Neišėję iš gimtųjų vietų

Kaišiadorių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Aušra Grigonienė

„Kalba yra dvasios namai, o štai ją paverčiame laikina pašiūre, lyg kas mus išveda iš gimtųjų vietų“, – šie poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiai labai taikliai apibūdina dabartinį kai kurių mūsų santykį su gimtuoju žodžiu. Pripažinkim, ne taip ir retai girdime ir matome svetimžodžius ten, kur jų visai nereikėtų, kur puikiausiai kalbėtų savi, lietuviški… O juk taip stengtasi, taip siekta tuos dvasios namus saugoti… Siekis susigrąžinti valstybinį kalbos statusą buvo vienas ryškiausių Sąjūdžio ir Atgimimo laikotarpio tikslų, vedusių į Kovo 11-ąją. Kalba buvo priešinamasi sovietinei rusifikacijai, kalba tapo tautinio identiteto simboliu – viena iš pagrindinių nepriklausomos valstybės atramų. Dabar, kai didžiuodamiesi deklaruojame savo nepriklausomybę ir tautiškumą, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis vienareikšmiškai skelbia, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, mažų mažiausiai stebina kai kurių lietuvaičių noras nutolti nuo savasties, o angliški ar tarptautiniai pavadinimai dažnai suvokiami kaip patogesni, šiuolaikiškesni ar „kietesni“…

Siekiant pabrėžti kalbos ir valstybės ryšį, kasmet tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Šių dienų renginiai padeda visuomenei pajusti, kad laisvė ir kalba yra neatsiejamos vertybės. Lietuvių kalbos dienas kasmet mini ir mūsų rajono ugdymo bei kultūros įstaigos. Čia vyksta parodos, susitikimai su kūrėjais, meninio skaitymo ir dailyraščio konkursai, viktorinos ir kiti renginiai. O šias metais kartu su Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centru dar suorganizavome ir gražiausio lietuviško pavadinimo rinkimus. Kadangi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir valstybinę lietuvių kalbą jungia pamatinė valstybingumo idėja, būtent Kovo 11-ąją Teofiliaus Matulionio aikštėje su pasididžiavimu sveikinome ir džiaugėmės tais mūsų krašto verslininkais, kuriems valstybinė kalba yra ne tik teisinė prievolė, bet ir savitumo, profesionalumo ir pagarbos klientui ženklas, kuriems rūpi, kad dvasios namai nevirstų ta laikina pašiūre.

2025-ųjų pabaigoje kvietėme žmones aktyviai dalyvauti apklausoje ir siūlyti balsavimui labiausiai patinkančius Kaišiadorių rajono įmonių, gaminių ar prekių ženklų pavadinimus. Dėkojame už pasiūlymus. Iš jų balsavimui atrinkome atitinkančius bendrinės lietuvių kalbos normas, aiškius, taisyklingus ir lietuviškus, keliančius teigiamas emocijas, atspindinčius įmonių veiklą ir vertybes vardus. Teko atsisakyti tų pavadinimų, kurie sudaryti iš vietovardžių, kuriais tiesiogiai įvardijama įmonės veikla arba nepavyko rasti reikiamos informacijos apie įmonių veiklą. Štai už kuriuos ausiai ir širdžiai mielus pavadinimus siūlyta balsuoti: „Augalingi“, „Du paukšteliai“, „Gudobelė”, „Kaisk katilėlį“, „Keturi aviliai“, „Kietas riešutėlis”, „Laimės kukuliukas“, „Laimybė“, „Lai sąla“, „Lašas vanilės”, „Linksmasis garvežys“, „Minkštainiai“, „Miško skonis“, „Nepaprastukas“, „Saugo lapė“, „Sodo kampelis“, „Sparnuoti susitikimai”, „Šilumos gija“, „Šokoladienė“, „Varlius“, „Vėjaraštė“, „Vėjų fėja”, „Viešnagė“, „Visa gyva“.

271 balsuotojas Lietuvių kalbos dienų metu iš jų rinko pačius gražiausius. Nors balsavusiųjų skaičius ir ne itin didelis (norėjosi aktyvesnio įsitraukimo), bet tikrai įdomi geografija: balsavo ne tik Kaišiadorys, Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šilutė, Lentvaris, Mažeikiai, sulaukėme balsų ir iš Airijos, Suomijos, Norvegijos, Bulgarijos, Italijos, netgi iš Maroko ir JAV. Smagu, kad atostogaujantys ar net gyvenantys atokiau nuo mūsų krašto jaučia, kad gyvą tarpusavio ryšį geriausiai saugo ir jungia bendra kalba.

Didžiausio balsavusiųjų palaikymo sulaukė pramogų stotelės Kaišiadorių geležinkelio stotyje pavadinimas „Linksmasis garvežys“ bei fotografijos paslaugų veiklos pavadinimas „Du paukšteliai“! Abu pavadinimai skamba tikrai simboliškai ir pavasariškai: juk garvežiukai Kaišiadorių herbe simbolizuoja judėjimą ir miesto kilmę, o paukštelių čiulbėjimas po ilgos ir šaltos žiemos pripildo miestą gyvumo ir jaukumo. Tokie pavadinimai tikrai puošia miestą ir kuria šviesią, šventišką nuotaiką. Už tai Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras kaišiadorietiškomis dovanomis apdovanojo kūrybingąją „Linksmojo garvežio“ įkūrėją Dianą Kacilauskienę ir „Dviejų paukštelių“ fotografę, užfiksuotomis akimirkomis žmones džiuginančią Justiną Jakštaitę.

Pakalbinau nugalėtojas, kaip jaučiasi laimėjusios gražiausio lietuviško pavadinimo rinkimus, ką joms reiškia šis laimėjimas, kaip tie pavadinimai gimė ir kokias žinutes perteikia. Paprašiau pasidalinti mintimis apie savo veiklą ir santykį su lietuvių kalba.

Diana Kacilauskienė

„Linksmajame garvežyje“ organizuojame įvairias šventes ir edukacines veiklas vaikams bei šeimoms. Man labai svarbu, kad tai, ką darau, turėtų prasmę ir būtų įdomu. Į kiekvieną renginį stengiuosi įdėti visą save. Mane labai džiugina pats procesas – bandau, kuriu, organizuoju ir nuolat ieškau naujų idėjų. Pavyzdžiui, kai piešiu vaikams veidelius, man tai tarsi meditacija. Vedant edukacijas, labai įkvepia vaikų spindinčios akys – tas nuostabos momentas, kai jie ką nors atranda ar pamato pirmą kartą. O vėliau labai motyvuoja ir tėvų atsiliepimai. Ir šiaip jaučiuosi „savo rogėse” – tai, ką darau, man labai patinka.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų veikla nelieka nepastebėta. Anksčiau gana skeptiškai vertindavau tokius apdovanojimus, tačiau, kai į savo darbą įdedi tiek pastangų ir širdies, labai malonu sulaukti tokio įvertinimo. Tiesą sakant, nesitikėjau laimėti ir net nežinau, kas mus užregistravo šiuose rinkimuose, – tai dar labiau nustebino ir pradžiugino. Man asmeniškai šis įvertinimas yra ženklas, kad tai, ką darau, turi prasmę. Tai svarbu ne tik man, bet ir Kaišiadorims, nes į savo miestą tikrai pritraukiame nemažai svečių.

Pavadinimas „Linksmasis garvežys“ gimė ne iš karto – ilgai ieškojau, galvojau, norėjosi, kad pavadinimas būtų įdomus, išskirtinis ir kartu atspindėtų vietą, kurioje veikiame, – stotį, traukinius, kelionę. Norėjosi, kad jis būtų pastebimas ir lengvai įsimenamas. Galiausiai vieną dieną pajutau, kad „Linksmasis garvežys“ yra būtent tai, kas geriausiai atspindi mūsų veiklą – simbolizuoja judėjimą, kelionę ir, žinoma, džiaugsmą. Norėjosi, kad pats pavadinimas jau iš karto sukurtų nuotaiką – kad pas mus laukia linksmybės, nuotykiai, smagios veiklos vaikams ir šeimoms. Traukinys man taip pat simbolizuoja kelionę per įvairias patirtis, atradimus ir emocijas. O vėjo ir svajonių lydimos keliautojos Vėjaraštės istorija kiek kitokia – pirmiausia atsirado pats personažas, o tik vėliau gimė vardas. Netgi rašiausi įvairius žodžius ant lapo, jungiau juos, galvojau apie keliones, svajones, vėją, nuotykius. Taip pamažu ir gimė vardas – Vėjaraštė.

Lietuvių kalba man yra mūsų tapatybės dalis. Minčių pasivadinti kaip nors užsienietiškai net neturėjau. Asmeniškai man „suanglinti“ pavadinimai nelabai patinka. Gyvename Lietuvoje, todėl, man atrodo, svarbu išlikti lietuviais ir puoselėti savo kalbą. Man tai ypač svarbu dirbant su vaikais ir organizuojant edukacijas – noriu, kad jie girdėtų gražią lietuvių kalbą. Nesutinku, kad šiuolaikiniam verslui būtini tarptautiniai terminai, bet suprantu, kad yra verslų, kurie dirba tarptautinėje rinkoje ir jų klientai yra už Lietuvos ribų – tokiu atveju tarptautinis pavadinimas gali būti logiškas. Tačiau verslams, kurie veikia Lietuvoje ir dirba su vietos žmonėmis, man atrodo, labai svarbu rinktis lietuviškus. O pradedantiems verslininkams, kurie šiuo metu suka galvas dėl pavadinimo kūrimo, patarčiau per daug jos nesukti. Kartais, kuo daugiau galvoji, tuo sunkiau apsispręsti. Manau, kad pavadinimas dažnai ateina natūraliai, kai tam ateina laikas. Taip nutiko ir man.

Justina Jakštaitė

Fotografija – tai fotoistorijos, kai be didelių pastraipų, šauktukų ar sakinio dalių gali papasakoti kur kas daugiau. Ar esate susimąstę, kuris vestuvių momentas jums „pats pačiausias“? Man turbūt tas laukimo momentas, kai jau žinai, kad netrukus pakvies ištarti priesaikos žodžius, bet dar reikia kelias minutes pastovėti už durų. Akyse – jaudulio ir nuotykio nujautimas, rankos gniaužo viską, kas pakliūva, o širdyse – begalinė meilė vienas kitam! Mano darbe būtent tas emocijų ir jausmų skaitymas yra magija.

Laimėti gražiausio pavadinimo rinkimus – išties labai geras jausmas, persipynęs su nuostaba bei džiugesiu, jog mums toks artimas mūsų veiklos vardas buvo pastebėtas, juk dažnai net ir save pavadinu „Dviejų paukštelių“ paukšteliu. Šįsyk buvo svarbu dalyvauti, nes, randantis vis daugiau veiklų su užsienietiškais vardais, man atrodo, labai svarbu pasidabinti tais magiškais lietuviškais žodžiais. Šis laimėjimas – tai įrodymas, kad veikla nebūtinai turi būti pakrikštyta užsieniniu žodžiu ar vardo ir pavardės simbioze, kad gyvuotų bei būtų pastebėta. Už tai labai dėkoju balsavusiems.

Ieškant tinkamo pavadinimo, manau, reiktų tiesiog pabūti gamtoje ir pasiklausyti savęs bei išgirsti tai, kas dažnu atveju slepiasi po triukšmingos aplinkos garsais. Mūsų pavadinimas atėjo, tiksliau – atskrido savaime, kai tik pradėjau fotografuoti. Norėjosi kokio nors artimo ir širdžiai mielo vardo. O ką gi visi vaikystėje esame girdėję, kai tėvai mėgindavo mus, vaikus, sugauti fotoobjektyvais? Žiūrėk, tuoj išskris paukštukas! Tai taip bežaidžiant ir radosi „Du paukšteliai“ – pavadinimas, kuris aiškiai čiulba apie save: orientuojamės į porų ir šeimų fotografiją. Tai tapo neatsiejama mano, o galbūt ir kai kurių šeimų nuotykių dalis.

Žinoma, fotografuoju ir sporto renginius ar automobilių varžybas. „Du paukšteliai“ tinka ir čia. Nors „tarptautiškumas“ labai gajus tarp užsiimančių fotografija, man niekada nekilo minčių, kad reikia kokio skambaus anglizmo – tai būtų tiesiog nesava. Kadangi esu ne tik fotografė, bet ir menotyrininkė bei kultūros paveldo specialistė, tiek lietuvių kalba bei tradicijos, tiek Lietuvos istorija yra neatsiejama ir branginama mano kasdienybės dalis. Tad norisi, kad ir mūsų kuriamos atmintį saugančios fotoistorijos būtų pristatomos su lietuvišku vardu.

Džiugu, kad rajono verslininkai teikia pirmenybę lietuvių kalbai, ieško ir randa įdomių žodžių – „neišeina iš gimtųjų vietų“. Būtų labai gražu, jei šiuo pavyzdžiu kūrybingai pasektų ir kitos naujai mūsų krašte besikuriančios įmonės. Juk kalba yra ne tik informavimo ar bendravimo priemonė, bet ir įmonės įvaizdžio, tapatybės dalis, papuošalas, gražinantis ir dvasią, ir namus. Jeigu ją puoselėsime, nepaversime savo dvasios namų laikina pašiūre, sukursime savitą ir gyvą mūsų krašto veidą.