Ko labiausiai iš mūsų reikia socialiniam darbuotojui?

Rugsėjo 27 – oji socialinio darbuotojo diena.

Šiandien socialiniam darbuotojui visuomenė kelia ypatingai didelius lūkesčius. Dažnai reikalaujama, kad jis iš esmės „perinstaliuotų“ ne tik žmogaus protą, bet ir jo vidų – pakeistų jo kelią nuo užsimezgimo dar motinos įsčiose iki to momento, kai žmogus savo ar ne savo noru atsidūrė ties bedugnės riba.

Kartais iš tiesų pamirštame, jog socialines paslaugas teikianti įstaiga – ne buitinių prietaisų taisykla, o socialinis darbuotojas – ne šaltkalvis. Žmogus nėra sugedęs daiktas, kurį galima pataisyti pakeitus vieną ar kitą detalę.

Ir kaip tarp tų neišmatuojamų– kartais sunkiai net fiziškai, dvasiškai bei emociškai pakeliamų– lūkesčių socialiniam darbuotojui pačiam nepamesti savęs? Savo asmeninio gyvenimo su begale jam skirtų socialinių vaidmenų? Į ką atsiremti pačiam tais sunkiais momentais, kai atrodo, kad padarei viską, ką galėjai, o žmogaus gyvenimas vis tiek nesikeičia?

Kaip galingą medį laiko šaknys, taip ir žmogui verta nepamiršti savo šaknų.

Nors socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje įsitvirtino tik po 1990 m., kuriant modernią socialinės pagalbos sistemą, bet jos šaknys siekia mūsų eros pradžią. Socialinio darbo ištakas galime atpažinti Jėzaus asmenyje. Ne todėl, kad Jėzus davė mums socialinio darbo metodiką ar instrukciją, kaip „sutvarkyti“ žmogaus gyvenimą. Priešingai – Jis parodė visai kitą santykį su žmogumi.

Evangelijoje pagal Matą skaitome:

„Ir štai prie jo priėjo raupsuotasis, nusilenkė prieš jį ir tarė: „Viešpatie, jei nori, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“
(Mt 8, 2–3)

Atrodytų, kas čia ypatingo? Juk Jėzus jį išgydė. Tačiau prieš išgydydamas Jėzus jį palietė.

Raupsuotasis buvo žmogus, nuo kurio reikėjo laikytis atokiai. Žmogus, kurio buvo galima bijoti, vengti, atstumti, nematyti. Žmogus, kurio liga daugumai tarsi buvo tapusi svarbesnė už jo vardą ir jo žmogiškumą.

O Jėzus pirmiausia pamato ne raupsus. Jis pamato žmogų. Jis nepraeina pro šalį. Jis nebijo priartėti. Jis paliečia.

Galbūt čia ir yra viena giliausių socialinio darbo šaknų – pamatyti žmogų ten, kur visuomenė jau mato tik jo problemą.

Ir jei šiandien Jėzus kalbėtų socialiniams darbuotojams, galbūt Jo žodžiai skambėtų taip:

„Palaiminti jūs, kurie matote žmogų ten, kur kiti mato tik jo problemą.

Kai žmogus ateina pas jus su savo skausmu, nebijokite jo silpnumo. Jūs neprivalote išspręsti viso jo gyvenimo. Kartais didžiausia pagalba yra tiesiog pasilikti šalia ir pasakyti: „Aš matau tave. Tu nesi vienas.“

Kai sistema prašo skaičių, ataskaitų ir rezultatų, nepamirškite, kad už kiekvieno skaičiaus yra žmogus su vardu, istorija ir viltimi. Ir savo vadovams bent retkarčiais apie tai priminkite.

Kai pavargstate – prisiminkite, kad ir jūs esate verti pagalbos. Neneškite savo naštos vieni. Rūpindamiesi kitais, nepamirškite savo širdies.

Ne visada pamatysite savo darbo vaisius. Kai kuriems žmonėms jūsų ištartas žodis taps atrama tik po daugelio metų. Todėl darykite gera ne todėl, kad visada sulauksite padėkos, bet todėl, kad žmogaus orumas yra vertas pagarbos.

Ir kai nežinosite, ką pasakyti – tiesiog būkite šalia. Kai nežinosite, ką daryti – tiesiog klausykitės. Ir turėkite drąsos bent trumpam patikėti žmogumi, kai jis pats nebetiki savimi.

Tad eikite ir toliau būkite tais, kurie ne tik padeda žmogui išgyventi, bet ir primena jam, kad nepaisant nors ir viso pasaulio purvo, jo gyvenimas yra vertingas.

Telaimina jus Dievas už rankas, kurios padeda, už akis, kurios pastebi, ir už širdis, kurios nepraeina pro šalį.

Galbūt šiandien pačiam socialiniam darbuotojui iš mūsų visų labiausiai ir reikia supratimo, kad socialinis darbuotojas nėra visagalis. Jis negali perrašyti kito žmogaus gyvenimo istorijos, negali už kitą žmogų priimti sprendimų ir negali išgelbėti visų.

Bet jis gali nepraeiti pro šalį.

Gali pamatyti.

Gali išklausyti.

Gali ištiesti ranką.

Gali pasakyti: „Aš matau tave. Tu nesi vienas.“

Ir kartais tai, kas mums atrodo per maža, kitam žmogui gali tapti priežastimi dar kartą pasirinkti gyvenimą, viltį ir kelią pakilti.

Todėl šiandien, minėdami Socialinių darbuotojų profesinę dieną, nepamirškime paties socialinio darbuotojo– jis taip pat yra tik žmogus.

Tegul jo šaknys būna sveikos ir gilios. Tegul jo rankos nepavargsta daryti gera. Tegul akys nepameta žmogaus tarp dokumentų, procedūrų ir skaičių. O širdis – tarp begalės svetimų istorijų – nepameta savęs.

Su meile,

Kaišiadorių socialinių paslaugų centro direktorė Žydrūnė Marčiulionienė