Kiek laiko tai tęsis?

0

Paskutiniu metu vis labiau džiugina gražėjantis miesto veidas. Prieš saulę žaižaruojančios fontano čiurkšlės, darbai Algirdo Brazausko parke, baltų trinkelių juosta, pamažu vis ilgėjanti ties Lomena… Žinoma, statyboms pasibaigus gal vaizdas ir nebus toks, kad atitiktų visų mūsų vaizduotę, nes mintyse projektuojame kiek­vienas kitaip, tačiau neabejotinai kaip miestas, kaip rajono centras būsime žengę didžiulį žingsnį nuo to apšiurusio ir apleisto provincijos miestuko, kuris buvo tapęs tik priedu prie geležinkelio.

Tačiau yra dalykų, kuriems nereikia nei didelių pinigų, nei projektų – tik dėmesio, sąžinės ir gal – bent kiek meilės tai vietai, kur dirbi ir gyveni, pagarbos sau ir kitiems. Juk prisimenat, kaip vaikystėje mokė tėvai – nebūk kaip paršas, susitvarkyk!

Prieš didžiules, derėtų sakyti – pasaulines iškilmes, skirtas Teofiliaus Matulionio paskelbimui Palaimintuoju, mieste susitvarkė net tie, kurie tai darydavo labai jau retai. Užtat kurių net šis didysis tvarkymetis nesujudino, tikriausiai, nesujudins niekas. Nebent principingas požiūris ir teisės aktų pritaikymas konkrečioms situacijoms.

Neseniai skaitytojos paraginti apžiūrėjome Girelės gatvės pradžią.

Patikėkit, buvo verta!

Prasidedanti dailiu Maltos ordino pagalbos tarnybos mūru, kur ne kartą yra pabuvoję (ir, be abejo, lankysis ir toliau) pedantiškieji vokiečiai, gatvė iš karto tarsi spjūvį sviedžia į akis buvusią miesto turgavietę. Ši kadaise legendomis apipinta vieta (visoje Lietuvoje šis turgus garsėjo tuo, kad prasidėdavo beveik po vidurnakčio) ir dabar galėtų tapti legendų šaltiniu. Tik – jau kitokių, su siaubo elementais. Teritorijoje smėlio kalnai apaugę piktžolėmis, patvoriais ir centre veši įvairaus dydžio ir rūšių krūmai, mėtosi šiukšlės, asbestinės stogų dangos liekanos, padangos, tarsi laukiančios, kad kas nors ateitų ir, neduok die, jas užkurtų.

Įdomiausias dalykas, kad ant vartų kabo aptriušusi iškaba su Kaišiadorių rajono savivaldybės pavadinimu ir įspėjimu, jog teritorija stebima vaizdo kamera. Ką stebim, gerbiamieji? Šitą sąvartyną?

Piktžolės ir krūmai verčiasi net pro tvorą, baigia užgožti dar visai padorų šaligatvį, kurio klojimas, kaip ir kitų šaligatvių, kainuoja gana brangiai. Kitapus gatvės privatūs gyventojai savo šaligatvius prižiūri. O čia – niekam nepriklauso?

Jeigu tai būtų net didžiausias miesto užkaboris, vis tiek tokia netvarka būtų neleistina. Tačiau Girelės gatvė – itin judri ir lankoma. Čia stovi ne tik Maltos ordino pagalbos tarnybos mūras: daugybė gyventojų kasdien pėsti ir važiuoti lanko „Divendos“ parduotuvę, ne vienas keliauja į „Sodros“ padalinį, kur gal ir iš kitų miestų žmonių ar darbuotojų atvažiuoja. Ir jie visa tai mato! O ką galvoja matydami, tikriausiai, aiškinti nereikia. Šalia įsikūrę ir elektrą tiekiančios bendrovės aptarnaujantys darbuotojai. Negi jie ir jų klientai nenusipelno bent krislelio pagarbos – sutvarkytos ar aptvarkytos aplinkos pakeliui į darbą?

Kraupokas vaizdas lydi ir toliau. Už „Divendos“ parduotuvės plyti jau žmogaus aukščio krūmais apžėlęs sklypas, toliau – keli normalūs individualūs namai su kiemais, o ties sankirta su J. Basanavičiaus gatve – vėl neįžengiamais bruzgynais virtęs sklypas, kuriame laisvai būtų galima filmuoti juostas apie laukines pabaisas.

Drąsiai galima sakyti, kad net tais tolimais laikais, kai šiose vietose stovėjo miesto senbuvių vadinami mediniai „barakai“ bei prekybinis vagonėlis, kuriame, jei pirkdavai sugedusios silkės, įgydavai teisę nusipirkti ir šokoladinio sviesto, ši gatvė taip liūdnai neatrodė.

Įdomu, kiek dar taip tęsis?

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

trys × 5 =