Laikas prabilti apie sisteminių partijų nusikalstamą veiklą švietimo sistemoje ir drąsiai įvardyti šią sistemą griaunančių politikų pavardes

Nacionalinis susivienijimas (NS)paskelbė, jog palaiko rengiamą pedagogų streiką, tačiau atkreipia dėmesį, kad ekonominiai tikslai yra teisingi, mokytojų darbo krūviai dideli, atlyginimai nėra „prestižiniai“, nekompensuojama infliacija jų vertę santykinai su vidutiniu atlygiu šalyje dar sumažina. Tačiau ir vėl galima drąsiai prognozuoti, kad esminių pokyčių neįvyks, net jeigu ir būtų pasiektas koks nors kompromisas.

Lietuvoje susiklostė tokia kritiška padėtis, jog apie juos būtina kalbėti politine kalba, kad keliamus reikalavimus suprastų ir palaikytų sutrikusi visuomenė. Vien tik prašymas didesnių atlyginimų gali atrodyti akiplėšiškas skurdą patiriančiųjų sluoksnių atžvilgiu, o padėties mokykloje ir švietimo srityje nepakeis. Laikas prabilti apie sisteminių partijų nusikalstamą veiklą švietimo sistemoje ir drąsiai įvardyti šią sistemą griaunančių politikų pavardes.

Streiko iniciatoriams reiktų įvertinti klausimus kompleksiškai ir kviesti kartu veikti tėvų komitetus, šeimų asociacijas, kitas suinteresuotas nevyriausybines organizacijas keliant sistemines švietimo pertvarkos problemas ir reikalaujant atkurti pamatinę mokyklos paskirtį,- rašoma šiandien  išplatintame  NS pareikšime Lietuvos mokytojams ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai.
.
Mokytojo prestižas neapskaitomas kiekybiniais rodikliais. Jį lemia pelnytas pasitikėjimas visuomenės akyse ir autoritetas mokykloje. Tačiau šių dienų Lietuvos pedagogo statusą ir įvaizdį sąlygoja ne tik ir ne tiek jo akademiniai standartai ir asmeninės savybės, kiek sistemos primesta vergiška padėtis.

Oficialiai 2015 m. patvirtintoje „Geros mokyklos koncepcijoje“, pakeitusioje taip ir neįgyvendintą tautinės mokyklos modelį, mokytojas galutinai buvo paverstas įstaigos paslaugų tiekėju, tarnaujančiu individualiems mokinio mokymosi ir ugdymosi poreikiams bei ataskaitomis užverčiančiam biurokratiniam aparatui.

Jokia paslaptis, kad mokytojai yra labiausiai įbauginta visuomenės dalis, jiems teisė reikalauti didesnio atlygio suteikiama, tačiau iš esmės tik kaip kompensacija už jų vergišką padėtį, savanorišką sutikimą „prestižą“ apriboti tik algalapių skaičiais. Todėl apolitiškas, vien iki ekonominių reikalavimų išdistiliuotas mokytojų protestas anksčiau ar vėliau virsta sistemos pergale, pedagogų sugrąžinimu į „realybę“.

Ar tikrai yra ir bus apsiribojama siekiu gyventi nuo vieno streiko iki kito? Apie mokyklos ir mokytojo profesijos krizę kalbama daug ir nuolat.

Milžiniškos sumos išleistos tinkamai neparuoštam, bet jau šiemet pradėtam įgyvendinti bendrųjų programų ugdymo turinio atnaujinimui. Naujoms programoms, keliančioms pagrįstas abejones ir priekaištus dėl kokybės ir turinio ideologizavimo. Šios iššvaistytos sumos yra tik maža dalis lėšų rezervo, kuris galėjo ir galėtų būti naudojamas daug racionaliau ir bent dalis jo turėtų būti skiriama pedagogų atlyginimams.

Ne tik visuomenės atstovai, bet ir patys mokytojai, jų ir tėvų organizacijos turėtų išdrįsti pareikalauti:

• stabdyti ir įvertinti skubos tvarka patvirtintą, privalomai nurodytą vykdyti prieštaringą Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą;
• stabdyti besibraunančią į mokyklas genderizmo ideologiją visais nuoseklaus ir neformalaus mokymo pavidalais, įskaitant LGBT lytinio švietimo propagandą ir diegimą moksleivių sąmonėje;
• nedogmatiškai vertinti „įtraukų“ ugdymą kaip absoliučiai „teisingą“ ir bet kokia kaina visuomet taikytiną, neatsižvelgiant į sveikų mokinių poreikius,- skelbiama NS pareiškime.

Visas pareiškimo tekstas skelbiamas žemiau:

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui A. Navickui
Lietuvos mokytojams

POLITINĖ PARTIJA NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS
PAREIŠKIMAS

Vilnius, 2023 m. rugsėjo 14 d.

Švietimo sistemos būklė yra ryškiausias visos Lietuvos politikos atspindys. Aklai priimdama ES direktyvas ir pataikaujanti korumpuoto verslo interesams šalies valdžia vykdė ir tebevykdo priešišką valstybės ir tautos interesams politiką. Jos pasekmė yra milijonas iš Lietuvos išvarytų tautiečių ir pradėti imigraciją skatinantys veiksmai bei dar didesni planai kompensuoti „žmogiškųjų išteklių“ netektis pigia darbo jėga iš viso pasaulio. Kosmopolitinė Lietuvos vizija yra diegiama ir šalies mokyklose. Jose visiškai neliko vietos patriotiniam ugdymui, užleidusiam pozicijas ištautinančiai, individualizmą šlovinančiai neoliberalizmo švietimo politikai ir ideologijai.

Pedagogų padėtis stebėtinai panaši į bendrą šalies gyventojų situaciją. Jie tapo nebereikalingi ir „per brangūs“. Kaip ir daugelis kitų sričių kvalifikuotų darbuotojų, dalis jų buvo priversti palikti mokyklas, o jaunoji karta nesiskubino užimti jų vietos. Skurdus, žeidžiantis orumą mokytojo atlygis, tapo realiu švietimo sistemos įverčiu ir, atitinkamai, mokytojo autoriteto nusmukdymu. Drastiškai mažėjantis mokinių skaičius dar prieš keletą metų valdantiesiems leido postringauti apie pedagogų perteklių, nors per gerą dešimtmetį jų gretos susitraukė trečdaliu. 2018 m. buvo likviduota vienintelė specializuota mokytojų rengimo kalvė – Lietuvos edukologijos universitetas. „Perteklius“ greit virto stygiumi, ypač gamtos mokslų srityje. „Jeigu per penkerius metus nieko nedarysime, bus katastrofa“, teigia Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos direktorius R. Dambrauskas.

Stebėtina, kad būtent tais pačiais 2018 metais valdžia suskubo paskelbti idėją Lietuvai: padaryti mokytojo profesiją prestižine iki 2025 m. Kad ir ką tai galėtų reikšti šios „idėjos“ autoriams ir propagandinkams, akivaizdu, kad siekta užmaskuoti permanentinės švietimo reformos antivalstybinį pobūdį bei nuraminti nepatenkintuosius. Tačiau pirmas „prestižo darymo“ žingsnis keičiant atlyginimų skaičiavimo metodiką 2018 m. pabaigoje išsiliejo didžiuoju pedagogų streiku. Pagrindiniu streiko tikslu ir šūkiu buvo apskritai teisingas, bet nepakankamas reikalavimas padidinti darbo užmokestį. Baigėsi jis ramiai ir tyliai, visuomenėje nepalikęs aiškios pajautos, kad kažkas Lietuvoje pasikeitė, – taip konstatavo Tautos forumas Pareiškime dėl streiko ir švietimo sistemos ateities:

Šiemet istorija kartojasi patvirtindama, kad nebaigti darbai apie save visada primena. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, neradusi sąlyčio taškų su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovais, žada organizuoti streiką. Pradžioje įspėjamąjį, vėliau – tikrąjį.

Skelbiama, kad nevykdomi ankstesni susitarimai ir reikalaujama ministerijos laikytis įsipareigojimų dėl didesnių algų ir mažesnių klasių. Taip pat reikalavimų sąraše – užtikrinti socialines garantijas ir profesinės kvalifikacijos sąlygas. Valdžios atstovai tikina, kad pagrindiniai streiko organizatorių siekiai nėra teisėti, prasilenkia su tikrove ir biudžeto galimybėmis.

Vertinant susidariusią krizinę padėtį dėl streiko ir jo neišvengiamų pasekmių mokymo procesui, galima pasakyti tą patį, ką ir dėl ankstesniojo protesto. Ekonominiai tikslai yra teisingi, mokytojų darbo krūviai dideli, atlyginimai nėra „prestižiniai“, nekompensuojama infliacija jų vertę santykinai su vidutiniu atlygiu šalyje dar sumažina. Tačiau ir vėl galima drąsiai prognozuoti, kad esminių pokyčių neįvyks, net jeigu ir būtų pasiektas koks nors kompromisas.

Profsąjungų paskirtis yra rūpintis socialiniais darbuotojų reikalais. Tačiau Lietuvoje susiklostė tokia kritiška padėtis, jog apie juos būtina kalbėti politine kalba, kad keliamus reikalavimus suprastų ir palaikytų sutrikusi visuomenė. Vien tik prašymas didesnių atlyginimų gali atrodyti akiplėšiškas skurdą patiriančiųjų sluoksnių atžvilgiu, o padėties mokykloje ir švietimo srityje nepakeis.

Laikas prabilti apie sisteminių partijų nusikalstamą veiklą švietimo sistemoje ir drąsiai įvardyti šią sistemą griaunančių politikų pavardes. Streiko iniciatoriams reiktų įvertinti klausimus kompleksiškai ir kviesti kartu veikti tėvų komitetus, šeimų asociacijas, kitas suinteresuotas nevyriausybines organizacijas keliant sistemines švietimo pertvarkos problemas ir reikalaujant atkurti pamatinę mokyklos paskirtį.

Mokytojo prestižas neapskaitomas kiekybiniais rodikliais. Jį lemia pelnytas pasitikėjimas visuomenės akyse ir autoritetas mokykloje. Tačiau šių dienų Lietuvos pedagogo statusą ir įvaizdį sąlygoja ne tik ir ne tiek jo akademiniai standartai ir asmeninės savybės, kiek sistemos primesta vergiška padėtis.

Oficialiai 2015 m. patvirtintoje „Geros mokyklos koncepcijoje“, pakeitusioje taip ir neįgyvendintą tautinės mokyklos modelį, mokytojas galutinai buvo paverstas įstaigos paslaugų tiekėju, tarnaujančiu individualiems mokinio mokymosi ir ugdymosi poreikiams bei ataskaitomis užverčiančiam biurokratiniam aparatui.

Jokia paslaptis, kad mokytojai yra labiausiai įbauginta visuomenės dalis, jiems teisė reikalauti didesnio atlygio suteikiama, tačiau iš esmės tik kaip kompensacija už jų vergišką padėtį, savanorišką sutikimą „prestižą“ apriboti tik algalapių skaičiais. Todėl apolitiškas, vien iki ekonominių reikalavimų išdistiliuotas mokytojų protestas anksčiau ar vėliau virsta sistemos pergale, pedagogų sugrąžinimu į „realybę“.

Ar tikrai yra ir bus apsiribojama siekiu gyventi nuo vieno streiko iki kito? Apie mokyklos ir mokytojo profesijos krizę kalbama daug ir nuolat. Tačiau retai kada kalbama taip taikliai ir išsamiai, kaip mokytojos A. Laučienės straipsnyje: “Kada mokytojo profesija bus prestižinė? (I dalis)”  ir Kada mokytojo profesija bus prestižinė? (II dalis)“

Pirmiausia gal galima pareikalauti įvertinti tikrąjį „įsisavinamų“ lėšų, skirtų parazitinėms švietimo struktūroms, projektams ir programoms poreikį?

Štai, daug prieštarų sulaukusios Tūkstantmečio mokyklos dar nepradėtos programos projektui buvo iššvaistyta 210 mln. eurų: Tūkstantmečio mokyklų projektas tampa parodija

Milžiniškos sumos išleistos tinkamai neparuoštam, bet jau šiemet pradėtam įgyvendinti bendrųjų programų ugdymo turinio atnaujinimui. Naujoms programoms, keliančioms pagrįstas abejones ir priekaištus dėl kokybės ir turinio ideologizavimo. Šios iššvaistytos sumos yra tik maža dalis lėšų rezervo, kuris galėjo ir galėtų būti naudojamas daug racionaliau ir bent dalis jo turėtų būti skiriama pedagogų atlyginimams.

Taip pat ar nereikia kelti klausimo dėl:

• švietimo sistemos komercializavimo ir mokyklų atskirties didinimo;
• sąmoningo mokytojo reputacijos smukdymo;
• mokytojų baimės pasipriešinti prieš ideologinį diktatą;
• jaunuolių vengimo rinktis pedagogo profesiją priežasčių;
• mokytojų trūkumo ir darbo be tinkamos kvalifikacijos.

Ne tik visuomenės atstovai, bet ir patys mokytojai, jų ir tėvų organizacijos turėtų išdrįsti pareikalauti:

• stabdyti ir įvertinti skubos tvarka patvirtintą, privalomai nurodytą vykdyti prieštaringą Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą;
• stabdyti besibraunančią į mokyklas genderizmo ideologiją visais nuoseklaus ir neformalaus mokymo pavidalais, įskaitant LGBT lytinio švietimo propagandą ir diegimą moksleivių sąmonėje;
• nedogmatiškai vertinti „įtraukų“ ugdymą kaip absoliučiai „teisingą“ ir bet kokia kaina visuomet taikytiną, neatsižvelgiant į sveikų mokinių poreikius.

Švietimas yra kiekvienos valstybinės politikos pamatinis rūpestis, nes tik tinkamas naujos kartos ugdymas užtikrina tautos ir valstybės tęstinumą ir išlikimą. Todėl svarbiausiu ugdymo uždaviniu laikytinas tautinis ir patriotinis auklėjimas. Lietuvos mokytojai, pedagogų bendruomenė net per sunkius šaliai laikus kiek išgalėdama vykdė šią kilnią misiją ir sunku patikėti, kad savo noru ją apleistų. Bet apie tai šiandien vėl būtina kalbėti. Išėjimas iš tylos zonos yra vienintelis galimas kelias į atgautiną pasitikėjimą mokykla bei tikrai laisvo Mokytojo sugrįžimą į ją. Tegul bus tai nepamiršta, bet garsiai pasakyta organizuojamose protesto akcijose.

Nacionalinio susivienijimo valdyba