Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas priminė skausmą mažinančią priemonę, apie kurią anksčiau žinojo kiekvienas

Nugaros, sąnarių ir raumenų skausmai šiandien tapo ne tik vyresnio amžiaus žmonių problema. Vis dažniau dėl to į gydytojus kreipiasi ir 25–45 metų sėdimą darbą dirbantys žmonės, patiriantys kasdienę įtampą, stresą ir judėjimo stoką. Ieškodami sprendimų, jie vis dažniau atsigręžia į tai, kas ilgą laiką atrodė primiršta – gydomąjį purvą.

„Mūsų proseneliai neturėjo laboratorijų, tačiau turėjo puikią intuiciją“, – sako sanatorijos „Versmė“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Linas Pauliukėnas. Pasak jo, seniau žmonės gerai žinojo konkrečius telkinius, kurių purvas padėdavo sumažinti sąnarių ir raumenų skausmus po sunkių fizinių darbų. Šiandien šis intuicija grįstas žinojimas vis dažniau patvirtinamas ir mokslo tyrimais.

Medicinoje gydymas purvu vadinamas peloidoterapija – tai balneologijos dalis, apimanti gydymą natūraliais gamtos veiksniais, tokiais kaip mineralinis vanduo ar purvas. Šios procedūros dažnai derinamos su masažu, fizioterapija ar kitomis reabilitacijos priemonėmis.

L. Pauliukėnas primena, kad dar tarpukariu Lietuvoje buvo gerai žinomi tokie gydomieji telkiniai kaip Likėnai prie Biržų ar Kašonių karjeras šalia Birštono. „Tuomet žmonės kalbėjo, kad purvas daro stebuklus. Vėliau laboratoriniai tyrimai patvirtino – šiose vietose išgaunamas purvas iš tiesų pasižymi gydomosiomis savybėmis“, – teigia gydytojas.

Kodėl purvas nelygu purvui?

Ar gydomąjį poveikį būtų galima pasiekti paprasčiausiai prisikasus purvo patiems – pavyzdžiui, iš tvenkinio? Pasak specialisto, toks eksperimentavimas gali būti ne tik neveiksmingas, bet ir pavojingas.

„Medicininis purvas prieš naudojimą yra kruopščiai ištiriamas laboratorijoje ir paruošiamas pagal griežtus reikalavimus. Jis skiedžiamas natūraliu mineraliniu vandeniu, sijojamas, maišomas, kol tampa saugus ir tinkamas procedūroms“, – aiškina L. Pauliukėnas. Jo teigimu, paprastame purve gali būti bakterijų, toksinų ar kitų kenksmingų medžiagų, kurios ne tik nepadės, bet ir gali pakenkti sveikatai.

Anot gydytojo, tvenkinio purvas dažniausiai tėra drėgna žemė su organinėmis atliekomis, neturinti biologiškai aktyvių medžiagų, o gydomasis purvas formuojasi tūkstančius metų durpynuose ar mineraliniuose telkiniuose ir yra papildytas mikroelementais ir gyvais mikroorganizmais.

Medicinoje naudojamas gydomasis purvas – tai natūralios geologinės kilmės medžiagos: durpės, sapropelis arba molis. Skirtinguose Lietuvos regionuose naudojamas skirtingos sudėties purvas, priklausomai nuo vietovės gamtinių sąlygų.

Durpinis purvas susidaro pelkėse iš suirusių augalinių liekanų ir vandens. Sapropelis randamas gėlo, stovinčio vandens telkinių dugne ir pasižymi didele organinių medžiagų koncentracija. Molis – itin smulkių mineralinių dalelių uoliena, gebanti sugerti toksinus ir ilgai išlaikyti šilumą, todėl dažnai naudojama gydomosioms aplikacijoms.

Gydytojo teigimu, gydomojo purvo saugumą Lietuvoje reglamentuoja speciali higienos norma, galiojanti nuo 2010 metų. Joje nustatyti mikrobinio užterštumo kriterijai, todėl pacientams nereikia baimintis dėl procedūrų saugumo.

Poveikis išlieka net po procedūros

Pastaraisiais metais purvo terapija sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio. Klaipėdos universiteto tyrimai parodė, kad per 1–2 savaites gydomosios procedūros gali sumažinti streso hormono kortizolio lygį 22–24 procentais – poveikis prilygsta medikamentiniam gydymui.

Šiuo metu kartu su Kauno klinikomis vykdomas dar vienas didelis tyrimas, kuriame dalyvauja apie 1 000 žmonių. Mokslininkai siekia tiksliau įvardyti, kokį poveikį gydomasis purvas daro raumenims ir sąnariams.

„Tarptautinės medicinos duomenų bazės peloidoterapiją vertina kaip saugią ir veiksmingą papildomą reabilitacijos priemonę. Tai nėra pirmo pasirinkimo gydymas, tačiau taikoma kompleksiškai ji duoda apčiuopiamų rezultatų – mažina skausmą, gerina sąnarių funkciją ir gyvenimo kokybę“, – nurodo gyd. L. Pauliukėnas.

Anot jo, gydomojo purvo poveikis nėra tik maloni šiluma. Jis veikia mechaniniu, šiluminiu ir cheminiu būdu – tiek vietiškai, tiek visą organizmą. Procedūrų metu dirginami odos ir gleivinių receptoriai, o signalai perduodami į vegetacinę ir centrinę nervų sistemas, todėl organizmo reakcijos būna ne tik lokalios, bet ir bendrinės.

„Naudojant gydomąjį purvą, per odą į organizmą patenka biologiškai aktyvios medžiagos, o šiluma atveria poras ir suaktyvina prakaito liaukų veiklą. Pavyzdžiui, mūsų naudojamas durpinis purvas lėtai įkaista ir lėtai atvėsta, todėl šiluminis poveikis yra tolygus ir ilgalaikis“, – aiškina gydytojas. Procedūrų metu gerėja kraujotaka ir limfos tekėjimas, atsipalaiduoja raumenys, suaktyvėja audinių regeneraciniai procesai.

Svarbu tai, kad purvo poveikis tęsiasi net procedūrai pasibaigus – metaboliniai procesai organizme vyksta dar nuo kelių valandų iki paros. Tad gydomasis efektas kaupiasi per visą procedūrų kursą.

Dėl plataus poveikio spektro peloidoterapija taikoma esant nugaros ir sąnarių skausmams, osteochondrozei, radikulitui, artritui, pooperaciniams patinimams, taip pat lėtinėms neurologinėms, ginekologinėms ar odos ligoms. Sveikatos specialistai dažniausiai rekomenduoja atlikti bent penkias procedūras, o stabilesnis efektas pasiekiamas po 7–10 procedūrų. Tuomet gydomasis poveikis gali išlikti ir iki pusės metų.