Darbų dar per akis

0

Romualda Suslavičienė


Rajono politikai, kaip ir kiek­vieną pavasarį, tradiciškai atsiskaito rinkėjams. Praėjusį antradienį pabendrauti su kaišiadoriečiais, kaip skelbta savivaldybės informacijoje, buvo pasiryžęs meras V. Tomkus bei savivaldybės tarybos nariai Šarūnas Čėsna, Rita Gliaudelienė, Karolis Petkevičius ir Vytautas Silvanavičius. Tačiau kai kurių planai, matyt, pasikeitė, tad savivaldybės didžiojoje salėje pasirengę atsakyti į klausimus buvo trys: meras V. Tomkus bei Š. Čėsna su V. Silvanavičiumi. Kadangi iš anksto tikėtasi konk­rečių gyventojų klausimų, į juos atsakyti buvo pasirengę ir savivaldybės administracijos direktorius Česlovas Neviera, miesto seniūnė Laima Katelevskienė, UAB „Kaišiadorių vandenys“ vadovas Audrius Buzys, savivaldybės administracijos specialistas Vidmantas Malinauskas. Į susitikimą atvyko ir tarybos narys Marijonas Mitkus, tačiau, kaip pats sakė, šįsyk – kaip gyventojas.

Taigi su atėjusiais eiliniais kaišiadoriečiais, susidarė apie dvi dešimtys žmonių, tačiau pokalbis bei diskusijos vyko beveik dvi valandas.

Už „geležinės uždangos“

Susitikimą su gyventojais pradėjęs meras V. Tomkus trumpai apžvelgė tarybos darbus, įvykdytus ir vykdomus projektus. Kalbant apie juos „gumos tempti“ nereikėjo – darbų iš tiesų nemažai, ir visi matomi. Iš planuojamų atlikti arba pradėti šiemet – buvusio kino teatro rekonstrukcija, Gedimino gatvės rekonstrukcija, žiedinė sankryža su Paukštininkų gatve, šilumos trasų atnaujinimas, paplūdimio rekonstrukcija, stadiono rekonstrukcijos tąsa, krepšinio aikštelių prie gimnazijos ir progimnazijos atnaujinimas ir pan.

– Visame rajone keisime gat­vių šviestuvus, jų yra apie 3 tūkstančiai, – ateities planais dalijosi V. Tomkus, pabaigai pakvietęs į Kaišiadoriečių vienybės dienų renginius.

Tarybos narys Š. Čėsna pripažino, jog yra ir nemažai problemų, todėl paragino daugiau bendrauti, išsisakyti.

– Tai, ko dar nepadarėme, jums aktualiau, – pasidalinti problemomis kvietė ir V. Silvanavičius.

Pirmasis apie problemas prabilo Senųjų Kaišiadorių seniūnaitijos seniūnaitis K. Malinauskas, liūdnai pajuokavęs, kad Kaišiadorių senamiestis iki šiol gyvena kaip už geležinės uždangos.

Pokalbis buvo ilgas ir skausmingas pirmiausia todėl, kad paliestos kelis dešimtmečius viešinamos problemos, kurios niekaip nejuda iš vietos. Didžiausia atskirtimi nuo pagrindinės miesto dalies tapęs pėsčiųjų tiltas per geležinkelį ir toliau nepajudinamas stūkso virš visų žmonių vargų ir rūpesčių. Jeigu į vieną vietą surinktume visus laikraščių straipsnius šia tema, visas diskusijas, išeitų jau nebe solidus romanas, o visa epopėja. Padėtis pakito nebent tuo, kad didžioji dalis senamiesčio gyventojų per tą laiką dar labiau paseno, ir jiems tapo dar sunkiau ropštis per taip pat senstantį ir prastėjantį tiltą link šiuolaikinio gyvenimo – prekybos centrų, medicinos įstaigų, valdžios institucijų, Kultūros centro… Seniai žadama tilto rekonstrukcija, keltuvų įrengimas (gyventojai vietoj jų norėtų požeminės perėjos) tampa panašūs į kadaise garbintą komunizmą, kuris ėjo ėjo, ir taip neatėjo… Vargu, ar galėtume smerkti senamiesčio žmones, kurie jau nebetiki jokia valdžia, jaučiasi užmiršti ir pasmerkti. Antra vertus, negali pasmerkti ir savivaldybės, kuri taip pat stengiasi pramušti tą „geležinę uždangą“ – pėsčiųjų tiltas priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“, kurie, panašu, jaučiasi kaip valstybė valstybėje ir mūsų miestelio gyventojų bėdos jiems nė motais. Negalėdami patys paspartinti tilto modernizavimo proceso bei kitų pažadų vykdymo, savivaldybės vadovai į pagalbą jau kvietėsi ne vieną Seimo narį, pasak mero V. Tomkaus, apie šias problemas pasiruošta kalbėti ir premjero S. Skvernelio vizito Kaišiadoryse metu. Dar viena priemonė, kurios imtasi – prob­lemos viešinimas respublikinėje spaudoje, savivaldybės vadovai informaciją pateikė „Lietuvos rytui“. Gal bent viešo skandalo „Lietuvos geležinkeliai“ išsigąs ir parodys bent kiek dėmesio Kaišiadorims? Pagalbos kreiptasi ir į Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Juokas juokais, bet gal gyventojams vertėtų suorganizuoti skundą ir Lygių galimybių kontrolieriui – juk nepatogus tiltas miesto centro ir senamiesčio gyventojų galimybes smarkiai supriešina.

Lauksim. Liūdniausias laukimas – kai sulaukti jau nebesitiki, nebent, kaip sakoma – „gal vaikams ir anūkams bus lengviau?“ O vis tik keista, kad valstybė nesugeba priversti jos teritorijoje veikiančios privačios bendrovės atsižvelgti į piliečių interesus.

K. Malinauskas pakvietė tarybos narius pasivaikščioti senamiesčio gatvėmis, kurios, pasak jo, po prieš keletą metų vykusių kanalizacijos tinklų tiesimo, liko tik suartos, siūlė apžiūrėti vandens semiamą Vilniaus gatvės atkarpą. Lietaus nuotekų surinkimas, panašu, kad iš vietos pajudės. Bet irgi negreit. Miestams, turintiems mažiau nei 20 tūkstančių gyventojų, ES parama neskiriama, tad šiemetiniame rajono biudžete numatytos lėšos parengti projektą, kurį, apie 15 milijonų eurų kainuojantį, savivaldybė mėgins vykdyti dalimis.

Kilo diskusija dėl pėsčiųjų perėjų – visame senamiestyje yra tik viena, tokia – kelių direkcijos valia, kuri apskaičiavo, kad senamiestyje per mažas automobilių srautas. Meras išreiškė mintį, jog galima pamėginti kreiptis dar kartą, o savivaldybės administracijos direktorius priminė Pravieniškių atvejį. Čia gyventojai, priešingai – perėją prašo panaikinti, nes iki jos toli eiti…

Ar netrūksta ir noro?

Gyventojai išsakė nemažai pageidavimų. Atėjusios moterys skundėsi, kad dar prieš metus prašė įrengti gelžbetoninį (kitoks neatlaiko) suolelį prie tako, vedančio į civilines kapines. Gyventojos kalbėjo, jog daugelis pagyvenusių žmonių, pėsčiomis keliaujančių aplankyti savo artimųjų kapų, pavargsta, tačiau prisėsti pailsėti nėra kur. Miesto seniūnė L. Katelevskienė pasiteisino, jog takelis taip pat priklauso „Lietuvos geležinkeliams“, nežinia, ar jie būtų patenkinti, kad toje teritorijoje atsirastų suolelis. Kitoje pusėje už takelio – Žiežmarių apylinkės seniūnijos ūkininkų žemės, privačiuose plotuose suolelio irgi statyti neišeina. Gaila, neišgirdome, ar „Lietuvos geležinkelių“ ir ūkininkų bent buvo paklausta… Durpyne puoselėjantys savo daržus neįgalieji pageidavo lieptelio su turėklais per Lomeną.

– Daugelis mūsų silpnos sveikatos, svaigsta galva, bijome įkristi, – sakė draugijos atstovė.

Panašu, kad ir šiuo atveju problema nėra globalinė, ją paprasčiausiai reikia spręsti.

Sodų bendrijos atstovas domėjosi galimybe įrengti apšvietimą, kadangi į autobusų stotelę einantiems ir į mokyklą važinėjantiems vaikams rytais būna tamsu. Meras informavo, jog finansinę paramą galėtų suteikti savivaldybė per Sodų bendrijų rėmimo programą, o štai dėl mokesčio už sunaudotą elektros energiją reikėtų susitarti patiems sodininkams. Beje, tai – gana sudėtingas dalykas, kadangi tik dalis bendrijos narių soduose gyvena nuolatos, kiti – tik poilsiauja, naktimis veikiančio apšvietimo jiems nereikia, tad vargu, ar norės mokėti.

Kaišiadorietis J.Šlivinskas priekaištavo:

– Pašto pastate ruošiatės įrengti viešą tualetą, tam skyrėte 65 tūkstančius eurų. O kas įrengs tualetą kitoje miesto dalyje?

Pasak gyventojo, viešasis tualetas miesto dalyje, kur sutelkta daugiausiai žmonių, prekybos tinklų, būtinai reikalingas, nes prekybos centrai nemokamai jau nebeįsileidžia. Tualetą jis siūlė įrengti, pavyzdžiui, dabar nebenaudojamame buvusios „Maximos“ pastate.

Meras pasiūlė seniūnei pasidomėti, gal būtų galima prekybos centrams sumokėti iš biudžeto, kad leistų gyventojams naudotis tualetais.

Beje, iš pradžių taip ir buvo be jokio mokesčio, tačiau išsigandę kaišiadoriečių „kultūros“, centrai savo tualetus užrakino…

Nors kai kurie valdininkai tvirtino, kad viešojo tualeto įrengimui nėra vietos – visuomeninių pastatų, keista, kad nė vienas nepaminėjo SĮ „Kaišiadorių paslaugos“ – ten yra autobusų stotis, o joje – viešasis tualetas. Negi valdininkai nežino? Antra vertus, pamatavus didžiųjų miestų mąstais, ir ten tualetų nėra „tirštai“ pristatyta, o juk Kaišiadorys – miestelis mažas…

Pasiskundę, kad šiukšlių konteineriais, įrengtais privatiems gyventojams, be jokio sąžinės graužimo naudojasi ir įmonės, gyventojai patys susilaukė priekaištų, kad laiku neinformuoja apie pastebėtus faktus. Žinoma – be pilietiškumo pasiekti tvarkos neįmanoma, tai turėtų atsiminti kiekvienas. Tačiau visgi gaila, kad nebuvo įvykdytas pažadas prie šiukšlių surinkimo konteinerių įrengti kilnojamas vaizdo stebėjimo kameras – išaiškinti pažeidėjus būtų buvę paprasčiau.

Susirinkusius domino ir kiti dalykai – žmonės klausė, kada pradės veikti fontanai. Seniūnė L. Katelevskienė informavo, jog jie pradės džiuginti dar prieš Pavasario mugę. V. Valentinavičius domėjosi, ar tiesa, kad Prezidento A. Brazausko parko fontanai sugedo dar prieš pradėdami veikti, kiek remontas kainavo savivaldybei. Meras bei administracijos direktorius patikino, jog gedimas buvo smulkus, jį už savo lėšas ištaisė rangovai, savivaldybei nekainavo nieko.

Taigi – darbų, kaip sakoma, per akis. Tačiau juos dirbti taip pat yra kam, o mūsų visų pareiga – ne tik kritikuoti, bet patiems prisidėti savo pilietiškumu.

Autorės nuotr.
google155fdb616de29890.html

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

11 + trylika =