„Instrumentas mano rankose”: pažintis su pučiamaisiais instrumentais

Audronė Stepankevičiūtė, projekto „Instrumentas mano rankose“ vadovė;
Lina Alešiūnienė Vievio kultūros centro renginių organizatorė

Vievio kultūros centras, jau keletą mėnesių įgyvendindamas Lietuvos kultūros tarybos ir Elektrėnų savivaldybės finansuojamą projektą „Instrumentas mano rankose“ kviečia artimesnei pažinčiai su įvairiais muzikos instrumentais, įeinančiais į simfoninio orkestro sudėtį.
Aštuonių koncertų ciklas supažindina su styginiais, mediniais ir variniais pučiamaisiais, mušamaisiais. Pagrindinė šio projekto partnerė – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, deleguojanti į projekto koncertus – edukacinius pokalbius talentingus studentus ir pedagogus.

Spalio mėnesį du koncertus paskyrėme pažinčiai su keturiais pučiamaisiais instrumentais. Pagal projekto idėją koncertai keliauja ir po seniūnijas. Iš arčiau susipažinti su dviem mediniais pakvietėme į Kietaviškes: čia viešėjo LMTA pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas profesorius dr. Robertas Beinaris bei šios katedros docentas Rimvydas Savickas. Doc. R. Savickas ir jo studentas Gustas Leskauskas įdomiai ir išsamiai pristatė vieną medinių pučiamųjų atstovą – klarnetą: jo „gimimo“ istoriją, evoliuciją, technines bei menines galimybes. Klarnetas (lot. clarus – aiškus) pavadinimą gavo dėl tyro, skaidraus ir aukšto balso.  Jis gimė iš senovinio prancūzų instrumento šalamajo; 18 a. pradžioje jį patobulino Niurnbergo meistras Kristoforas Deneris, išgavęs dabartinio klarneto konstrukciją. Prie klarneto tobulinimo prisidėjo ir 20 a. pirmoje pusėje Rygoje gyvenęs lietuvių kompozitorius ir klarnetininkas P. Stankevičius. Klarnetas skamba simfoniniame bei pučiamųjų orkestruose, kameriniuose ansambliuose. Mūsų laikais klarnetas įsitvirtino ir džiaze, ir populiariojoje muzikoje. O šio vakaro metu klausytojai turėjo galimybę išgirsti kaip skamba klarnetas, Es-klarnetas, altinis klarnetas, bosinis klarnetas. Greta jau minėtų atlikėjų keletą kūrinių klarnetui atliko ir Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivis Motiejus Vilius.

O kaip skamba obojus? Plačiau apie šį medinių pučiamųjų šeimos narį pasakojo ir jo galimybes demonstravo prof. Robertas Beinaris. Koncerto metu klausytojai įsitikino išskirtinai malonaus tembro obojaus skambesiu, kuris, anot profesoriaus, jau ne vieną šimtmetį traukia įvairių šalių ir epochų kompozitorių dėmesį. Obojaus pirmtakas buvo žinomas jau prieš keletą tūkstantmečių, o jo tėvyne laikomi Vidurinieji Rytai. Jau Baroko epochoje obojus buvo vertinamas kaip vienas pagrindinių orkestro instrumentų, savo svarba nusileidęs nebent smuikui. Šiandien labiausiai obojų populiarinančios šalys – Prancūzija, Vokietija; būtent čia – žinomiausios obojininkų mokyklos. R. Beinaris pristatė į šį susitikimą atsivežtus obojų šeimos narius: obojų, meilės obojų, anglų ragą, demonstruodamas kiekvieno jų savitą tembrą, pasakodamas įdomias šių instrumentų istorijas, savo paties patirtį, bendraujant su obojų gamintojais, atlikėjais. Kaip skamba solo obojumi atliekami kūriniai išgirdome prof. R. Beinario ir jo sūnaus Lauryno Beinario, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivio, atlikime.

Kazokiškėse vyko susitikimas su muzikais, grojančiais variniais pučiamaisiais – trimitu ir valtorna. LMTA dėstytoja lekt. Indrė Kuleševičienė ir jos studentai Gediminas Abaris, Ringailė Anušauskaitė pristatė valtorną. Trumpą edukaciją pradėjome klausimu – o ką gi mums primena valtornos skambesys? Visi salėje surinkę nutarėme – žmogaus balsą. Instrumentas gimė iš medžioklės rago, tai atskleidžia ir jo pavadinimas (vok. Waldhorn – miško ragas). Valtornos istorija siekia ne vieną tūkstantį metų, tačiau į dabartinės išvaizdos instrumentą ji tapo panaši apie 17 a. To meto Prancūzijoje ji buvo naudojama medžioklėse perduodant signalus. Viena iš išskirtinių valtornos savybių – jos ilgis. Išlankstyta valtorna gali siekti 3-4 metrus, o kartais ir daugiau, priklausomai nuo jos dydžio ir turimų vamzdelių porų kiekio. Šis instrumentas, nors ir nedidelio dydžio, dėl savo sandaros nėra lengvai transportuojamas. Saugant valtornos formą – ji išsidalina net į kelias dalis.

Dabartinė valtorna turi vožtuvinį mechanizmą; tokio tipo valtorna pradėta naudoti 19 a. pradžioje. Kūrinius valtornai rašė G. F. Heldelis, A. Vivaldis, L. van Bethovenas, J. Haidnas, V.A. Mocartas, daug kitų kompozitorių; jos paslaptingas, kiek duslokas balsas skamba simfoniniuose, pučiamųjų orkestruose, kameriniuose ansambliuose, o taip pat kaip solo instrumentas.

Kitą varinių atstovą – trimitą pristatė LMTA prof. Adomas Kontautas su studentėmis Ugne Tamošietyte bei Indre Jonaityte. Visi puikiai pažįstame trimito fanfarų skambesį. O ką dar apie jį žinome? Trimito atsiradimo istorija liečia Antikos laikus, o šio instrumento ištakų galima rasti Kinijoje, Pietų Amerikoje, Skandinavijoje ar Egipte. Trimitas, kaip ir valtorna, iš pradžių buvo naudotas ne muzikavimo tikslais. Dažnai trimitus pasitelkdavo komunikuojant tarp bendruomenių – jų aukšti, aiškūs tonai buvo girdimi ne vieną mylią, taip pranešant apie pavojų ar kitą svarbų įvykį. Tuometinio trimito sandara buvo gerokai paprastesnė nei šiuolaikinio, o ir išgauti juo buvo galima vos keleta skirtingų gaidų. Moderniojo trimito atsiradimas siejamas su 18a pabaiga, o jo galimybės vis labiau tobulėjo. Šiandien trimitas labiausiai atsiskleidžia tuo, kad groja vienus aukščiausių garsų iš visų varinių pučiamųjų instrumentų.

Pažinčiai su variniais pučiamaisiais skirtą vakarą vedė LMTA muzikologijos studentė Kotryna Račiūnaitė.

Džiaugiamės šiuose koncertuose-edukaciniuose pokalbiuose sulaukę nemažai smalsių, siekiančių žinių ir muziką mylinčių žiūrovų, kurie aktyviai dalyvavo, atsakinėjo į atlikėjų klausimus, bei patys drąsiai ir aktyviai klausė visko, kas juos domino taip dar labiau praturtindami susitikimus su profesionaliais atlikėjais.

Organizatoriai dėkoja Kietaviškių seniūnei Jurgitai Matkevičienei ir renginių organizatorei Rūtai Vaičekonytei Chveduk bei Kazokiškių seniūnui Arvydui Vyšniauskui ir renginių organizatorėms Vaidai Belickienei ir Daivai Pileckienei už pagalbą organizuojant projekto renginius, buriant bendruomenę prasmingai kultūrinei – edukacinei veiklai.
Vievio kultūros centro nuotr.

Koncerto „Medinių aksomas” atlikėjai su organizatoriais ir kietaviškiečiais.