Rasuolė Andriukaitienė – tapusi medievistikos bakalaure atrado amatus, bet dirba scenografe

Rasuolė Andriukaitienė – dar viena nauja jauna Palomenės kultūros centro darbuotoja. Ji yra Dramos studijos  vadovė ir scenografė. Tačiau pati Rasuolė yra labai meniška – dainuoja, groja gitara, be to audžia staklėmis. Taigi, susipažinimui – tradiciniai klausimai ir ne visai tradiciniai atsakymai. Susipažinkime.

-Prisistatyk, papasakok apie save, savo šeimą.

Galbūt kiti pradeda pasakojimą vardindami nuveiktus darbus, išmoktus dalykus, biografines detales…Aš visada linkusi klausti ir ieškoti atsakymų…Tad ir pasakojimą apie save visų pirma pradedu amžinuoju klausimu: „Kas aš Esu?“ Gali būti, kad atskymo taip ir nerasiu. Šiai dienai įvardiju, kad esu žmogus kuris kuria, mąsto ir tuo kas sukurta džiaugiasi. Dar apie save norisi papasakoti eilėmis. Genialių kurti nemoku, tad dalinuosi J. Marcinkevičiaus poezija.

* *
Iš nieko
nenoriu nieko.
Jei noriu —
tik iš savęs.
Man reikia save
bent sykį
aplinkui žemę
apvest.
Man reikia
sau parodyt,
kuo didelė ji,
kuo ne.
Man reikia
save padaugint,
man reikia
pratęst mane.
Man reikia
save apgyvendint
tūkstančiuos
žemės darbų.
Man reikia mylėt:
bent meilėj
nenoriu
pakeistas būt.
1962

– Kur mokeisi, ką studijavai ir kur dirbai paskutiniu laikotarpiu?

Labai mėgstu detektyvus, tiksliau paslaptis, kurios būtinai turi būti atskleistos. Istorija kažkuom panaši į detektyvą. Kažką žinai, bet labai daug ko ne, tad tenka ieškoti atsakymų. Galbūt ši priežastis įtakojo, jog į Vilniaus Universitetą įstojau studijuoti istoriją ir baigiau medievistikos bakalaurą. Vėliau, keisto atsitiktinumo dėka, gyvenimo kelias pasisuko kitu kampu. Atradau audimo amatą. Tiksliau protėvių kasdienė kūryba, matyt, gyslomis tekėjo, beliko ją sužadinti, sujudinti, o sujudinus tęsti tradicijas. Šiame amate mėgstu atkartoti senas audinių variacijas bei kurti naujas, kurios galėtų puošti kiekvieno kasdienybę. Taip dar 2017m. gimė austi vilnoniai ir lininiai takeliai/kilimėliai, liaudyje „skudurinukais“ vadinami. Visus kūrybinius užmanymus galite išvysti mano sukurtoje internetinėje svetainėje www.ercia.lt arba facebook paskyroje Erčia/audimonamai.

Duoklė tradicijoms visada išliks. Teko austi tautinius drabužius, skaras, žakardinėm staklėm – rinktines juostas. 2018m. bendradarbiaujant su Vilniaus Dailės Akademijos tekstilės katedros dėstytoju Vladu Daškevičium sukūrėm ir išaudėm septynių metrų ilgio ir 35cm pločio juostą dainų šventei.

Šiuo metu studijuoju LMTA (Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademija) „Meninių projektų režisūrą“.

– Kas paskatino ir kodėl atėjai dirbti į Palomenės kultūros centrą?

Kai kurios profesijos labai vienišos. Audimo amatas ne išimtis. Nors ir mėgstu atsiskyrėlišką gyvenimo būdą su laiku pradėjau suprasti, kad augimui reikia kitų žmonių, iššūkių. Iš prigimties esu smalsi, tad dar ir smalsumas į Palomenės Kultūros Centrą atvedė.

– Kokia tavo darbo sritis, kokie nuveikti pirmieji darbai  bei artimiausi planai?

Esu Palomenės Kultūros Centro “Dramos studijos” vadovė ir scenografė. Šiose srityse dar teks “naujus dirvonus išarti”. Labai įdomu. Ar nauja? Tikrai ne. Studijų metais vaidinau VU (Vilniaus Universiteto) studentų teatro studijoje. “Jaunimo linijoje” teko statyti spektaklius vaikams. Kai paragauji šios duonos – supranti ar gebi “košę virti” ir jei matai, kad pavyksta – žaidi toliau. Teatras – tai žaidimas, scenografija taip pat. Gyvenimo įpročiu tampa nuolatinis mąstymas kaip neregima paversti regimu. Žmonių jausmai yra neregimi ir turi sugalvoti būdų kaip juos perteikti, kad aišku būtų ir aktoriams ir žiūrovams. Savita tai kalba, pilna iššūkių ir ieškojimų.

Šiuo metu didžiausias tikslas suformuoti naują kolektyvą ir stebėti ką gi galima įdomaus ir gražaus “nulipdyti”. Tam reikia laiko, tad kol kas vaidinimams renkuosi nedidelius etiudus ir pjeses. Vasarą Mindaugo karūnavimo dienai atminti pastačiau nedidelį spektaklį pagal J.Marcinkevičiaus poemą “Mindaugas”. Ateities perspektyvoje – nedidelio spektaklio sukūrimas. Apie ką? Tebus tai nedidelė pavasario intriga.

– Žinome, kad esi dar ir muzikantė. Ar tai mėgėjiška, ar esi ir muzikos mokslų ragavusi?

Įdomiausių dalykų gyvenime mokiausi valios dėka. Svarbu buvo tikslą turėti, svarbu – vidinį užsidegimą jausti. Tada ateina reikiamos knygos ir mokytojai. Groti pradėjau septyniolikos metų. Pirkausi grojimo pradžiamokslį, tėvai gitarą dovanojo. Taip ir prasidėjo. Didelių aukštumų nepasiekiau, tačiau džiuginti žmones pavyksta .

-Ką mėgsti veikti laisvalaikiu, kokias kuri ateities svajones?

Paskutiniu metu laisvalaikio beveik neturiu. Darbas, darbo, darbui, darbą, darbu, darbe ir o, darbe! Visa tai rašau su noru pajuokauti, nes nežinau ar dirbu. Gal labiau gyvenu tais dalykais kurie man patinka…Aišku pavargstu. Tada gelbsti tingėjimas, tingėjimo, tingėjimui, tingėjimą, tingėjimu ir o, tingėjime! Taip ir gyveni, žmogus, stengdamasis tarp darbo ir tinginystės pusiausvyrą išlaikyti (juokiuosi). Na, o rimčiau: daug skaitau, keliauju, nerimstu, smalsauju…Išmokau traktorių vairuoti – tad žolę pjaunu, dar bulves auginu, morkas, burokus, o piktžolės pačios auga…

Ateitis ateis – planai galbūt keisis. Didžiausias tikslas – sūnų užauginti ir giminės medį pasodinti, dar kaligrafija domina…
Suprantu, kad daug moku, daug galiu…Dar daugiau nemoku ir negaliu…Daug paslapčių pasaulyje…Gal dėl to ir įdomu gyventi, nors lengva ir nebūna.

– Ačiū už įdomų pokalbį.

Kalbino Virginija Šimkūnienė

Asmeninio albumo nuotr.