Kaišiadoryse vėl palikta naujagimė. O ar mes padarėme viską, kad jos mamai nereikėtų to daryti?
Žydrūnė Marčiulionienė
Kai Kaišiadoryse, prie ligoninės durų, buvo paliktas naujagimis, duris atvėrė gyvybės langelis.
Vėliau atsirado mažylio mama. Kaišiadorių socialinių paslaugų centre ji sulaukė reikiamos pagalbos ir šiandien sėkmingai augina savo mergytę. Tai istorija, suteikianti vilties. Istorija apie tai, kad pagalba gali pakeisti gyvenimą, o sunkiausia akimirka nebūtinai turi nulemti visą ateitį.
Tačiau prieš savaitę gyvybės langelyje vėl palikta ką tik gimusi mergytė.
Ir vėl girdime palengvėjimo kupinus žodžius: gerai, kad yra gyvybės langelis. Gerai, kad kūdikis saugus.
Taip. Gyvybė išsaugota. Ir tai nepaprastai svarbu.
Tačiau ar tikrai turėtume džiaugtis vien tuo, kad kūdikis buvo paliktas? O gal turėtume klausti – ar padarėme viską, kad mama žinotų, jog yra ir kitas kelias?
Ar tikrai pakankamai kalbame apie pagalbą, kuri pasiekia ne tik vaiką, bet ir jo mamą? Apie pagalbą, kuri gali pasiekti moterį dar tada, kai ji išsigandusi, pasimetusi, vieniša ir nebežino, kaip gyventi toliau?
JEI TIK JI ŽINOTŲ, KIEK DAUG ŽMONIŲ YRA PASIRENGĘ JAI PADĖTI…
Ne teisti. Ne smerkti. Ne klausti, kaip ji galėjo.
O išklausyti. Palaikyti. Padėti. Būti šalia tada, kai atrodo, kad nebėra jokios išeities.
Padėti išbūti tas sunkiausias pasimetimo, baimės ir bejėgiškumo akimirkas. Ieškoti sprendimų, kai pačiai jų nebematyti. Ištiesti ranką net tada, kai žmogaus pasirinkimas mums sunkiai suprantamas ar nepriimtinas.
Nes kartais žmogui reikia ne dar vieno priminimo, ką jis privalo daryti. Kartais jam pirmiausia reikia patikėti, kad jis NELIKS VIENAS.
Gal prie gyvybės langelių turėtų būti ne tik aiški informacija apie galimybę saugiai palikti kūdikį, bet ir nuolat matomas kelias į gyvą pagalbą? Žmogus, kuris išklausytų ir parodytų, kad galima kreiptis, net jei dar nežinai, ko prašyti.
Gal mums reikia daugiau kalbėti ne tik apie tai, kaip išsaugoti kūdikio gyvybę, bet ir apie tai, kaip padėti mamai išsaugoti ryšį su savo vaiku?
Gal turime kur kas garsiau sakyti, kad pagalbos galima sulaukti ir tada, kai nėštumas netikėtas, kai trūksta pinigų, kai nėra artimųjų palaikymo, kai baisu dėl ateities ar atrodo, kad neįmanoma susitvarkyti?
Gyvybės langelis gali išgelbėti gyvybę. Tačiau jis neturėtų tapti vieninteliu keliu, kurį mato nevilties apimta moteris.
Ir galbūt svarbiausias klausimas šiandien yra ne tai, ar gerai, kad gyvybės langelis buvo atidarytas.
O AR MES DAROME PAKANKAMAI, KAD MOTERIS ŽINOTŲ APIE VISAS KITAS GALIMYBES?
Kad ji žinotų, jog gali kreiptis pagalbos. Kad jos niekas nesmerks. Kad ji neprivalo visko išspręsti viena. Kad net ir pačioje sunkiausioje situacijoje galima ieškoti išeities kartu.
Užuot tik džiaugęsi, kad kūdikis buvo paliktas saugioje vietoje, pradėkime daug garsiau kalbėti apie tai, kad YRA KITAS KELIAS.
Kelias, kuriame yra vietos ir vaikui, ir jo mamai. Kelias, kuriame pagalba pasiekia anksčiau, nei neviltis tampa lemtingu sprendimu. Kelias, kuriame žmogus nėra paliekamas vienas su savo baime.
Ne visada galime žinoti, ką išgyvena kita moteris. Tačiau galime pasirūpinti, kad ji žinotų, jog pagalbos durys jai atviros.
AČIŪ Krizinio nėštumo centras, kad esate.
Kad kalbate. Kad girdite. Kad kantriai, nuosekliai ir su meile rodote šį kitą – žmogišką, palaikantį ir viltį teikiantį – kelią.
Tegul žinia apie pagalbą pasiekia kiekvieną moterį, kuriai jos gali prireikti.
NES KARTAIS VIENAS LAIKU IŠTARTAS SAKINYS „TU NE VIENA. MES TAU PADĖSIME“ GALI PAKEISTI VISKĄ.
Komentarai (0)