Pavojinga skrandžio bakterija – vis atsparesnė: kodėl įprasti gydymo metodai nebeveikia?

Helicobacter pylori (H. pylori) yra viena dažniausių bakterinių infekcijų pasaulyje, kuria užsikrėtę žmonės dažnai apie tai net neįtaria. Tačiau, pasak medicinos ir diagnostikos centro „Hila“ gydytojos gastroenterologės Romos Uogelienės, ši infekcija neturėtų būti nuvertinama – ilgainiui ji gali lemti skrandžio gleivinės pažeidimus, opaligę ir didinti skrandžio vėžio riziką. Augant bakterijos atsparumui antibiotikams, vis svarbesnį vaidmenį įgyja ir nauji diagnostikos metodai, leidžiantys dar prieš pradedant gydymą geriau įvertinti jo sėkmės galimybes.

Pavojingiausia tendencija – gydymasis savarankiškai

Pastaraisiais metais gydytojai pastebi ne tik padidėjusį susidomėjimą H. pylori tyrimais, bet ir augantį informacinį triukšmą internete. Jame gausu nepagrįstų gydymo metodų ir klaidingų interpretacijų apie pačios infekcijos reikšmę.

Kaip pastebi R. Uogelienė, viena didžiausių problemų yra pacientų bandymai spręsti situaciją savarankiškai, remiantis ne medicininėmis rekomendacijomis.

„Savarankiškas H. pylori valdymas – nesvarbu, ar tai būtų neaiškios kilmės papildai, žolelės ar net antibiotikų vartojimas be schemos – yra viena pavojingiausių praktikų. Ji nesprendžia infekcijos, o dažnai tik komplikuoja jos eigą“, – sako gydytoja.

Pasak jos, klaidingas įsitikinimas, kad infekcija nereikalauja gydymo, jei nėra simptomų, vis dar plačiai paplitęs, tačiau neatitinka šiuolaikinio požiūrio į ligos eigą.

„Klinikinėje praktikoje dažnai matome pacientus, kurie ilgą laiką nejaučia jokių simptomų, tačiau endoskopiškai jau nustatomi gleivinės pokyčiai. Būtent tai ir yra H. pylori klastingumas – simptomų nebuvimas nereiškia, kad liga nevyksta“, – pažymi ji.

Kodėl net ir klinikinis gydymas ne visuomet sėkmingas?

Tačiau, kaip pastebi gydytoja, net ir sąžiningai laikantis gydymo plano, H. pylori infekciją ne visada pavyksta įveikti iš pirmo karto. Klinikinėje praktikoje tai siejama su keliomis priežastimis, iš kurių viena svarbiausių – augantis bakterijos atsparumas antibiotikams.

Pasak „Hila“ gydytojos, tarp gydytojų tai laikoma viena esminių šiuolaikinės gastroenterologijos problemų, nes ji tiesiogiai veikia gydymo strategijas.

„H. pylori gydymo sėkmė vis labiau priklauso nuo to, ar gydymas parenkamas pagal realų bakterijos atsparumo profilį. Kai šios informacijos nėra, gydymo rezultatai tampa mažiau prognozuojami“, – sako R. Uogelienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad kiekvienas nesėkmingas gydymo kursas ne tik nepašalina infekcijos, bet ir keičia jos biologinį elgesį.

„Kiekvienas nesėkmingas gydymo bandymas suteikia bakterijai galimybę prisitaikyti. Paprastai tariant, išlieka atsparesnės jos formos, todėl vėliau parinkti veiksmingą gydymą tampa vis sudėtingiau“, – aiškina gydytoja.

Anot jos, dėl šios priežasties pirmasis gydymo kursas turi didžiausią klinikinę reikšmę.

„Pirmasis gydymo bandymas iš esmės formuoja tolimesnės terapijos galimybes. Jei jis nėra tikslus, vėlesni sprendimai tampa vis labiau riboti“, – pažymi R. Uogelienė.

Naujas tyrimas sprendžia vieną pagrindinių gydymo spragų

„Hila“ gydytoja pastebi, kad šiandien vien H. pylori nustatymo dažnai nebeužtenka. Vis daugiau dėmesio skiriama ir tam, kaip bakterija gali reaguoti į gydymą bei kokia yra jos atsparumo antibiotikams rizika.

Būtent todėl klinikinėje praktikoje atsiranda metodų, leidžiančių įvertinti, kaip bakterija gali reaguoti į gydymą. Vienas jų – medicinos diagnostikos ir gydymo centre „Hila“ PGR pagrindu atliekamas išmatų tyrimas, pirmasis Lietuvoje leidžiantis nustatyti H. pylori DNR ir dažniausias genetines mutacijas, susijusias su atsparumu klaritromicinui – vienam pagrindinių pirmos eilės gydyme naudojamų antibiotikų.

Kadangi atsparumas klaritromicinui yra viena dažniausių nesėkmingo gydymo priežasčių, tokia informacija gydytojui leidžia iš anksto parinkti tinkamesnį gydymą ir padidinti jo sėkmės tikimybę.

R. Uogelienė taip pat atkreipia dėmesį, kad H. pylori infekcija išlieka itin plačiai paplitusi ir dažnai įgyjama ankstyvame amžiuje, todėl gali ilgą laiką išlikti organizme be aiškių klinikinių simptomų. Dėl šios priežasties vien klinikinio vaizdo vertinimas ne visuomet atspindi realią situaciją.

„Hila“ gydytoja taip pat pabrėžia, kad toks diagnostikos modelis gali būti aktualus pacientams, kuriems H. pylori infekcija įtariama ar jau buvo nustatyta anksčiau, sergantiesiems lėtiniu gastritu ar opalige, planuojantiems eradikacinį gydymą, vertinantiems jo efektyvumą arba turintiems artimųjų, kuriems diagnozuotas skrandžio vėžys.

R. Uogelienės teigimu, net ir moderniausi diagnostiniai metodai turi būti derinami su atsakingu gydymo plano laikymusi, nes galutinis rezultatas priklauso ne tik nuo parinktos schemos, bet ir nuo jos įgyvendinimo.

„Gydymo sėkmę lemia keli veiksniai – tiksli diagnostika, tinkamai parinkta terapija ir tai, kaip nuosekliai pacientas laikosi gydymo plano. Kai visi šie elementai veikia kartu, tikimybė pasiekti ilgalaikį rezultatą yra pastebimai didesnė“, – pažymi gydytoja.