Būna žmonių, kuriems duota labai daug

0

Dailininkas, poetas, dainų kūrėjas, muzikantas – keturi talentai, keturios mūzos, kurios gražiai globoja Kaišiadorių krašte jau seniai prigijusį nuoširdų dzūką, praėjusiais metais kūrybinį dvidešimtmetį atšventusios „Žiežmaros“ vadovą JUOZĄ KRINICKĄ.

Jau šį šeštadienį, sausio 20 dieną 16 valandą Žiežmarių kultūros centre laukia neeilinis įvykis – jubiliejinis Juozo Krinicko koncertas, o kartu – ir jo dukros, Kaišiadorių kultūros centro parodų organizatorės, dailininkės Linos Urbanavičienės tapybos parodos „Dvidešimt vienas“ atidarymas. Dvidešimt vienas – nes ir tėvas, ir dukra, abu gimę dvidešimt pirmą dieną.

Paroda išskirtinė, nes joje – L. Urbanavičienės paveikslai, kurios įkvėpė tėčio eilės…

Sveikindami jubiliatą ir linkėdami kuo geriausios kloties, „Kultūros priemenės“ skaitytojams su džiaugsmu pristatome dalį Jubiliato eilėraščių ir L.Urbanavičienės paveikslų.

Juozas Krinickas

Rugsėjo žvakė

Rugsėjo žvakė viltimi dar dega

Jos dagtį merkia debesys žemi.

O vaškas jos ant medžių rankų teka,

Ir lesa paukščiai jį išskrisdami.

Į byrančią koloną žvakės atsirėmus

Smuikuoja vasara Oginskio polonezą,.

Su smuikininkės veidu įdeda į aukso rėmus

Pirma šalna pražilęs dailininkas drobę vėsią.

Liūdnas gaidas dar lesina paukščiai po ražienas

Ir smuikininkė derina jau paskutinę stygą

Keptuvėj aukso šviežią duoną kepa mėnesiena

Ir ašaras pušies bučiuoja smuiko strykas.

Paletėj margaspalvėj padažau teptuką,

Pasirašau ant vasaros portreto.

Jau paukščiai atsisveikinimo ratą suka

Ir tirpsta danguje iš lėto.

***

O veliumas jaunosios ar lengvesnis buvo

Už permatomą pienių pūką?

Ar buvo patalas vestuvių

Minkštesnis ir už pievų rūką?

(„Vasaros vestuvės“)

Muzika

Tu – kuždesys pavasario nakties,

Tu – šnaresys bekraštėj dykumoj,

Tu – spindulys plazdenančios vilties,

Širdies kurantai garsūs tylumoj.

Tu – ledas, kaustantis šaknis žolės,

Ugnis, sudeginanti tiltus praeities,

Tavęs galiu aš neapkęsti ir mylėt,

Nes tu dalis manos minties.

Tu mano pirštuose gaiva vėsi,

Tavy aš savo prasmę surandu.

Tai kas gi visagale tu esi?

Tu vadiniesi muzikos vardu.

Klaviatūra

Mane prašai tu groti tik baltais klavišais.

Bet kuo juodieji mums kalti?

Tik liečiant pirštais klaviatūrą visą,

Melodija spalvinga ir plati.

Juk tu žinai, kad vien dienų nebūna.

Tarp jų juk vakaras, naktis, aušra.

Juk tu žinai, kad mūsų kūnas

Sudegina ne vien tiktai aistra.

Negrosiu tau ir vien juodais klavišais.

Juk liūdesio ir džiaugsmo ašara skaidri.

Nebelakstysiu klaviatūra kaip pamišęs

Tebus melodija nors sudėtinga, bet tauri.

O tu klausykis jos. Tu atidžiai klausykis.

Kaip prie baltų klavišų dera ir juodi.

Jei nesuprasi muzikos sakyki.

Lai būsime abu kalti…..

Šypsena

Atverki prisirpusius lūpų vartus,

Išleiski baltas perlamutro avis.

Aš pagirdysiu jas ežeruose akių

Lai jos mano gėlėtose pievose ganos.

Ten kur mano mintis, tartum stirna baigšti

Naktį braido viena mėnesienoj.

Tu blakstienas ilgas kaip Amūro strėles

Įdėki į virpantį antakių lanką.

Mano stirna ateis prie baltųjų avių,

Lai ją strėlės blakstienų nušauna.

Aš džiaugsmingai suklupsiu prie kojų tavų,

Pabučiuosiu nušovusį lanką.

Tu ištieski man ranką su pirštais jautriais,

Aš kaip pano fleita jais pagrosiu.

Perlamutro avis paprašysiu atgal,

Pabučiavimu lūpų vartus uždarysiu.

***

Nusilenkęs aš smilgas pakviesčiau,

Kad stygom mano arfos pabūtų

O tada aš širdies paprašyčiau,

Kad gyvenimo muziką grotų.

(„Stebuklo laukimas“)

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

4 + dvylika =