Sąjūdžio 35-mečio proga: kaip toli esame nuo Sąjūdžio skelbtų idealų?

Marius Parčiauskas, politologas, atsargos karininkas

Birželio 3-ąją minime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-metį. Šios sukakties proga siūlau pažvelgti į Sąjūdžio programą ir įvertinti šiandienos Lietuvą Sąjūdžio tikslų šviesoje. Juk 1988 m. birželio 3 d. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įkurta siekiant ne tik tautos nepriklausomybės ir išsivadavimo iš okupacijos. Sąjūdžio programoje, be kita ko, įtvirtinti laisvės nuo diktatūrinių suvaržymų, nuo ekonominio pavergimo ir nuo komunistinės ideologijos siekiai. Pažvelkime į kai kuriuos Sąjūdžio programos punktus.

„Sąjūdis yra už tai, kad būtų panaikintos prieštaraujančios socialiniam teisingumui, visų pirma nomenklatūrinių darbuotojų, privilegijos.“ (IV. SOCIALINIS TEISINGUMAS, 11 str.) – Praėjus tiek metų vis dar nuolat girdime apie „savų“ įdarbinimus ministerijose, įvairiose valdiškose įstaigose. Kai kurios savivaldybės yra tapusios vienos partijos įkaitėmis, kur be paklusnumo valdančiai partijai negausi jokio darbo viešajame sektoriuje.

„Tautinę savimonę ir saviraišką Sąjūdis laiko savaiminėmis vertybėmis ir svarbiais visuomenės atgimimo veiksniais. Sąjūdis laiko antihumaniškais ir nusikalstamais <…> tautų sumaišymo ir „suliejimo“, nacionalinio nihilizmo politiką, ne vieną tautą įstūmusią į etninio išnykimo situaciją. (V. TAUTIŠKUMAS, 1 str.) – Šiandien kaip norma priimamas ir tautos ir jos savimonės nykimas, tuštėjantys regionų miestai ir kaimai, atvirai skatinamas darbo imigrantų antplūdis, kuris lietuvius sparčiai keičia svetimšaliais.

„Sąjūdis siekia, kad Lietuvoje būtų įtvirtinta tautinė švietimo sistema, atitinkanti tautos istorines ir kultūrines tradicijas. Pagrindinis tautinės mokyklos tikslas— ugdyti asmenybę, Lietuvos pilietį, patriotą.“ (VI. KULTŪRA, 6 str.) – Meilės Lukšienės dar 1988 m. parengta Tautinės mokyklos koncepcija buvo atmesta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, o šiandien ją keičia atskirties ir susvetimėjimo Tėvynei simbolis – Tūkstantmečio mokykla, kurioje net oficialiai nėra vietos tautinei kultūrai.

„Istorinė atmintis yra būtina kiekvienos tautos savimonei, padeda išsaugoti tautinę tapatybę ir tęstinumą. Istorinė atmintis ypač svarbi lietuvių tautai, turinčiai turtingą ir dramatišką istoriją, pagal tradiciją semiančiai gyvybingumo iš praeities.“ (VI. KULTŪRA, 9 str.) – Tada neįsivaizduota, kad, panašiai kaip sovietmečiu, labai plačiai tiražuojamose knygose bus šmeižiami Lietuvos laisvės kovotojai (pavyzdys – Rūtos Vanagaitės knyga, šmeižianti Adolfą Ramanauską-Vanagą), dėl Lietuvos laisvės galvas padėję didvyriai bus be jokio pagrindo apkaltinami antisemitizmu, o lietuviai – daugiausia žydų gelbėtojų turinti tauta – visam pasauliui bus pristatinėjama kaip „žydšaudžių“ tauta.

„Būtina visokeriopai stiprinti šeimą — pagrindinę visuomenės ląstelę.“ (IV. SOCIALINIS TEISINGUMAS, 3 str.) – Vietoje prigimtinės, Konstitucijoje įtvirtintos šeimos sampratos, ideologiškai esame verčiami pripažinti esant šeima tai, kas šeima niekada nebuvo laikoma. Valdantieji „stumia“ vienalytės partnerystės įteisinimą, kam nepritaria absoliuti dauguma Lietuvos piliečių, ir tam net griebiasi įvairių apgaulių – vieną dieną išimdami įstatymo projektą iš Seimo dienotvarkės, o kitą dieną staiga vėl grąžindami.

„Kultūra yra savaimingai išsiskleidžiančių tautos kūrybinių galių visuma. Kultūros pamatas yra kiekvieno žmogaus, šeimos, visos tautos dorovė.“ (VI. KULTŪRA, 1 str.) – Valstybės kūrėjo apdovanojimas įteikiamas nepraustaburniui chuliganui Olegui Šurajevui. Vėliau jis pakviečiamas įteikti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimą geriausiems teatro menininkams. Ar taip pripažįstame, kad kultūros pamatas yra dorovė?

„Kalba yra svarbiausias tautos požymis, jos savitumo reiškimosi forma, didžiausias tautos kultūros lobis. Ją ugdyti ir puoselėti — vienas svarbiausių šeimos, mokyklos ir valstybės uždavinių.“ (VI. KULTŪRA, 5 str.) „Sąjūdis siekia sugrąžinti ir įtvirtinti lietuvių kalbos teises bei funkcionavimą visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, rūpinasi taisyklingos kalbos prestižu.“ (VI. KULTŪRA, 5 str.) Iš valdančiųjų sklinda siūlymai panaikinti Valtybinę lietuvių kalbos komisiją ir valstybinį lietuvių kalbos statusą. Šis statusas faktiškai naikinamas siūlomame Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte, kurio tikslas – įtvirtinti teisę gyvenant Lietuvoje nemokėti ir nekalbėti lietuviškai, faktiškai priverčiant lietuviakalbius gyventojus prisitaikyti ir šnekėti kokia nors kita „oficialaus bendravimo“ kalba.

„Būtina <…> gaivinti tradicinę kaimo kultūrą ir jos židinius.“ (VI. KULTŪRA, 5 str.) – Tai stengiasi daryti pavieniai žmonės ir organizacijos, bet apskritai tradicinė kaimo kultūra nyksta nepaprastai greitai.

„Sąjūdis siekia atkurti mokytojo prestižą.“ (VI. KULTŪRA, 6 str.) – Girdime apie tai kalbant nuolatos, bet kas buvo padaryta šia linkme? Neseniai LRT.lt publikuotas straipsnis apie katastrofišką mokytojų trūkumą. Jau šių metų rugsėjį sostinės ugdymo įstaigoms stigs beveik tūkstančio darbuotojų. Publikacijoje pasisakė ir Alantos gimnazijos direktorė Dalia Skebienė: „Supraskite – mokytojų tiesiog nėra! Taip yra ne tik provincijoje, bet ir miestų mokyklose.“ Mokytojų atlyginimai neauga, o darbo sąlygos sunkėja: didinamos klasės, integruojami specialiųjų poreikių turintys vaikai, didelė biurokratinė našta, mokytojai visada lieka „neteisūs“ ginčuose su mokiniais.

„Lietuvos <…> ūkio struktūra turi būti humanizuojama atsižvelgiant į tautos istorines, socialines demografines, gamtines klimatines, ekologines ir politines sąlygas bei plėtojama nepažeidžiant ekologinių, kultūrinių ir nacionalinių interesų.“ (VIII. ŪKIS, 5 str.) „Sąjūdis tvirtai laikosi pozicijos, kad naujoji ekonominė politika tarnautų ne anoniminei visuomenei, o konkretiems Lietuvos žmonėms.“ (VIII. ŪKIS, 10 str.) – Sunku kalbėti apie ekologinius, kultūrinius ir nacionalinius interesus ar ekonomikos tarnavimą žmonėms, kai nuolatos matome nuolaidžiavimą stambiam kapitalui, gruobuoniškiems nekilnojamojo turto vystytojams (nuo to ypač kenčia sostinė ir kiti didieji miestai).

„Žmogus turi gyventi santarvėje su gamta; niokodamas gamtą, jis žudo pats save.“ (IX. GAMTOSAUGA, 1 str.) – Vilniuje ką tik pagarsėjo nukirsto šimtamečio ąžuolo istorija (tokios istorijos sostinėje – taisyklė, ne išimtis), prieš porą metų pagarsėjo istorija apie masinius kirtimus Labanoro girioje. Kokie taiklūs Sąjūdžio programos žodžiai – juk iš tikrųjų gyvenvietėse masiškai šalindami medžius ir jas trinkelizuodami kenkiame savo pačių patogumui ir žmogiškam gyvenimui.

Deja, akivaizdu, kad Sąjūdžio programa – išskyrus pačios Nepriklausomybės paskelbimą ir išsivadavimą iš okupacijos – taip ir nebuvo įgyvendinta.