Įvykius prieš 30 metų prisimenanti Aistė: dar ir dabar ausyse girdžiu automatų kalenimo garsus

Virginija Šimkūnienė

Rumšiškietė Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė yra trijų sūnų mama, istorikė, humanitarinių mokslų daktarė ir Sausio 13 – osios įvykių dalyvė. Ji sutiko papasakoti savo išgyvenimus bei tų istorinių dienų potyrius.

Štai ką Aistė papasakojo „Atspindžiams“.

Šeima į Vilnių vyko be baimės

„Buvau Kauno Aušros gimnazijos dyliktokė, gyvenau tuomet su tėveliais ir dar dviem jaunesnėmis sesėmis Kaune, dažnai lankydavomės  Rumšiškėse. Mano tėvai – Eligijus Juvencijus ir Gražina Teodora Morkūnai dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje, tėtis tapo Sąjūdžio aktyviu nariu“, – prisimena Aistė. Kiek dabar straipsnio autorei žinoma, E.J. ir G.T. Morkūnų šeima buvo žinoma kaip patriotiška, labai Lietuvą branginanti šeima, mylėti gimtinę mokė ir savo dukras. „Atsimenu, sekėme įvykius, tuomet, 1991 – ųjų sausį namuose žiūrėdami televiziją ir klausydami žinių per radiją, jautėme kylantį nerimą bei jaudulį dėl besiklostančios situacijos. Aš rašiau dienoraštį, savo išgyvenimus užsirašydavau. Pamenu, kaip tėtis dar sausio 11 – ąją buvo išvykęs į Vilnių, po to, jau šeštadienį, sausio 12 -ąją, mūsų visa šeima susiruošėme vykti prie Aukščiausios tarybos rūmų. Iš Rumšiškių vyko muziejaus autobusėlis, „PAZ“-as, jame tilpo apie 15 – ika žmonių. Mes išvykome su tėveliais visa šeima: aš, sesė Šarūnė, tuomet buvusi vienuoliktokė ir jauniausioji sesė Radvilė, kuriai tada buvo septyneri. Atsimenu, kad mokytojas Zenonas Veikutis į autobusėlį atgabeno bidoną arbatos ir mes išvykome.

Vilniuje iš karto patraukėme prie Aukščiausios tarybos pastato, buvo daug žmonių, sutikau ir vyresnių savo draugių, jau studenčių, persimetėme keliais žodžiais…

Nejautėme baimės, nors tarp žmonių buvo jaučiama tvyrojusi įtampa bei nerimas. Visą dieną vaikščiojome ratu aplink pastatą. Kažkur girdėjosi dainos, kitur muzika, buvo vaišinama arbata. Vakare muziejaus transportas išvyko namo, autobusėliu išvažiavo mama su Radvile, nes Vytautas Landsbergis ragino moteris ir vaikus palikti aikštę. Mes abi su Šarūne ir tėčiu likome Vilniuje. Buvome išvargę, man skaudėjo gerklę, nes buvau peršalusi, tad apie vienuoliktą vakaro nuvykome pas tėčio brolį Remigijų, kuris su šeima gyveno Karoliniškėse. Ketinome šiek tiek pailsėję ir vėl eiti budėti prie Parlamento rūmų“, – pasakojo A. Lazauskienė.

Prižadino šūviai

Mūsų pašnekovė ir tų atmintinų įvykių dalyvė prisiminė, kad pas dėdę Remigijų pavalgę ir atsigėrę arbatos užsnūdo nusirengę tik viršutinius drabužius. „Mus prižadino kažkoks bumbsėjimas, gausmas, drebantys kambarių langų stiklai. Ir tada pasigirdo šūvių garsas. Skubiai atsikėlę puolėme bėgti prie televizijos bokšto, nuo dėdės namų iki TV bokšto atstumas buvo tik per du autobusų sustojimus. Su mumis dar išbėgo mano bendraamžė pusseserė Orūnė, dėdės dukra. Gatvėje ir kiemuose buvo daug žmonių,visi skubėjo prie bokšto, kalbėjo, kad omonininkai puola televiziją. Mes kartu su tėčiu atbėgome prie televizijos bokšto administracinio pastato, susikibome rankomis, bet tėtis kažkur atsiskyrė, mes jo nematėme.Buvo labai baisu, ypač, kai pasimetėme. Prisimenu, kai mes kartu su kitais skandavome žodį „Lietuva“. Tada pasigirdo tankų šūviai, išdužo gretimai stovinčių namų langų stiklai. Nuolat girdėjome tokį keistą nepertraukiamą kalenimą, jį dar iki šiol girdžiu ausyse. Tikėjomės, kad kareiviai šaudo iš tuščių automatų. Deja, netrukus išgirdom šūksnius:“prasiskirkit, duokit kelią, sužeistus neša!“. Pamatėme, kaip pro mus nešė žmogų ant neštuvų, pradėjo važiuoti greitosios automobiliai,o vieną kūną, suvarpytą kulkų, netrukus išvydome paguldytą ant žemės. Tada pradėjau verkti. Girdėjome šūvius, matėme dūmus. Nuo TV bokšto atėjo mus susiradęs tėtis. Tėtis mums liepė skaičiuoti skubančias greitukes, suskaičiavau jų keliolika. Lėtai pravažiavo automobilis, iš jo sklido įrašas,“ broliai ir sesės, eikit namo“, raginantis skirstytis, nes jau ateina „geroji, tikroji valdžia ir mūsų gelbėtojai“. Vėliau sužinojome, kad tai buvo Gelbėjimo komiteto pastangos išskirstyti žmones po namus. Pažiūrėjusi į laikrodį pamačiau – buvo apie ketvirta ryto. Pusseserė Orūnė, sutikusi savo draugus, nuo mūsų atsiskyrė.  O mūsų trijulė, su tėčiu priešakyje, patraukėme link Aukščiausios tarybos pastato. Tėtis turėjo tokį nešiojamąjį radijo imtuvą, tai išgirdome žinias keliomis kalbomis, kad Vilniuje vyksta šturmas, kad yra sužeistų ir žuvusiųjų. Kai jau buvome netoli Žvėryno pamatėme nuvažiuojančius tankus, jie jau važiavo į Šiaurės miestelį. Buvo labai nejauku. Artėjant prie AT pastato sutikome žmonių, raginančių eiti namo, nes pasak jų, jau viskas užimta.

Rytas buvo slogus

Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė prisimena, kad jie žinojo, jog ryte turėjo būti „Jedinstvo“ organizuojamas mitingas, tad vėl atėjo prie AT pastato. „Žmonių veidai buvo slogūs, lyg akmeniniai. Niekas nežinojo, kas toliau bus, ar bus vėl puolimas.Buvo labai neramu. Atsimenu, perstūmėme Leono Glinskio mašiną į kitą vietą, tėčiui pasidarė blogai su širdimi. Kažkodėl manėme, kad po derybų su rusais bus geriau, nes dieną turėjo atvykti delegatai iš Maskvos.Ir tik kai išaušo rytas ir visur buvo minios žmonių, kažkaip atlėgo baimė. Namo nevykome, nors sausio 13-osios ryte vėl atvažiavo rumšiškiečiai muziejininkai. Vyko žuvusiųjų šarvojimas Sporto rūmuose. Mes eilėje prastovėjome 6 valandas, kad atiduotume pagarbą laisvės gynėjams. Prie vieno iš žuvusiųjų karsto pamačiau savo draugę iš muzikos mokyklos, vėliau paaiškėjo, kad žuvo jos dėdė, A. Povilaitis. Buvo liūdna. Toliau buvome Vilniuje, sulaukėme sausio 16 – osios, kai buvo organizuotos Laisvės gynėjų laidotuvės. Mes stovėjome ant šaligatvio ties biblioteka, su būriu žmonių, jautėme, kad derybos su rusais pakrypo Lietuvai naudinga linkme.Tik sausio 16 – osios vakare grįžome į namus, pas nerimaujančią mamą“, – sakė Aistė.

Trys sesutės Morkūnaitės- stovi Aistė (kairėje) ir Šarūnė, sėdi Radvilė.

1991 metų gegužė

Grįžusi iš Vilniaus po Sausio 13 – osios įvykių Aistė Morkūnaitė viską užfiksavo savo dienoraštyje. „Man tėtis sakė – čia istorija, tu ją turėsi papasakoti savo vaikams Aš tą ir darau. Mano du vaikai jau suaugę, studentai. Viską jie girdėjo, žino. Štai mažiausias, Vainius, šį rytą nieko nesakęs, iš modilino nulipdė Neužmirštuolės žiedą. Neliepiau jam, pats sugalvojo. O man, kai prisimenu dienas prieš 30 metų, visada ašarą išspaudžia“, – sako Aistė, didžiuodamasi tuo, kad Lietuva savo laisvę apgynė.

Antroko Vainiaus nulipdyta neužmirštuolė Sausio 13 – ajai pažymėti.

A. Lazauskienės asmeninio albumo nuotr.