Aukščiausias Kultūros ministerijos įvertinimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įteiktas O. Lukoševičiui

Pastarosiomis dienomis daug džiugių akimirkų nutiko Kaišiadorių muziejui bei jo ilgamečiui vadovui Olijardui Lukoševičiui. Vos prieš kelias dienas neseniai pradėtoje Kaišiadorių muziejaus statybvietėje gruodžio 10 dieną buvo įbetonuota kapsulė su laišku ateities kartoms. Beveik tuo pat metu iš spaustuvės parkeliavo nauja Kaišiadorių muziejaus knyga „Kaišiadorių kultūra: šimtas metų“ – tai liudijimas  apie Kaišiadorių kultūrinius pasikeitimus nuo 1918 m. iki šių dienų. Ir paskutinė jaudinanti naujiena – gruodžio 11 dieną Olijardui Lukoševičiui LR Kultūros ministerijoje buvo įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apie visus šiuos dalykus ir jų svarbą kalbinome Kaišiadorių muziejaus vadovą O. Lukoševičių:

– Žinome, kad į laiko kapsulę muziejaus pamatuose  buvo įdėtas laiškas ateities kartoms. Ką jūs pats parašėte, ko palinkėjote?

O. L.: Senovėje žmonės į pamatus dėdavo aukas dievams ar monetas, prašant apsaugos namams nuo bėdų ir piktųjų dvasių. O šiais laikais aukojimo ritualas transformavosi į simbolinį atminties išsaugojimą – „laiko kapsulę“. Tikėkimės, kad šis ritualas padės ir muziejui apsisaugoti nuo piktųjų dvasių, o ateities kartos iš dabartinių Kaišiadorių savivaldybės gyventojų perims muziejų kaip savą paveldą. Laiške akcentuoti keli momentai, pavyzdžiui, kad šiuose naujuose muziejaus namuose „apsigyvens Kaišiadorių savivaldybės ir regiono gyventojų atmintis“, nes gyvoji atmintis yra trumpa ir trapi, laikas išdildo tai, kas neužrašyta knygose ir nepristatyta ekspozicijose. Taigi, „laiko kapsulė“ muziejuje simboliškai sujungia dabartį su praeitimi ir ateitimi.

– Naujoji Kaišiadorių muziejaus  knyga – kuo ji skiriasi nuo kitų ir kuo ji reikšminga Kaišiadorių savivaldybės žmonėms? 

O. L.: Sunkoka būtų trumpai atsakyti. Tai yra pirmas bandymas Lietuvoje aprėpti ir apibendrinti kurios nors vienos savivaldybės kultūros istoriją. Dėl temos platumo išėjo gana didelė ir knygos apimtis, todėl ji suskaidyta į atskiras tris dalis-knygas: nepriklausomos tarpukario Lietuvos (1918-1940 m.), sovietmečio (1940-1990 m.) ir dabarties (nuo 1990 m. iki šiandienos). Tai leido pamatyti, kaip kardinaliai skyrėsi kultūrinė veikla ir vertybės tose pačiose geografinėse vietose skirtingais laikotarpiais. Knyga ne tik fiksuoja faktus, bet ir pateikia pavyzdžius, kaip politiniai pokyčiai veikė konkrečias vietines Kaišiadorių kultūros įstaigas ir žmones. Pavyzdžiui, tarpukaryje kultūrinės iniciatyvos prasidėdavo nuo pačių žmonių ir organizacijų, tarsi „iš apačios“, o sovietmetyje jos nuleidžiamos „iš viršaus“. Dabartyje yra visaip, bet pirmiausia viskas prasideda nuo pačių kūrėjų arba įstaigų iniciatyvų. Kaip knygoje pažymi jos recenzentas prof. R. Laužikas, knyga padeda geriau suprasti praeitį ir skatina diskusijas. To mums ir trūksta – visapusiško įsigilinimo, diskusijų ir susikalbėjimo.
Man vadovaujant Kaišiadorių muziejui  pats parengiau apie 20 knygų, o iš viso išleista virš trisdešimties knygų.  Pernai, 2024 metais, kai Kaišiadorys buvo Lietuvos kultūros sostinė, išleistos trys skirtingos tematikos knygos – viena iš jų buvo „Girelės miško pasakos”. 

– Papasakokite, kokį gavote apdovanojimą Kultūros ministerijoje? Už kokius nuopelnus jis buvo paskirtas ir ką jums jis reiškia asmeniškai? Ar tikėjotės būti  taip pagerbtas?

O. L.: Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ yra aukščiausias Kultūros ministerijos teikiamas įvertinimas. Jis skiriamas ne už pavienius pasiekimus, o ilgametį indėlį į Lietuvos kultūrą, maždaug dešimties metų ir daugiau. Pats ženklas yra tarsi juvelyrinis meno kūrinys, numeruotas, jo centre vaizduojamas skrajojančio žirgo bareljefas – Pegasas.
Kultūros ministrui kandidatus atrenka Lietuvos kultūros ir meno komisija, veikianti prie ministerijos, o mano kandidatūrą, kaip sužinojau vakar, dar vasarą pasiūlė Kaišiadorių savivaldybė. Bet aš šitą įvertinimą priimu ir vertinu kaip bendrą, nes be savivaldybės palaikymo, be bendradarbių ir pagalbininkų paramos pavienis žmogus nieko negalėtų nuveikti. Todėl ačiū visiems, kurie padėjote. Labiausiai džiaugiuosi, kad Kultūros ministerijoje Kaišiadorių vardas nuskambėjo labai pozityviai.Tai greičiausiai yra ir praėjusių Lietuvos kultūros sostinės metų atgarsiai. Kai įteikiant apdovanojimą pasiūlė pasisakyti, ekspromtu toptelėjo mintis, kad mes ne šiaip esame tarp dviejų didžiausių Lietuvos upių, tarp istorinių sostinių. Štai senovės istorijos vadovėliai pasakoja apie Tarpupį – didingą civilizaciją Rytuose tarp Tigro ir Eufrato, vadintą Mesopotamija. Taigi, Kaišiadorys yra tarsi „lietuviška Mesopotamija“, įsikūrusi tarp didžiausių upių Neries ir Nemuno, kur formavosi Lietuvos valstybė, lietuviška kultūra, o mes esame jos labai svarbi dalis.

Kalbino V. Šimkūnienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo