Melas prieš tiesą, arba kuo verslo žlugdymas Lietuvoje panašus į Holokaustą?

0

Samoilas Kacas, verslininkas

Prabilti apie tiesą ir rinkėjui brukamą melą mane įkvėpė tai, kad pastaraisiais metais mačiau daug verslo ir politikos santykių.

Esu verslininkas. Beveik 30 metų vysčiau lošimų verslą, aktyviai dalyvavau diskusijose kuriant skaidrią rinką. Parengiau ne vieną straipsnį ir metodinį leidinį siekdamas, kad verslas galėtų klestėti ir kurti darbo vietas, kad socialiai atsakingai ir pelningai dirbdamas mokėtų mokesčius, o žmonės būtų patenkinti. Šiuo metu jau pasitraukiau nuo aktyvios veiklos, tačiau stebiu procesus, matau daug paralelių tarp praeities ir dabarties, todėl ir keliu klausimus viešojoje erdvėje.

Mano giminės šaknys – senosios Rumšiškės, kurias 1958 metais statant Kauno hidroelektrinę, apsėmė Nemuno vanduo. Taip radosi Kauno marios, jų dugne liko ir atmintis apie kadaise prieš kryžiuočius atsilaikiusius senuosius miestelio gyventojus, ir apie čia gausiai gyvenusią žydų bendruomenę. Istoriniai šaltiniai liudija, kad dar 1909 metais miestelyje buvo 60 žydų gyvenamųjų namų ir 15 žydams priklausiusių aludžių, čia buvo sinagoga, kapinės. Žmonės gyveno draugėje, smulkus verslas klestėjo ir nešė naudą vietos gyventojams.

Panašią paralelę aš įžvelgiau ir savo gyvenime, visuomet kovojau už konkurencingą rinką, kuri neša naudą savo kraštui ir gali būti reguliuojama tiek, kiek tai minimaliai yra reikalinga, smulkųjį vietinį verslą, nacionalinę gamybos pramonę. Tris dešimtmečius paskyriau lošimų rinkos legalizavimui, metodologizavimui ir skaidrinimui. Todėl apmaudu stebint, kaip visa tai, ką per dešimtmečius pavyko sukurti, viena ranka bandoma braukti į šešėlį.

Kam reikalingas melas

Domiuosi krašto, kuriame mano protėvių šaknys, istorija, tačiau man rūpi ir šių dienų gyvenimas Elektrėnų – Kaišiadorių rajonuose.Dėmesį patraukė, čia vienmandatėje apygardoje išrinktos, Seimo narės Laimutės Matkevičienės veikla, jos pratrūkusių pasiūlymų gausa, turinys ir įvairovė. Politikė 2016 metų pabaigoje tapo Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininke, ir vos ne pirmu komisijos prioritetu pavertė loterijų ir lošimų mokesčių bei kitus šios srities reguliavimo klausimus.

„Nepaprastai jautri, šviesi, ir inteligentiška, užjaučianti Elektrėnų ligoninės direktorė“, – dar visai neseniai apie ją rašė vietos žiniasklaida. Ir staiga – prašau. Įsivaizduokime, kaip greitai echoskopijos specialistė transformuojasi į itin jautrios, žinių ir supratimo reikalaujančios, valstybės reguliuojamos srities (lošimų verslo specifiškumas, mokesčiai, ekonomika, technologiniai ir techniniai dalykai, pinigų plovimas, žmogaus teisės ir t.t.) ekspertę? Na, gal žmogus nori padaryti kažką gero, sakytum, bet vis tiek abejotum.

Pasak politikės, Lietuva, palyginti su Latvija, Estija ir Lenkija, surenka per mažą mokesčių dalį iš loterijų ir lošimų. Atkreiptinas dėmesys, kad šitaip politikė lygina nesulyginamus dalykus. 2016 metais bendros loterijų ir lošimų pajamos Latvijoje buvo 249 mln. Eurų, kai tuo tarpu Lietuvoje – tik 129 mln. Eurų. Lošimų rinkų pajamų skirtumas dar didesnis. Statistinis Latvijos pilietis lošimo paslaugoms vidutiniškai išleidžia 112 eurų per metus, kai Lietuvos – 32 eurus, loterijose atitinkamai 15 eurų ir 14 eurų. Nepamirškime jog Latvijoje gyventojų skaičius 1,95 mln., o Lietuvoje 2,8 mln. Akivaizdu, kad surenkami mokesčiai nuo dvigubai didesnės sumos yra didesni, todėl ir lyginti juos nekorektiška, suprantant, kad Latvijos lošimų rinka ženkliai daugiau išsivysčiusi nei Lietuvos.

Maža to, politikės palyginamosiose rinkose net nėra tokių mažų parametrų lošimo įrenginių kaip pas mus – Lietuvos rinka yra daug nuosaikesne, nes reguliuojama ir sukonstruota pagal Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Ispanijos ir kitų brandžių Vakarų valstybių pavyzdžius, taikant parametrinį reguliavimą. Šis, pasak žymaus Vokietijos psichiatro, daugelio straipsnių apie priklausomybes autoriaus profesoriaus Gerhardo Bühringerio, yra patikimas ir vienas veiksmingiausių kelių ir priemonių prieinamumui mažinti. Būtent taip ir buvo sukonstruotos didžiausių Vakarų valstybių lošimų rinkos, suprantant jog mažų parametrų lošimai yra civilizuotas buferis, skirtas apsaugoti vartotoją nuo didesnio azarto, o kartu ir didelio prasilošimo.

Dėl to šių lošimo rūšių pajamos per lošimo vietą yra ženkliai mažesnės, nei neribotų parametrų lošimo rūšių, tai lemia, kad jų populiacija ženkliai didesnė, taigi suprantant ypatumus ir skirtumus, atskiroms lošimo rūšims taikomas skirtingas diferencijuotas reguliavimas ir reikalavimai, kai tuo tarpu politikė ir jos kolegos savo kalbomis ir siūlymais visas lošimų rūšis sumauna ant vieno kurpaliaus – suprask, visi jie vienodi ir be abejonės blogi.

Dėl šios priežasties darytina išvada, kad politikė apsiriko, tačiau kodėl ji savo pristatymui pasirenka būtent tuos pavyzdžius? Ne, pavyzdžiui, brandžiausių su giliomis tradicijomis Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Nyderlandų ar Ispanijos. Gal kažkas ja pasinaudojo? Galbūt įstatymų pokyčius prelegentei įsiūlė kažkas kitas? Partiniai bičiuliai? Blogiausiai tautos vertinamas ministras?

Įtarimai sustiprėja, kai Seime, pristatymų metu matai, jog prelegentė nesugeba atsakyti į kolegų ir oponentų pateiktus klausimus. Jeigu siekiama iš tiesų apsaugoti vartotoją, tai kodėl nekalbama apie civilizuotą prevenciją – kaip siūlo Vokietijos profesorius, kaip jau yra Lietuvoje? Pagrindinis Prevencijos komisijos pirmininkės argumentas, kad veikiančiam verslui padidinus, o kai kuriems sektoriams net padvigubinus mokesčius valstybė surinks daugiau kaip 7 mln. Eurų specialaus mokesčio. Politikė skaičiuoja, kad pajamos ir pelnas išliks stabiliai augantis – bet juk tai įmanoma tik monopolinėje rinkoje!

Lietuva gyvena konkurencinėje ekonomikoje. Juk nepasakysi demografinę krizę ir emigraciją išgyvenančiai šaliai: „Suprekiaukit dvigubai daugiau, nes reikia daugiau mokesčių“. O cinizmo viršūnė – partinių kolegų A. Verygos ir A. Širinskienės argumentai, kad dvigubinant specialiuosius mokesčius galima užkamšyti sveikatos apsaugos sistemos ir medikų atlyginimų spragas. Verslininkai skaičiuoja, kad einant tokių siūlymų keliu, mažiausiai trečdalis, o ilgesniuoju laikotarpiu ir dar daugiau, šios srities bendrovių neišvengiamai bankrutuos arba turės nutraukti savo veiklą, todėl bendra surinktų mokesčių suma turėtų ne padidėti, o sumažėti.

Visuomenė vėl supriešinta – juk pritaikius siūlomas priemones, nukentės tūkstančiai šioje srityje ir ją aptarnaujančiuose sektoriuose šiuo metu dirbančių žmonių.

Kaip įgyvendinti vieną po kito vienu metu siūlomus ir brangiai kainuojančius perteklinius reikalavimus? Valdžia per trumpą laiką pareikalavo: patikrinti kiekvieną lošimo vietos lankytoją, uždrausti reklamą, sujungti lošimo automatus į vieną tinklą, padvigubinti mokesčius, – visa tai kainuos ne vieną dešimtį milijonų eurų. O iš ko mokėti ir dar motyvuoti šios srities darbuotojus, kad atsakingai vykdytų jau nustatytus ir veikiančius reikalavimus neturint tam pakankamai finansinių resursų? Juo labiau, kad ir pati pasiūlymų iniciatorė L.Matkevičienė projekto aiškinamuosiuose raštuose pritaria, kad dėl taikomų griežtų priemonių gali sumažėti verslo pajamos, tuo pat metu mokesčius ji siūlo didinti.

Jei gerbiamoji Seimo narė pabendrautų su verslo atstovais, pasidomėtų kokia daugumos Lietuvos lošimų ir loterijų įmonių finansinė būklė, įsitikintų, kad gana ženkli jų dalis dirba nuostolingai arba balansuoja ant nedidelio pelno ribos. Todėl jau dabar yra aišku jog papildomos finansinės naštos jos neatlaikys. Deja, tinkamo valdžios ir verslo dialogo nėra ir tenka aiškintis čia, per žiniasklaidą.

Kad ekonominė krizė ir vėl ne už kalnų ir nenumaldomai artėja prie kiekvieno Lietuvos gyventojo namų slenksčio, kalbama vos ne kasdien ir vis garsiau, verslas tai supranta ir ruošiasi, tačiau matomai asmenims, turintiems pastovias, nuo krizių nepriklausančias pajamas, gaunamas atlyginimo forma iš mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių, tai nėra aktualus klausimas, todėl ir matome nuo realaus gyvenimo atitrūkusius jų siūlymus ir veiksmus.

Žiūrėk, 2019-ieji metai, ir vėl taip pat kaip buvo 2008-aisiais, kai Seimas taip padidino mokesčius, į gatvę buvo paleisti tūkstančiai bedarbių. Tuomet buvo žadama papildomai surinkti 5,2 mln. Eurų mokesčių, o realybėje gavosi šnipštas, krizės pasekmėje krito bendrovių pajamos, o vienų planuoti, kitų žadėti mokesčiai į biudžetą taip ir nebuvo surinkti. Tik 2016 metais mūsų verslui po griūties pavyko atstatyti 2008 metais buvusį pajamų lygį ir darbo vietų skaičių, o šiandien griovimas vėl vyksta pilnu pajėgumu.

Klausimas čia paprastas: „Kam reikia tokio melo?“

Kai kam nereikia tiesos

Mykolo Romerio universiteto mokslininkų pirmą kartą mūsų valstybes istorijoje 2017 metais atlikto reprezentatyvaus azartinių lošimų ir loterijų paplitimo tyrimo duomenys parodė, jog pastaruosius dvylika mėnesių loterijose lošė apie 65,3 proc., momentinėse loterijose – 35,3 proc., pirko bilietą internete, dalyvavo elektroninėse loterijose, lošė internete – 8 proc., dėl sporto įvykių lažinosi lažybų punktuose – 4,4 proc., lošė su draugais ir pažįstamais – apie 2,7 proc., kazino – 2,2 proc., B kategorijos automatų salonuose – 1,7 proc. Respondentų.

Netikiu, kad Seimo nare L. Matkevičienė nebūtų mačiusi šių skaičių. O jie liudija, pirma, Lietuvoje loterijų paslaugų paplitimas atitinka europinį lygį, o lošimo paslaugų paplitimas Lietuvoje ženkliai mažesnis, antra, vartotojo apsaugoti nuo lošimų ir loterijų paslaugų globaliame pasaulyje neįmanoma. Jis jas be problemų gali gauti ir būdamas namuose nuotoliniu būdu, ir išvykęs čia pat, vos kelis kilometrus už Lietuvos sienos, ir atostogų ar darbo reikalais būdamas kitoje valstybėje. Jo pasirinkimas priklauso nuo jo paties sprendimo. Todėl tikslingiau būtų vystyti proporcingą ir pamatuotą prevenciją, leisti verslui dirbti, o ne taikyti brangiai kainuojančias ir rezultato neduodančias vartotojų sekimo priemones.

Štai priežiūros institucija nuolat transliuoja, kad „daugėja probleminių lošėjų“, t.y. Nuo 2004 metų virš 6000 asmenų pateikė savo prašymus neleisti lošti. Kai reikėjo suskaičiuoti visas „mirusias sielas“ ir surinkti visus, jokios specialistų diagnozės neturinčius, bet nenorinčius lošti asmenis, įsigaliojusiam nuo užpraeitų metų gegužės 1 dienos registrui, išaiškėjo, kad pirminiame etape jų atsiliepė vos kiek daugiau nei 2 tūkstančiai ir kai kam reikėjo stipriai paplušėti viešoje erdvėje, kad šį skaičių padidinti.

Kai Nikolajus Gogolis rašė savo nemirtingą poemą “ Mirusios sielos”, jis turbūt nė neįsivaizdavo, kad praėjus vos ne dviems šimtmečiams jo kūrinyje aprašomas absurdo teatras kartosis šiuolaikinėje Lietuvoje.

Brangus registras veikia, priežiūros tarnyba aktyviai reklamuojasi, siūlo registruotis, esą taip problemos bus išspręstos, tačiau nuo mobiliojo prieinamumo ir laisvalaikio praleidimo galimybių už Lietuvos ribų jokia patikra neapsaugos – juk Europos Sąjungos didžiausias pasiekimas jos teritorijoje galiojantis laisvas piliečių judėjimas. Savo ruožtu vartotojas ne tik nesprendžia savo ar šeimos problemų, jei tokių yra, įprastu būdu savo šeimoje ar specialistų pagalba, o priešingai, Lietuvoje tampa nepatikimu – iškyla grėsmė, kad bus pasinaudota jo asmenine informacija, o tai gali daryti įtaką darbinei ar politinei karjerai, santykiams su kredito, draudimo ir kitomis įstaigomis.

Panašu, kad politikams tiesos nereikia, bet ar Jums neatrodo, kad mūsų valstybė tampa panaši į praėjusiame amžiuje garsias valstybes su populiaria nacizmo ar komunizmo ideologija? Jos abi skatino tikėjimą, kad egzistuoja ideologinė, rasinė, religinė ir kultūrinė hierarchija, vieni yra naudingi, o kitus – paprasčiausiai galime šmeižti, juodinti, sunaikinti galų gale ir pasiglemžti jų turtą.

Aklas tas, kas nemato (ar nenori matyti), kad panašiai elgiamasi ir šiuolaikinėje Lietuvoje.

Kaip maskuoti idėjų trūkumą

Ne aš pirmas pastebiu, kad draudimų, užkardymų ir mokesčių didinimo vajus maskuoja valdančiųjų idėjų trūkumą. Maža to, po užkardymais ir draudimais gali slypėti ir korupcinės apraiškos bei grėsmės nacionaliniam saugumui.

Europa jau kalba apie šias grėsmes: verslą ribojantys įstatymai yra senųjų oligarchų svajojančių apie absoliutų dominavimą rinkose instrumentas – kovodami dėl rinkos jie nuosekliai didina naštą nacionaliniam verslui ir stumia jį iš vietos rinkos (įdomu, ar ponia Seimo narė žino, kad Lietuvoje norint įkurti lošimų verslo bendrovę, jos įstatinis kapitalas turi būti net bemaž 290 tūkst. Eurų – koks smuklus ir vidutinis verslas gali startuoti tokioje rinkoje?) Griežti įstatymų ribojimai nėra kažkokia naujiena Rytų Europai, tas pats vyksta Vengrijoje, Rumunijoje, Lenkijoje. Ko gero, Latvijos bei Estijos pavyzdžiai įstatymų pasiūlymuose taip pat nenukrito iš dangaus.

Per ilgus metus oligarchai suformavo stiprų marionečių tinklą vidurinėje valdžios grandyje – vietos ministerijose, priežiūros tarnybose, viešosiose įstaigose, agentūrose. Taip ir gimsta keisti, nepamatuoti ir išimtinai į vieną pusę nukreipti pasiūlymai ir išvados už kurių pasekmes, naudojant atidirbtas nepakaltinamumo procedūrines schemas, kaip rodo laikas, kol kas niekam atsakyti nebuvo būtina.

Nešnekėčiau, jeigu lygiagrečiai nebūtų dabar jau priimto reikalavimo sujungti nepriklausomai nuo kategorijos visus lošimo automatus į vieną tinklą, kurio didžiausius kaštus patirs tik vienas B kategorijos automatų sektorius, kuriame galėjo ir turėjo dalyvauti smulkus nacionalinis verslas. Šis reikalavimas ko gero iš esmes naudingas tik vienai veiklą Lietuvoje vykdančiai ir tokius automatus gaminančiai lošimų bendrovei (vienas jos savininkų yra oligarchas iš Austrijos, o kitas – Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, pagrindinio, svarstant lošimų ir loterijų klausimus, vieno iš pirmininko pavaduotojų, žentas). O kaip gi nacionalinis smulkus verslas?

Nešnekėčiau, jeigu loterijose lygiagrečiai nebūtų siūloma įteisinti e-loterijas (kurios yra neriboto lošimo A kategorijos automato analogas, kurį leista eksploatuoti tik kazino ir nuo 21 metų, paralelės per daug aiškios – yra verslų, lygesnių už kitus. Todėl kasmet Seimo siūlomi įstatymų projektai tampa daug palankesni stambiesiems. Nuotoliniams lošimams ir užsienio kapitalo įmonėms sudaromos vis geresnės išskirtinės sąlygos, o smulkaus vietinio verslo veiklos gerinimo klausimų – nė kvapo.

Politikų rankomis sužlugdyti verslą (o dar ir nišinį) – nebrandžioje visuomenėje ypatingai lengva, taip dingo mažos krautuvėlės, kioskai, smulkios pervežimo ar paslaugų įmonės. Taip dingo šimtai tūkstančių darbingų Lietuvos piliečių galėjusių savo tėvynėje dirbti ar kurti verslus, taip kartu su jais dingo jų vaikai, tėvai, broliai, seserys. Tereikia vienur spustelėti, o kitur – atleisti rankas, o su perteklinio skaidrumo, sveikatinimo ir vartotojo apsaugos vėliava praeina viskas.

Juodinimo pasekmė – teikiami vis nauji pasiūlymai, verslams užkraunamos milijonus eurų kainuojančios prievolės, jie silpsta, milžiniškos lėšos skiriamos naujos įrangos įsigijimui, nors taip jokios pridėtinės vertės nekuriama. O taip labai verslui ir Lietuvai reikalingos investicijos, kuriomis būtų galima stiprinti Lietuvą, kelti dirbantiesiems atlyginimus bei darbo kokybę, iškeliauja į kitose valstybėse registruotų užsienio bendrovių sąskaitas. Ironiška, bet sutvarkiusi oligarcho iš Austrijos ir jo aplinkos gerovės klausimą, valdžia pradeda panikuodama ieškoti lėšų skylėms Lietuvoje užkamšyti – iš vienų atrėžia, kitiems prideda, vėl – kaip visada, – nieko papildomo nesukuriant.

Tai ar toks yra ir gali būti Seimo išrinktųjų darbo tikslas – siekti smulkesnio verslo sunaikinimo, dirbančiųjų žlugdymo ir oligarchų dominavimo? O gal kaip tik atvirkščiai vertėtų leisti versle dalyvauti smulkesniems nacionaliniams verslams, didinti konkurenciją. Gal šitas verslas taip pat galėtų nešti dar daugiau pajamų, kaip tai vyksta Vokietijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje ar kur kitur, bet ne per mokesčių ar verslo naštos didinimo siūlymus, o leidžiant veikti, pvz. Baruose smulkaus verslo eksploatuojami lošimų automatai, o leidimas eksploatuoti kelis nedidelių parametrų automatus išduodamas kaip priedas prie licencijos baro veiklai. Laisvas žmogus turi laisvą pasirinkimą.

Bet ne, naudoti senąjį patikrintą metodą – drausti, nieko neduoti ir, be abejones, dar labiau išnaudoti – yra kur kas paprasčiau. Tuo tarpu rinkėjas mato politikų ir valdininkų teatrą, tačiau net neįtaria, kad teatro tikslas – manipuliuojant jautriausiomis žmogui temomis, priklausomybėmis – žlugdyti kažkam nepatinkančius verslus, jame užimtus dirbančiuosius, stiprinti stambų kapitalą, neteisėtai veikiančias monopolines struktūras, taip pakertant pasitikėjimą valstybe ir pozityvia teisėkūra.

Čia ir pradedi suprasti priežastį, kodėl per Nepriklausomybės laikotarpį iš Lietuvos emigravusių piliečių skaičius nenumaldomai artėja prie milijono. Šie skaičiai tik paliudija, kad žmonės nebetiki veidmainystės politika, kuri diskredituoja valstybę, slopina ir žlugdo verslo gyvybingumą, nes tarnauja ne bendrai gerovei, o savo asmeniniams interesams tenkinti.

Tai regint, veriasi dar viena skaudi paralelė – dėl politikų savanaudiškumo ir veidmainystės Lietuva istorijoje jau yra nukraujavusi ne kartą.

Lieka prisiminimai ir atsakomybė

1941 m. rugpjūčio antroje pusėje Rumšiškių nuovados viršininkas Policijos departamento direktoriui raportavo: „Rugpjūčio 15 d. atvykus vokiečių ir mūsų kariuomenės daliniams, vadovaujant ekspedicijos vadui leitenantui Skaržinskiui, visi žydų tautybės asmenys nuo 15 iki 70 metų amžiaus iš (…) Rumšiškių išvežti (…) dar pasiliko 70, kurie yra tik vaikai ir seni, jie surinkti ir saugomi”.

Iš visų apylinkių per kelis kartus buvo surinkti 2695 žydų kilmės vyrai, moterys, vaikai ir seneliai, iš jų atimtas turtas ir asmeniniai daiktai. 1952 metais kruvinuosius įvykius tyrusi komisija atrado 55 metrų ilgio, 3 metrų pločio ir 2 metrų gylio griovį, aukos buvo palaidotos 1 metro gylyje. Ši tragedija palietė ir mane asmeniškai – vaikystę ir likusį gyvenimą gyvenu neturėdamas senelių, artimųjų.

O šiandien, galvodamas apie tautos ir valstybės nueitą kelią matau, kad Lietuvoje visais laikais atsirasdavo kritinė masė piliečių, kurie dėl asmeninės naudos tarnaudavo tuo metu valdančiam režimui. Tik anksčiau, norint atimti turtą, tekdavo žmogų ištremti, apiplėšti, nužudyti, o šiandien valdžia verslus žlugdo paprasčiau, tereikia tik intereso.

Paaukojus verslui didžiąją dalį gyvenimo, sveikatą ir energiją, šiandien širdį drasko, regint, kaip profaniškai žlugdomi verslai ir rinkos, kaip siekiant populiarumo ir asmenines naudos, manipuliuojama emociniais argumentais ir masių nuotaikomis, o politikai nekreipia dėmesio į nepriklausomų mokslinių tyrimų rezultatus ir išvadas, ekonominius rodiklius ir žmonių gerovę. Kuo atidžiau giliniesi, tuo stipriau įsitikini, kad pseudo „profesionalų“ teikiamais pasiūlymais lietuviški verslai ir juose užimti dirbantieji varomi į Holokaustą.

Kita vertus, kažkada Lietuvos žmonių išrinktieji turi suprasti, kad buvimas valdžioje pats savaime nėra nuosavybės forma ir nesitęsia amžinai. Pasibaigus valdžiai, lieka tik atlikti darbai, žmonių vertinimas ir atsakomybė. Kurios, kaip rodo kartūs istorijos pavyzdžiai, laikui bėgant, išvengti vis tik nepavyksta niekam.

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

8 − 2 =