Valdžia, skambučio galia ar piliečių atsakomybė – laikas rinktis

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas

Rinkiminėse ir porinkiminėse kalbose vis dažniau iš politikų lūpų išgirsdavome žodžius „mes – valstybė“, „valstybės pinigai“, „mes nuspręsime“…. Tokių politinių veikėjų siekis laikyti save esminiais valstybės elementais norom nenorom primena Prancūzijos karalių  Liudviką XIV, kuris tapo nepamirštamu nuo XVII a.  dėl savo dviejų frazių: „Valstybė – tai aš“, – pareiškė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV būdamas dvylikos metų  ir vėliau jis išdėstė savo požiūrį į ateitį sparnuota fraze: „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“. Nuo šio monarcho mirties praėjo beveik keturi  šimtai metų, tačiau tam tikrais atvejais mūsų mąstymas liko mažai pakitęs.

Būtent dėl šios priežasties, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo nepriklausomybės susigrąžinimo, vėl ir vėl turime kelti visuomenėje klausimą ir inicijuoti diskusijas, kad patys pagaliau suvoktume, kas yra valstybė ir kokia yra piliečio vieta joje.

Dar aktualesnis šis klausimas tapo dabar, kai „Teltonikos“ įkūrėjas Arvydas Paukštys neišlaikė, ir visi tada pamatėme bei garsiai įvardinome, kad karalius juk tikrai nuogas…. prasidėjo grandininė reakcija ir kalba dabar jau visi. Klausimas, kaip tą paversti realiais rezultatais, kad viskas nesibaigtų tik garo nuleidimu?

Verslas jau daug metų kalba apie tai, kad reikia apsispręsti, kokio mes viešojo sektoriaus norime. Jokiose strategijose, jokiose diskusijose apie tai nekalbama. Klausimas yra ne algos dydis. Klausimas yra, kokio dydžio ir kokias paslaugas viešasis sektorius turėtų teikti, ir kokie žmonės ten turėtų dirbti. Efektyvus viešasis sektorius užtikrina valstybės funkcionavimą, tad galvojant, jog jame gali likti dirbti žmonės, kurių darbo kokybė yra abejotina, iš esmės silpninamas ne tik pats sektorius, bet ir valstybė.

Verslas jau seniai suprato, kad vienas veikti efektyviai negali, kadangi viešasis sektorius veikia verslo aplinką – derinimo ir planavimo procedūros, struktūrinės paramos įsisavinimas ir t.t. Ir „Teltonikos“ išviešintas atvejis tą patvirtino. Efektyvaus viešojo sektoriaus veikimas yra ypatingai svarbus, nes nuo to priklauso tiek verslo, tiek visos ekonomikos plėtros sparta.

Mes jau daugelį metų kalbame, kad viešojo sektoriaus sprendimai ir reguliavimas daro labai didelę įtaką privataus sektoriaus veikimui. Pagaliau akivaizdžiai pamatėme, kaip tai veikia praktikoje ir kokias pasekmes turi jo neveiksnumas. Tad vėl turime grįžti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, spręsdami tokius klausimus, kaip atsakomybė priimant sprendimus, viešojo sektoriaus kompetencijos ir profesionalumas. Akivaizdu, kad vystantis valstybei, technologijoms ir globalioms permainoms ateinant į visas be išimties sritis, adekvatus augimas ir permainos labai reikalingi ir viešajame sektoriuje.

Turime pagaliau pripažinti, kad politikų noras auginti savo galią sprendimų priėmimo procesuose silpnino ir naikino stipriausią viešojo sektoriaus sluoksnį – iš jo pasitraukė mąstantys ir nebijantys atsakomybės žmonės. O nustekendami viešąjį sektorių mes nustekename valstybę – lėtiname valstybės augimo tempą.

Net neabejoju, kad „Teltonikos“ problemos bus sprendžiamos ir projektas pajudės, bet negalime čia ir nurimti. Įsivardinkime problemas ir ieškokime sprendimų:

1. Valstybė turi būti suinteresuota investicijomis ir ekonomikos augimu. Mes nuolat kalbame apie gerovės valstybę, bet politikams visiškai nerūpi, kaip tas pyragas, kurį jie taip entuziastingai dalina, yra auginamas. O juk jis augs tik tada, kai verslas galės plėtoti savo veiklas. Tad ekonomikos augimas turi būti svarbiausias prioritetas kiekvieno politiko ir kiekvieno biurokrato darbotvarkėje, kas reiškia, kad ir kliūčių mažinimas verslui bei spartus sprendimų priėmimas turi būti kiekvieno prioritetu.

2. Turime pagaliau išsilaisvinti iš mus vis dar stingdančio komplekso, kad užsienio investuotojas yra gėris, o Lietuvos investuotojai podukros, kurioms nėra, kur eiti. Ši takoskyra ypatingai padidėjo prieš 25 m., kai buvo pradėta atvirai deklaruoti, kad užsienio investicijos yra skaidrios, o lietuvių yra blogis. Kiekviena investicija – užsienio ar Lietuvos, milijardinė, milijoninė ar dar mažesnė turi sulaukti vienodų sąlygų. Ir tai ne tušti žodžiai. Palyginkime: 2024-04-16 vyriausybė pasirašė ketinimų protokolą su „Rheinmetall“ amunicijos gamykla, 2024-06-19 vyriausybė pritarė sklypų mainams su LSMU dėl „Rheinmetall“ gamyklos statybų, 2024-07-10 „Rheinmetall“ gamyklai – išskirtinis statusas, leidžiantis statybas pradėti be leidimo. Su „Teltonika“ Ekonomikos ir inovacijų ministerija dvi stambaus investicinio projekto sutartis sudarė 2022 m., kaip viskas vyksta toliau mes visi puikiai žinome…

3. Valstybėje turi pradėti veikti pagalbos investicijoms mechanizmas – nuo atėjimo iki rezultato. Pagaliau turime suvokti, kad rankinis valdymas, kai kažkas kažkam turi paskambinti, kad reikalai pajudėtų, nėra išeitis. Civilizuotame pasaulyje sprendimai priimami ne taip. Supraskime, kad tūkstančiai žmonių nepatenka į politikų dėmesio radarą, jie neturi kam paskambinti ir netenkame milijoninių investicijų.

4. Turime atkurti mūsų viešojo sektoriaus viduriniąją grandį. Dar iki 2000 m. ministerijose turėjome specialistus, kurie suvokė savo sritį, gilinosi į ją. Kai viceministrus pakeitėme į politinio pasitikėjimo, visos minsiterijos buvo politizuotos. Sprendimai politizuoti ir emociniai pagal principą myliu-nemyliu. Netekome sluoksnio viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie suprato kas vyksta, nebijojo priimti sprendimų. Dabar žmonės valstybės institucijose bijo prisiimti atsakomybę, nes sekantis politinis ciklas, kai pasikeis ministerijos vadovybė, atneš jiems tyrimus ir nuobaudas. Todėl dabar jie gyvena remdamiesi taisykle „nieko nedarysi – niekas nenubaus“.

5. Pagaliau valstybėje efektyviai turi veikti Valstybės kontrolė, o svarbiausia – jos rekomendacijų įgyvendinimas turi būti privalomas. Kiek per nepriklausomybės laikotarpį valstybės kontrolė prirašė rekomendacijų ir kiek jų įgyvendinta? Valstybės kontrolė dabar didžiausia dėmesį skiria biudžetinių ir europinių pinigų panaudojimui, bet be priežiūros lieka valstybės valdymo ir sprendimų priėmimo mechanizmai, kurie reikalauja permainų.

6. Ar kas nors prižiūri ministerijų ir jiems pavaldžių institucijų dirbtinai kuriamus perteklinius reikalavimus. Kiekviena jų kuria savo taisykles, galvodamas kaip jam lengviau gyventi ir funkcionuoti, o ne tai kaip valstybei ir privačiam sektoriui geriau augti. Niekas nepaaiškina, kodėl ir kokio rezultato siekiama. Ir taip kiekviename sektoriuje Mes turime turėti institutą/ombudsmeną, kuris vertintų naujai įvedamus reikalavimus ir jų pagrįstumą. Galų gale Saulėlydžio komisija turi vėl pradėti savo veiklą, labai didelėmis apsukomis ir nuolatos.

Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet pirmiausia turime suvokti, kad valstybės tarnautojų priimami sprendimai daro didelę įtaką piliečių gyvenimui. Sprendimų priėmimas viešajame valdyme yra sudėtingas ir labai svarbus procesas. Turi keistis politikų požiūris, o ir pati visuomenė turi aktyviau įsilieti į valstybės gyvenimą.

Dabar daugelis politikų, man rodos, valstybę suvokia kaip tautos gyvenimo formą ir politinės valdžios darinį, kuriam būdingi tokie bruožai kaip visuomenės atstovavimas, sprendimų priėmimas jos vardu, privalomų visiems visuomenės nariams sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimas prireikus naudojant valstybės galią.

Aš manau, kad demokratinė valdžia egzistuoja tam, kad tarnautų žmonėms, tačiau demokratinėse valstybėse piliečiai taip pat turi sutikti laikytis taisyklių ir įsipareigojimų, kuriais jie yra valdomi. Demokratijos piliečiams suteikia daug laisvių, įskaitant laisvę nesutikti su valdžia ir ją kritikuoti. Būti tikru valstybės piliečiu yra kiekvieno mūsų darbas ir pareiga – pilietiškumas demokratinėje valstybėje reikalauja dalyvavimo, atsakomybės ir  kantrybės.  Kartu su teisėmis mes gauname ir pareigas. Kiekvienas mūsų turi pats vertinti valstybės veiklą, dalyvauti politiniuose procesuose tam, kad užtikrinti valstybės veikimą visų piliečių interesams. Demokratija reikalauja investuoti laiko ir sunkaus darbo – žmonių vyriausybė reikalauja nuolatinio žmonių budrumo ir paramos.

Kiekvienas pagaliau turi grįžti prie savo santykio su valstybe, kurį taikliausiai, matyt, yra apibūdinęs vienas iškiliausių XX a. ekonomistų Miltonas Friedmanas, teigęs, kad laisvam žmogui valstybė nėra nei dovanų dalintoja, nei ponia, kuriai reikia tarnauti. Laisvas žmogus neklausia, nei ką jam gali duoti valstybė, nei ką jis gali duoti savo valstybei. Valstybė jam – tai priemonė, galinti būti naudingas visiems mums, siekiant, kad asmeniniai įsipareigojimai būtų vykdomi, kad kiekvieno mūsų tikslai būtų įgyvendinami. Tik atėjus tokiam suvokimui, turėsime demokratinei valstybei būdingus santykius, kur politikai jau negalės sau leisti teiginių „mes – valstybė“, „valstybės pinigai“, „mes nuspręsime“, „reikėjo man pranešti“…. Kur pagaliau visų bus suvokta, kad valstybė, tai kiekvienas mūsų, o ne politikas ant tribūnos, kad pinigai yra ne valstybės ar savivaldybės, o kiekvieno mūsų – mokesčio mokėtojo, ir kad kiekvienas politikas ir biurokratas leidžia ne valstybės, o mūsų visų pinigus ir jų šventa pareiga negalvoti, kaip kuo daugiau surinkti ir teisingai padalinti, bet kaip atsakingai ir efektyviai paskirstyti ir panaudoti visų mokesčių mokėtojų pinigus. Ir kad jų visų šventa pareiga atsiskaityti ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Ir ne politikai kuria darbo vietas, o verslas.  Ir  verslas yra valstybės ekonomikos stuburas, nes jis kuria vertę, įdarbina žmones, augina didžiausią dalį  šalies ekonominio pyrago.

Gal kažkas pagalvos, kad jau pasirinkome, nes ką tik baigėsi Seimo rinkimai. Bet dabar formuojama vyriausybė, darbą pradėjo naujas Seimas, tad pats laikas kiekvienam pergalvoti savo santykį su valstybe ir naujai formuoti savo elgseną.