Kunigas ir rašytojas viename asmenyje: kur slypi Beno Lyrio fenomenas?

Virginija Šimkūnienė

Lietuvos visuomenė daugiau ar mažiau yra tikinti, daug žmonių vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, lanko bažnyčią, priima sakramentus. Tad nenuostabu, kad susitikimai su kunigais visada sulaukia susidomėjimo, o jų parašytos knygos yra noriai perkamos. 

Vienas iš tokių kunigų yra Benas Lyris. Tai nėra jo tikrasis vardas (jis turi du vardus – autorės pastaba), tai pasirinktas slapyvardis, kai kunigas pradėjo rašyti ir jam teko rinktis, kaip pasivadinti trumpiau. Kaip sakė pats kunigas, apsilankęs balandžio 2 dieną Kaišiadorių Jono Aisčio viešojoje bibliotekoje, rašyti jis pradėjo dar mokykloje. Pasak kunigo, jam lietuvių kalba ne itin sekėsi, darydavo daug klaidų. Bet pasirinkus kitą lietuvių kalbos mokytoją, jam pasisekė tuo, kad ši įvertino jo mintis, stilių. „Mokytoja man parašė pažymį 10, kai anksčiau iš interpretacijų gaudavau vos 6. Ji man pasakė, kad patinka mano stilius, mintys, o klaidas ji ištaisysianti”, – sakė B. Lyris. 

Susitikime, kurį moderavo Audris Narbutas, buvo pristatyta nauja B. Lyrio knyga „Kunigo širdies dienoraštis”. Pasak autoriaus, jis, neįvardindamas vardų ar pavardžių, rašė apie žmones, apie įvykius, kurie jam nutiko. Tai lyg laiškai mamai ar draugui. B. Lyris prisiminė tokį atvejį, kai moteris perskaitė vieną istoriją ir pasakė, kad tai lyg apie ją būtų parašyta. Kunigas paaiškino, kad tai ir yra apie ją, tik be asmens duomenų. 

B. Lyris papasakojo gausiai susirinkusiems kaišiadoriečiams, kaip pasirinko kunigo kelią. Nors jo tėtis nebuvo tikintis, bet darė gerus darbus. Tikėjimą jam savo pavyzdžiu įdiegė mama. Beno Lyrio tėtis mirė nuo sunkios ligos, vaikinas tuomet buvo susitaikęs su mintimi, kad tėtis mirs. O mamą jis rado staiga mirusią, su motina net nespėjo atsisveikinti, tad staigi mirtis jį pribloškė – prireikė net psichoterapeuto pagalbos, nes pasak svečio, gyvenimas tuomet jam atrodė subyrėjęs. 
Įdomiai kunigas papasakojo apie patirtį Kauno klinikose, kai jis ten dirbo kapelionu. Tekdavo vykti pas ligonius ir naktimis, jis išklausė daug jaunų medikų pasiguodimų, kaip jiems sunku, buvo ir kalbų apie savižudybes. 

„Mūsų visuomenėje yra perdegę gydytojai, mokytojai, slaugytojai. Jiems tenka didelė atsakomybė, jie neša meilę, prisiima rūpesčius už kitą žmogų. Aš esu vienam medikui pasakęs, kad nėra tokio atlyginimo, kurios jis yra vertas, tiesiog reikia su tuo susitaikyti”, – sakė kunigas. Šiuo metu kunigas dirba antroje Kauno ligoninėje, guodžia ligonius, suteikia sakramentus. 
Audris Narbutas užsiminė apie savo žmoną, kuri dirba net keliose gydymo įstaigose, jaučia atsakomybę už savo mažuosius  pacientus ir šis jausma, pasak vyro, jo sutuoktinę labai išsekina. 

Ilgai lauktą (nuo pernai metų, kaip sakė bibliotekos direktorė Jūratė Mikulienė – autorės pastaba) kai6šadoriečiai šiltai sutiko, su šypsenomis išklausė jo įdomių pasakojimų, pastabų apie tai, kad žmogaus neatvesi į tikėjimą ar bažnyčią per prievartą. „Kam reikia vaikus, kurie ruošiami pirmajai komunijai,  versti eiti pas kunigą po mišių  gauti parašą, kad jis buvo bažnyčioje. Nesąmonė, aš vaikams sakau, buvai, tai pats ir pasirašyk”, – vienas iš kunigo pastebėjimų. 

Svečias pasisakė, kad per trejus metus nori aplankyti visas šalies bibliotekas, pasimatyti, pasikalbėti su žmonėmis. Jis džiaugėsi, kad pirmoji jo knygelė buvo atspausdinta spaustuvėje „Printėja” Kaišiadoryse, tad jo pažintis su Kaišiadorimis yra tęsiama. 
Po susitikimo J. Mikulienė nuoširdžiai padėkojo svečiui. Buvo galima įsigyti jo knygų, gauti autografą, nusifotografuoti atminčiai  bendroje nuotraukoje.

Autorės nuotr.