Jei neliktų interneto: kas sustotų pirmiausia ir kaip tam ruoštis

Jeigu Lietuvoje bent dienai dingtų internetas, didžiausia problema greičiausiai būtų ne ta, kad negalėtume pasitikrinti socialinių tinklų. Kur kas svarbiau būtų, kad be ryšio stringa atsiskaitymai, navigacija, valstybės paslaugos, transportas, informacijos sklaida ir daugybė kasdienių sistemų, kurių su internetu nė nesiejame.

Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos (ITU) generalinio sekretoriaus pavaduotojas Tomas Lamanauskas sako, kad visiškas interneto dingimas šalyje nėra lengvai tikėtinas scenarijus, tačiau pasaulis dalinių sutrikimų jau yra patyręs ne kartą. Didesnių sutrikimų atmesti taip pat negalima, todėl jiems būtina ruoštis.

Krizė prasidėtų tyliai

T. Lamanausko teigimu, viena skaitmeninių krizių ypatybių – jos nebūtinai prasideda dramatiškai: nebūtinai kažkas sugriūva, sprogsta ar fiziškai sustoja. Iš pradžių tiesiog kažkas neveikia.

Neatsidaro viena sistema. Nepavyksta atsiskaityti kortele. Stringa navigacija. Nebegalima prisijungti prie paslaugos. Vėluoja informacija. Neveikia bilietų ar registracijos sistema.

„Kasdienis gyvenimas pradeda trūkinėti. Iš pradžių negali kažkam paskambinti ar parašyti. Tada nueini į prekybos centrą ir negali atsiskaityti. Tada supranti, kad negali išsiimti grynųjų. Tada pradeda strigti transportas”, – vardija ITU generalinio sekretoriaus pavaduotojas.

Jo teigimu, kalbant apie interneto dingimą, realiausias scenarijus – kaskadinis sutrikimas, kai viena neveikianti sistema ima trikdyti kitas.

Eksperto vertinimu, interneto dingimas galėtų paveikti skirtingas sritis: atsiskaitymus ir kitas finansines paslaugas, viešąsias paslaugas, informavimo kanalus, transporto valdymą, oro uostų ir geležinkelių veiklą, eismo sistemas ir miestų infrastruktūrą.

„Net šviesoforai šiandien vis dažniau veikia ne kaip atskiri įrenginiai, o kaip platesnės miesto valdymo sistemos dalis”, – akcentuoja T. Lamanauskas.

Trijų tipų grėsmės

Kalbėdamas apie skaitmeninį atsparumą, T. Lamanauskas išskiria kelis rizikų tipus. Vienas jų – kibernetinės atakos ar programinės įrangos klaidos. Kitas – fizinė infrastruktūra ant žemės: duomenų centrai, antžeminiai ir povandeniniai kabeliai, bazinės stotys, elektros tiekimas. Trečias – palydovinės ir navigacijos sistemos, kurių vaidmuo kasdienybėje dažnai lieka nematomas.

„Povandeniniai kabeliai yra viena svarbiausių pasaulinio interneto infrastruktūros dalių. Žiniasklaidoje tai jau dabar matoma kaip strateginio saugumo klausimas. Tačiau ir kasdienė laivininkystė bei žvejybos veikla yra viena iš pažeidimų priežasčių”, – pabrėžia ekspertas.

Lietuvai tai nėra teorinė tema – Baltijos jūroje ryšio ir energetikos infrastruktūra pastaraisiais metais buvo pažeista ne kartą.

Kitas skaitmeninės infrastruktūros sluoksnis, apie kurį rečiau kalbama, – palydovinės navigacijos sistemos.

„Žmonės dažnai nežino, kad tokios palydovinės navigacijos sistemos kaip GPS naudojamos ne tik buvimo vietai nustatyti, bet ir laikui sinchronizuoti. O nuo to priklauso elektros tinklai, ryšių tinklai ir finansinės operacijos”, – sako T. Lamanauskas.

Prie rizikų, kurios galėtų paveikti palydovinių sistemų veikimą, T. Lamanauskas priskiria ne tik geopolitinius procesus ar techninius gedimus, bet ir kosmoso orų reiškinius – pavyzdžiui, stiprias Saulės audras.

„XIX a. stipri Saulės audra buvo sutrikdžiusi telegrafo linijų veikimą. Jei panašus reiškinys įvyktų šiandien, poveikis būtų visai kito masto. Tokio scenarijaus tikimybė trumpu laikotarpiu nėra didelė, tačiau per ilgesnį laiką tokios rizikos tampa gana reikšmingos, todėl valstybės ir infrastruktūros valdytojai jas turėtų vertinti rimtai”, – sako T. Lamanauskas.

Reikia prisiminti „analoginius” įgūdžius

T. Lamanauskas pabrėžia, kad didesnė priklausomybė nuo interneto savaime nėra blogis. Skaitmeninės technologijos leidžia efektyviau teikti valstybės, sveikatos, švietimo, finansines ir verslo paslaugas. Jos jungia žmones, spartina ekonomikos vystymąsi ir suteikia galimybes, kurių prieš kelis dešimtmečius nebuvo.

Tačiau kuo daugiau gyvenimo perkeliama į skaitmeninę erdvę, tuo svarbesnis tampa klausimas, kas nutiks, kai ši infrastruktūra sutriks.

„Žmonės kartais nesupranta, kaip giliai internetas ir skaitmeninės technologijos įsiskverbė į mūsų gyvenimą. Tai tapo nematoma, bet labai svarbia dalimi”, – sako jis.

Paklaustas, ar valstybės ir visuomenės yra pasiruošusios didesniam skaitmeninės infrastruktūros sutrikimui, T. Lamanauskas atsako tiesiai: nepakankamai.

„Nesukeliant panikos – nesame pasiruošę. Bet tai nėra Lietuvos problema. Visame pasaulyje tam nėra pakankamo pasiruošimo”, – sako jis.

Eksperto teigimu, viena problemų – atsakomybės neapibrėžtumas. Ne visada aišku, kas konkrečiai atsakingas už skirtingų skaitmeninių rizikų valdymą. Kita problema – koordinavimas tarp valstybių, institucijų, verslo ir infrastruktūros valdytojų. Trečia – praktinis pasirengimas: scenarijai, streso testai, alternatyvūs veikimo būdai.

Kalbėdamas apie atsparumą galimiems ryšio sutrikimams, T. Lamanauskas pateikia aviacijos pavyzdį. GPS trikdžių kontekste vis dažniau kalbama, kad pilotai turi gebėti valdyti orlaivį ir be palydovinės navigacijos. Tai neturi būti papildomas ar teorinis įgūdis – tai turi būti privaloma kompetencija.

Panašus principas, jo manymu, turėtų galioti ir plačiau: visuomenė turėtų turėti bent minimalius „analoginius” įgūdžius.

„Tai nereiškia, kad žmonės turi grįžti prie gyvenimo be technologijų ar laikyti dideles sumas grynųjų po čiužiniu. Tačiau reikėtų suprasti, kiek laiko kiekvienas galėtų funkcionuoti be skaitmeninių paslaugų, kaip gautų informaciją, kaip atsiskaitytų, kaip susisiektų su artimaisiais ir kaip elgtųsi, jei įprastos sistemos neveiktų”, – sako ekspertas.

Svarbu išvengti informacijos vakuumo

Anot T. Lamanausko, siekiant kurti atsparumą skaitmeniniams sutrikimams, itin svarbus pokalbis tarp valstybės, visuomenės ir verslo.

„Būtina išsiaiškinti, kiek ryšių sektorius turi užtikrinti atsparumą, o kiek visuomenė turi būti pasiruošusi pati. Ar dvi valandas, ar tris, ar ilgiau sugebėti gyventi be skaitmeninių technologijų ir nepanikuoti?” – nurodo ITU generalinio sekretoriaus pavaduotojas.

Pasak jo, didžiausia rizika tokiose situacijose yra ne tik techninis sutrikimas, bet ir informacijos vakuumas. Jei neveikia įprasti informavimo kanalai, nežinomybę greitai gali užpildyti gandai, dezinformacija ir panika.

Tad skaitmeninis atsparumas, anot T. Lamanausko, nėra vien techninis klausimas. Tai ir visuomenės psichologijos, pasitikėjimo, institucijų koordinavimo bei aiškios komunikacijos klausimas.

„Didžiausia problema tokiose situacijose yra panika. Tad svarbu ne gąsdinti, o suprasti, kad tokie scenarijai gali nutikti, ir žinoti, kaip į juos reaguoti”, – sako jis.

T. Lamanausko teigimu, ateities ryšys turės būti ne tik greitesnis ar patogesnis. Jis turės būti atsparesnis – nes kuo daugiau valstybės, verslo ir kasdienio gyvenimo funkcijų perkeliama ant skaitmeninės infrastruktūros, tuo didesnė tampa kaina, kai ji bent trumpam sustoja.

Išsamiau apie skaitmeninį atsparumą ir pasirengimą situacijoms, kai sutrinka įprastos ryšio paslaugos, T. Lamanauskas kalbės balandžio 30 d. Ryšių reguliavimo tarnybos konferencijoje „Ateities ryšys: pažangai ar dienai X?”.