toks buvo sumanymas, manasis know-how.“ Muzikantas kelis dešimtmečius aistringai domisi perkusija, todėl turi sukaupęs įspūdingą perkusijos instrumentų kolekciją. „Visus šiuos instrumentus, kuriuos šiandien girdėjote ir matėte, atsivežiau iš savo namų, tačiau ten liko dar tiek pat,“ – linksmai kalbėjo Arkadijus.

Būti savimi

Pasiteiravus, kam, kuriant šį performansą, buvo teikiama savotiška pirmenybė – muzikai ar šokiui, S. Nosovaitė pabrėžė, kad jokios takoskyros čia negali būti: „Mūsų performanse nėra taip, kad žiūrovas žiūri šokį kaip spektaklį, o muzika yra tik akompanimentas. Man be muzikos nėra dramaturgijos. Kai Arkadijus užgroja, aš jau žinau, ką ir kaip šoksiu. Man net nereikia galvoti, nes mano kūnas žino, kaip judėti. Kažkada teatro kolegės klausė manęs, kaip aš sugebu improvizuoti. Tačiau aš dar neatradau būdo, kaip tai paaiškinti. Galbūt sužinosiu ir galėsiu atsakyti tada, kai eisiu jaunimo mokyti improvizacijos meno (šypsosi). Dabar dar atsakymo neturiu. Man tiesiog taip išeina. Pavyzdžiui, šį rytą atsibudau ir suvokiau, kad šiandien performanso metu būsiu be makiažo. Taip iškart ir pasakiau Arkadijui, kad šiandien noriu visiškai „nusinulinti“ – ant scenos būti tiesiog žmogumi. Juk šokėjos dažniausiai pasiryškina akis, pasidažo blakstienas, o aš šįkart norėjau kitaip. Labai retai leistina kurti tam tikrą spektaklio atmosferą ir retai tu žinai, kad spektaklio metu gali būti savimi. Šiandien aš rodžiau save. Ir tai yra didžiulė dovana. Dažniausiai aktoriui režisierius liepia daryti viena arba kita, o tokių galimybių, kad tu būtum savimi, pasitaiko labai retai.“

Į klausimą, ar yra lengviau klausytis režisieriaus nurodymų ir stengtis įgyvendinti jo kūrybinius sumanymus, Stefanija atsakė, kad ne visi režisieriai moka perteikti savo mintį ir idėją. „Tokių režisierių kaip A. Cholina, kurie sugeba šokėjus paversti aktoriais ir statyti gerus ir visiems suprantamus šokio spektaklius, yra labai mažai. Kai matai, kaip Anželika dirba su žmonėmis, kai pagauni tą jos aurą, tada pajunti, kad ir tavo kūryboje atsiveria visai kiti dalykai. Anksčiau maniau, kad svarbiausia scenoje yra technika ir nuolatinis darbas. Šiandien suprantu, kad visa tai labai svarbu, tačiau tikroji jėga atsiranda tada, kai prie meistriškumo prisideda žmogaus vidinė būsena, autentiškumas ir ryšys su žiūrovu. Būtent Anželika Cholina labai prisidėjo prie šio mano suvokimo ir padėjo scenoje ieškoti ne tik techninio tikslumo, bet ir tikrumo,“ – savo mokytojai dėkojo S. Nosovaitė.

Scenos mistika

 Arkadijus savo ruožtu be galo džiaugėsi Stefanijos darbu ir kategoriškai atkirto, kad su kitokio žanro, pavyzdžiui, tautinių šokių, šokėja jis niekada nekurtų tokio performanso: „Aš turiu daug darbo patirties su įvairiais šokėjais, bet kai pamačiau, kaip šoka Stefanija, buvau apstulbintas. Jos šokis yra išskirtinis, ji yra savita, kitokia. Įsivaizduokite, su tokiais būgnais, kurie beveik neturi tembro, aš turiu sukurti muziką – ir dar tokiai šokėjai. Čia yra viena šio performanso pusė, o kita yra ta, kad mes nesame muzikantai. Mes tik perduodame tai, ką gauname iš Aukštybių. Po mūsų lieka muzika, o mes čia neegzistuojame. Viačeslavas Ganelinas kažkada pasakojo tokį atvejį. Po vieno jo koncerto pribėgo toks žmogus su inžinieriaus šukuosena, kai išilgai kaktos būna užmesti tokie ilgi kirpčiai (šypsosi), ir pasakė jam rodydamas į lubas: „Čia ne tu grojai, čia Jisai grojo.“ Taigi, čia realūs dalykai, ir aš nieko jums daugiau negaliu pridurti. Tačiau aš viską supratau, kas čia šiandien buvo ir salėj, ir visur. Man svarbiausia ta scenos psichologija ir mistika, kuri egzistuoja koncerto metu ir vėliau dar lieka salėje ir žiūrovų širdyse. Jeigu sukuri scenoje psichologinę būseną, tada, vadinasi, kūrinys pavyko ir viską apgaubia mistika – garsai, šokėjos aura…“

Tinkami žiūrovai ir V. Voronovo dvasia

Tačiau, pasak muzikanto, scenoje esančiam menininkui labai svarbūs yra žiūrovai – ne jų skaičius, o tai, kokie jie yra. „Jeigu salėje sėdėtų tik vienas, tačiau meną jaučiantis žmogus, koncertas įvyktų. Kažkada vienas negeras, turiu omeny raudonas, žmogus Jurijus Bašmetas (rusų dirigentas, smuikininkas ir altininkas, aktyvus Rusijos agresijos rėmėjas – red. past.) sėdėjo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje šalia Davido Geringo (Lietuvos ir Vokietijos violončelininko, koncertuojančio solo ir su žymiausiais pasaulio dirigentais ir simfoniniais orkestrais – red. past.) ir kalbėjosi apie savo patirtį su žiūrovais: „Kas būna, jeigu tu groji, o pirmoje eilėje sėdi tokie žmonės, pro kuriuos ta muzika tiesiog „nepraeina“? D. Geringas atsakė: „Aš pradedu degti.“ Matote, visai nesvarbu, kas yra scenoje – atlikėjas ar artistas. Jeigu atėjo ne tas žiūrovas, viskas grįžta atgal. Man labai svarbus žiūrovas. Beje, jūsų šita salė yra labai gera. Man čia malonu būti, nes šioje salėje yra mano artimo draugo Viktoro Voronovo (menininko, pirmojo Lietuvoje džiazo festivalio „Jaunystė“ organizatoriaus ir tapytojo – red. past.), visai neseniai iškeliavusio į Anapilį, dvasia. Po visą pasaulį išsibarstę muzikantai, kurie dalyvavo čia vykusiame pirmame džiazo festivalyje, man šiandien rašė prašydami, kad perduočiau šiai salei linkėjimus.“

Praėjus dviem dienoms po performanso man paskambino mama: „Tu žinai, atsibundu šiandien ryte ir vis matau tą šokėjos žvilgsnį, o rankos bando barbenti kažkokį ritmą. Kaip gerai, kad nepatingėjau atvažiuoti pas jus. Koks įspūdingas ir daugiaprasmis tas šiuolaikinis šokis…“