Vaiko elgesys su pinigais kelia nerimą? Štai ką tokiu atveju daryti tėvams

Vaikai mokosi elgtis su pinigais gerokai anksčiau, nei gauna pirmuosius kišenpinigius. Stebėdami tėvus jie pamažu perima požiūrį į pirkinius, ima suprasti, iš kur atsiranda pinigai, kodėl ne visus norus galima išpildyti iš karto, kada verta išleisti, o kada – pataupyti. Šie ankstyvi įpročiai vėliau dažnai lemia, kaip žmogus priims finansinius sprendimus ateityje ir visą gyvenimą. Tad nuo kada apie finansus su vaikais verta pradėti kalbėti sąmoningai, kaip tai daryti ir kokias klaidas dažniausiai daro tėvai?

„Artėjant rugsėjo 1-ajai, vaikai grįžta į savarankiškesnę kasdienybę – mokyklą, bendravimą su mokytojais ir klasės draugais. Neretai į mokyklą jie išleidžiami nešini ir tam tikra suma dienpinigių. Tas momentas, kai vaikui patikimi pinigai, jau rodo, kad pokalbiai apie finansus turėtų būti prasidėję“, – sako „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius Julius Ivaška.

Pasak jo, pasitaiko įvairių situacijų: vieni vaikai pietums skirtus dienpinigius išleidžia skanėstams, kiti, norėdami pelnyti bendraklasių palankumą, pinigus išdalija, dar kiti nevalgo, kad galėtų juos sutaupyti. Kad tokių kraštutinumų būtų išvengta, vaiką svarbu nuo mažens mokyti atsakingai elgtis su pinigais, planuoti pirkinius ir pasirūpinti, kad dėl jų nenukentėtų nei jo paties poreikiai, nei santykiai su aplinkiniais.

Apie pinigus – per kasdienes patirtis

„Urbo“ banko eksperto teigimu, vieno konkretaus amžiaus, nuo kurio reikėtų pradėti finansines pamokas, nėra, tačiau laukti pirmų savarankiškai leidžiamų pinigų nereikėtų. Apie pinigus galima pradėti kalbėti jau su 3–5 metų vaikais – šiame amžiuje svarbiausia išmokti, kad ne viską galima gauti iš karto, kartais reikia palaukti, rinktis iš kelių norų ir kažko atsisakyti. Tyrimai rodo, kad maždaug iki 7-erių pradeda formuotis dalis vėliau žmogų lydinčių finansinių įpročių.

Anot J. Ivaškos, su amžiumi gali augti ir atsakomybė. 6–12 metų vaikai jau gali mokytis planuoti, taupyti konkrečiam pirkiniui, lyginti kainas ir spręsti, kaip panaudoti dalį turimų pinigų. Paaugliams galima patikėti ir nedidelį savaitės ar mėnesio biudžetą. Svarbiausia, kad užduotys atitiktų vaiko brandą – vienam 6-mečiui keli eurai bus iššūkis, kitam – įprasta suma.

„Nebūtina sodinti vaiko prie stalo ir rengti atskiros paskaitos apie finansus. Geriausios pamokos gimsta kasdienėse situacijose: parduotuvėje, planuojant savaitgalį ar renkantis pirkinį. Pavyzdžiui, galima garsiai paaiškinti: šį daiktą perku, nes jo mums reikia, šito šiandien atsisakau, nes jis nėra būtinas, o čia palyginu dvi kainas ir renkuosi palankesnę. Taip vaikas mato ne tik galutinį pirkinį, bet ir sprendimą, kuris buvo priimtas iki jo“, – nurodo specialistas.

Jis pamini, kad tai ypač aktualu dabar, kai dažnai atsiskaitoma kortele ar telefonu. Vaikas nemato momento, kai pinigai „iškeliauja“, todėl jam gali susidaryti įspūdis, kad pakanka pridėti kortelę ir daiktas tiesiog gaunamas. Tėvai gali parodyti banko sąskaitos likutį ar paaiškinti, kad ir atsiskaitant kortele iš turimos sumos kiekvieną kartą dalis pinigų dingsta.

„Dar vienas būdas – ne aiškinti, o duoti vaikui nedidelę realią užduotį. Pavyzdžiui, skirti 10 eurų užkandžiams šeimai ir leisti pačiam nuspręsti, ką už šią sumą nupirkti. Kai suma baigiasi, papildomi eurai neatsiranda – tenka atsirinkti. Vyresniam vaikui galima pasiūlyti sutaupyti konkrečiam norimam daiktui arba už iš anksto sutartą darbelį užsidirbti pačiam. Taip frazė „pinigai ant medžių neauga“ iš abstrakčios frazės tampa patirtimi: vaikas pamato ryšį tarp darbo, ribotos pinigų sumos, pasirinkimo ir pirkinio“, – patarimais dalijasi „Urbo“ banko atstovas.

Kaip vaikui neįdiegti finansinių kraštutinumų

J. Ivaškos teigimu, viena dažnesnių klaidų – apie pinigus kalbėti tik tada, kai jų trūksta ar vaikas pasielgia netinkamai. Gąsdinimai ar nuolatinis šeimos finansinių rūpesčių aptarinėjimas vaiko akivaizdoje gali sukurti ne atsakomybę, o nerimą. Psichologai rekomenduoja net atsisakant pirkinio vengti dramatizavimo: vietoje „mes tam neturime pinigų“ sakyti „šį kartą pinigus skiriame kitur“. Taip vaikas mokosi, kad pinigai reiškia pasirinkimą ir prioritetus, o ne grėsmę jų pritrūkti.

„Ne mažiau svarbu nenukrypti į kraštutinumus ir pinigus skirstyti į tris dalis: išleisti, sutaupyti, pasidalyti. Nereikėtų paversti pinigų meilės, gerumo ar sėkmės matu – tyrimai rodo, kad materialūs daiktai, naudojami kaip atlygis ar meilės išraiška, gali skatinti materialistinį požiūrį. Taip pat vaikas dalį pinigų gali skirti dovanai ar geram tikslui, tačiau turi suprasti, kad dosnumas nereiškia pareigos finansuoti draugų norus. Lygiai taip pat nereikėtų girti vien už tai, kad jis nieko neišleidžia – gebėjimas protingai išleisti yra tokia pati finansinė kompetencija, kaip taupymas“, – sako „Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius.

Pasak jo, kita dažna tėvų klaida – neleisti vaikui suklysti ar kiekvieną klaidą kaip mat „ištaisyti“. Jei savaitės pramogų pinigus jis išleidžia pirmą dieną, papildoma suma kitą dieną neleidžia iš klaidos pasimokyti. Geriau iš anksto atskirti pinigus būtiniems dalykams nuo tų, su kuriais galima eksperimentuoti. Pastaruosius išleidus anksčiau, vaikas matytų, kad kitų tenka palaukti iki sutarto termino. Taip vaikas mokosi iš realių patirčių.

„Jeigu problema jau atsirado – vaikas slapta ima pinigus, meluoja, juos neatsakingai leidžia ar išdalija kitiems, bausmių ir gąsdinimų geriau vengti. Verčiau laikinai apriboti finansinį savarankiškumą, ramiai paaiškinti, kas buvo negerai, o vėliau jį palaipsniui grąžinti. Jei pinigai išleisti anksčiau, kitų iki sutarto termino nebus – teks verstis be jų arba panaudoti santaupas, kartu atitolinant tikslą, kuriam buvo taupyta“, – pataria J. Ivaška.

Beatričė Mikšytė