banerturg.jpg
2017 m. lapkričio 19 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Ar „sujudino žemę“ Tautinio kostiumo metai?

2017-10-13

Į pabaigą eina 2017-ieji. Visi, neabejingi savo tautinei tapatybei, su džiaugsmu sutikome Lietuvos Seimo nutarimą šiuos metus paskelbti Tautinio kostiumo metais. Sprendimą padiktavo siekis populiarinti mūsų tautinį kostiumą, įprasminti jį valstybinėse šventėse ir priartinti prie šiandieninio žmogaus.   

2017-aisiais per Lietuvą nuvilnijo ne vienas renginys, skirtas tautiniam kostiumui. Tik­riausiai, visi pastebėjome, jog apie tai buvo (ir yra) daugiau kalbama, diskutuojama, rašoma. O svarbiausia (nors tai dar toli gražu ne masinis reiškinys), atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tautinį kostiumą velkasi ne tik tada, kai atsiranda proga lipti į sceną.     

Ar proginiai metai pateisins lūkesčius, kuo jie buvo turtingi ir ką iš jų galime pasiimti – apie tai šiandien kalbamės su tautinio kostiumo eksperte-konsultante DIANA TOMKUVIENE.   

– Į įvairius valstybinius nutarimus dažnai žiūrime kaip į formalumus, deklaracijas. Tad ką, Jūsų akimis, mums davė Tautinio kostiumo metai, ar jie pateisina savo pavadinimą? 

– Manau, kad taip. Ir ne tik šiai progai skirtų renginių gausa. Metų pakelbimas, skyrimas tautiniam kostiumui sukėlė rezonansą ir tuose pačiuose renginiuose, ir konkursiniuose dalykuose – paskatino labiau paieškoti naujų galimybių, aspektų, norą giliau pažinti, parodyti, dalintis savo atradimais.

Prisimenu, dar prieš prasidedant Tautinio kostiumo metams, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys džiaugėsi, kad Tautinio kostiumo metus pavyko paskelbti prieš jubiliejinius – 2018-uosius. Norėjosi tikėti, kad šis žingsnis sukels didesnį susidomėjimą, pagaliau, norą turėti savo tautinį kostiumą. Visų šiemet padarytų darbų rezultatus pamatysime ateinančiais metais.

Smagu, kad praktiškai visose valstybinėse ir nevalstybinėse organizacijose jaučiamas judėjimas, vyko, tebevyksta ir dar vyks mažesni ar didesni renginiai. Štai labai gražiai į Tautinio kostiumo metus žengė Birutiečių draugijos moterys (Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, įkurta 1925 m. – aut. past.). Balandžio mėnesį Kaune buvo jų sueiga, į kurią draugijos moterys buvo skatinamos atvykti vilkėdamos tautinius kostiumus, juos pristatyti, papasakoti apie savo kostiumų, atstovaujančių įvairiems Lietuvos regionams, ypatumus. Spalio mėnesį panaši sueiga planuojama Vievyje. Taip Birutiečių draugija tęsia savo senas tradicijas, nes ir prieškaryje šios draugijos narės ypatingą dėmesį skyrė tautinio kostiumo propagavimui.

Daug renginių Tautinio kostiumo metams skyrė Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Vyko seminarų ciklas tautinio kostiumo gamintojams, kolektyvų vadovams. Buvo sudaryta galimybė susipažinti vieniems su kitais, kad norintys pasisiūdinti tautinį kostiumą žinotų, kur kreiptis, kaip teisingai komplektuoti kostiumą, kad jis būtų tiksliau atkurtas. Tai siekiamybė pakylėti mūsų tautinį drabužį į kitą lygmenį, kovoti su dar dažnokai pasitaikančiu supratimu, jog pakanka vien juostuoto ar languoto sijono, baltos prijuostės, ir tu – jau tautinio kostiumo turėtojas.

Gilesniam Lietuvos etnografinių regionų tautinio kostiumo pažinimui gražiai pasitarnavo ir daug didelių parodų. Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse ekspozicinės erdvės praturtintos visų Lietuvos regionų išeiginiais moterų drabužiais, kostiumus komplektavo tautinio kostiumo meistrai Kęstutis ir Marija Simonavičiai iš Panevėžio. Puiki paroda – Kleboniškių kaimo buities ekspozicijoje (Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinys, Radviliškio r.). Didžiulė paroda „Lietuvių tradiciniai tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba“ šiuo metu vyksta Vilniuje, Dailės muziejuje. Tai ypatinga paroda, nes joje galima pamatyti ne tik tautinius drabužius, palyginti, kaip jie kito, bet ir suvokti tautinį kostiumą kaip meninio kūrinio temą. Šalia kostiumų eksponuojami du šimtmečius apimantys dailės, ikonografijos kūriniai. Beje, labai kviečiu aplankyti šią parodą – ji vyks iki lapkričio 5-osios, o nuo spalio 1 dienos jos lankymas – nemokamas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Mataičių teatras tautos istorijos ir kultūros keliuose“. Joje eksponuojami Dalios Mataitienės teatro scenai sukurti tradicinės aprangos komplektai, kuriuos dailininkė kūrė remdamasi muziejuose esančiais autentiškais liaudies drabužių pavyzdžiais. Manau, ne vienas dar prisimena Dalią Mataitienę iš tų laikų, kai Lietuvos liaudies buities muziejuje veikė Klojimo teatras, o ji buvo šio teatro kostiumų dailininkė.

Visapusiškai naudingas ir įdomias kūrybines dirbtuves tautinio kostiumo tema surengė Palangos amatų studijos vadovė Zita Baniulaitytė. Tai visas ciklas seminarų ir edukacinių užsiėmimų, kuriuose buvo galima ne tik įgyti žinių, bet ir pačiam pabandyti ką nors pasigaminti. Atskiri užsiėmimai skirti įvairioms kostiumo gamybos technikoms, jų pritaikymui šiuolaikiniame drabužyje.

Ir tai, be abejo, tik dalis judėjimo, kuris vyksta šiemet.

– Esate žmogus, kurio gyvenime lietuviškas tautinis kostiumas užima daug vietos. Tai ir Lietuvos kultūros ministerijos premiją pelniusi knyga „Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas“, edukacinės knygelės vaikams „Lietuvių tautiniai drabužiai“ bei „Lietuvių merginų tautiniai drabužiai“, renkama medžiaga naujai knygai. Jūsų adresas nurodomas ir Kultūros ministerijos interneto svetainės paskyroje, https://lrkm.lrv.lt/lt/nuorodos/tautinio-kostiumo-metai, kur esate pristatoma kaip tautinio kostiumo ekspertė-konsultantė bei amatininkė, turinti tautinio paveldo sertifikatą bei gaminanti tautinio kostiumo elementus. Tikriausiai, teko ir pačiai asmeniškai įsijungti į Tautinio kostiumo metų renginius? Kur ir kaip? 

 Šiemet dalyvavau Lietuvos nacionalinio kultūros centro seminaruose. Skaičiau paskaitą apie tautinį kostiumą Zarasuose. Aukštaitija Pietuose ribojasi su Dzūkijos regionu, paribiuose regioniniai ypatumai drabužiuose persipina, todėl svarbu pažinti ne tik savo regiono kostiumus, bet ir kaimyninius. Tad Zarasuose teko pristatyti Dzūkijos regiono tautinį kostiumą susirinkusiems gamintojams, kolektyvų vadovams, mokytojams bei kitiems besidomintiems. Gegužės mėnesį jau Vilniuje buvau su paskaita apie dzūkiško tautinio kostiumo ypatumus, Palangoje skaičiau pranešimą apie vyrišką tautinį kostiumą. Taip pat teko skaityti paskaitą Šiauliuose atskiro projekto, remiamo Lietuvos kultūros tarybos, seminare. Visada džiugu matyti, kad yra gyvai ir nuoširdžiai besidominčių mūsų paveldu, norinčių turėti ne bet kokį, o kuo tiksliau atkurtą tautinį kostiumą.

– Kadangi pati kuriate tautinius kostiumus, įdomu, ar be tų užsakymų folkloro, kitiems kolektyvams, yra ir tokių, kai kostiumo paprašo žmogus asmeniškai, tiesiog sau? 

– Taip, tokių atvejų yra, ir tikrai ne vienas. Tas kalbėjimas apie tautinį kostiumą, jo rodymas, populiarinimas, vykstantis jau ne vienerius metus, pamažu prigyja, atsiranda suvokimas, jog tautinis kostiumas – tai ne spec. drabužis koncertams ar konkursams, o asmeniškas reprezentacinis rūbas, kuris labai dera ypatingais tau svarbiais gyvenimo momentais. Atsiranda jaunų žmonių, kurie nori susituokti, vilkėdami tautinį kostiumą, pasipuošti juo per šeimos šventes, apsirengti, kai vyksta atstovauti savo bendruomenei ir pan.

Skaudu kalbėti, bet dažnai tenka siūdinti tautinį kostiumą tiems, kurie užsisako tokį drabužių komplektą jau negyvendami Lietuvoje. Gyvenimiška praktika diktuoja, jog, atsidūręs svetur, žmogus aštriau pajunta poreikį išsiskirti, pasirodyti savitu, pademonstruoti bent dalį to, iš kur jis yra kilęs, kam priklauso. Tautinius kostiumus tėvai užsako į užsienį gyventi išvykusiems savo vaikams, kad nepamestų ryšio su gimtine. Ypač tai pasakytina apie Skandinavijos šalyse gyvenančius lietuvaičius. Kai švenčių metu tenai visas miestas išeina pasipuošęs savo nacionaliniais kostiumais, tada ir emigrantai iš Lietuvos kitaip pamato save, ateina noras pademonstruoti savo tautinę tapatybę.

– Taip, gyvenime būna keistų dalykų. Juk, atrodo, ar sunku būtų, gyvenant, pavyzdžiui, Norvegijoje, apsirengti gražų norvegišką tautinį kostiumą. Tačiau kažkas neleidžia, norisi savo... Matyt, šaknys yra daug daugiau, nei galime įsivaizduoti. Bet kažkodėl mums, lietuviams, visada labiausiai reikia to, ko esame netekę arba rizikuojame netekti. Todėl gyvendami čia ir dabar, ne vienas guodžiamės, jog mielai įsigytume tautinį kostiumą, tačiau neleidžia per plona piniginė, nes tai brangu...

 

– Pirmiausia – reikia nuoširdaus noro, tuomet atsiranda ir galimybės. Iš esmės, jeigu palyginsime savo pirkinius garderobui su tautiniu kostiumu, tai nesunkiai suskaičiuosime, jog jis nėra brangus. Juk tautinis kostiumas – ilgalaikė investicija, praktiškai, amžinas dalykas, nes iš kokybiškų medžiagų pagamintas drabužis tarnaus ne tik mums, bet ir mūsų vaikams, ko nepasakysi apie pigų serijinį rūbelį. Todėl nemanau, jog reikėtų gąsdintis.

Antra vertus, neturėtume manyti, jog rankomis austas audinys turėtų kainuoti tiek pat, kiek fabrikinis. Rankomis pagamintas kiekvienas tautinio kostiumo elementas: išausta senovinėmis staklėmis, išsiuvinėta, apmegzta, nupinta... Ir ne paprastai, o laikantis tik atitinkamam regio­nui būdingos tradicijos – raštų, spalvų, technologijų.

Galima rinktis ir pigesnį variantą: pavyzdžiui, baltas linas marškiniams stak­lėmis jau neaudžiamas, jį galima pirkti parduotuvėje. Marškiniai gali būti kuklūs ir paprasti, nebūtinai puošniai siuvinėti. Rokiškio rajone yra Juodupės fabrikas, kuris audžia teisingus audinius sijonams, jie taip pat pigesni nei rankų darbo. Kai kuriuos dalykus nagingesnis žmogus galbūt gali pasigaminti ir pats: nusimegzti, išsisiuvinėti, juostą išsiausti. Galų gale, galimi mainai – juk ir senovėje moterys ne viską mokėdavo, tad mainikaudavo „Tu man išausk, o aš tau išsiuvinėsiu“. Tik labai svarbu nepasiduoti saviveiklai – būtina pasikonsultuoti, kas dera, o kas ne, kad pastangos nenueitų veltui. Taip pat galima kostiumą nebūtinai įsigyti visą iš karto. Nors – jei šiuolaikinis žmogus sugeba susitaupyti kelionei kad ir į Turkiją... Kaip sakiau, svarbiausia – noras.

– Kultūros ministerijos pateiktame sertifikuotų amatininkų, gaminančių tautinio kostiumo elementus, sąrašas ne toks ir gausus. Didžiausia – Aukštaitijos grupė – kur tik 20 pavardžių, kitų regionų dar kukliau. (Beje, smagu matyti tame sąraše dar dvi mūsų rajono atstoves – rinktinių juostų gamintoją Veroniką Gradeckienę ir audėją Eleną Vaičiulionienę.) Tai liudija, jog meistrų yra nedaug, o ir amžius jų gana garbus... 

– Būtent. Todėl negaliu nepasakyti, kad tautinį kostiumą įsigyti reikėtų skubėti, kol jis dar ganėtinai pigus, nes ateityje pasisiūdinti autentišką drabužį bus žymiai sudėtingiau. Norinčių surasti namuose vietos audimo staklėms, mokytis apmesti siūlus (o tai ištisas sudėtingas procesas), įvaldyti visas kitas subtilybes, darosi vis mažiau... Be to, gana brangi ir žaliava. Jeigu nepasikeis valstybinis požiūris į tokius žmones, ateities perspektyva nedžiuginanti... Būtų mano valia – mokėčiau tokiems atlyginimą vien už tai, kad dirba ir saugo tradicijas. Kaip Turkijoje. Pavyzdžiui, žmogus, kuris šioje šalyje ateina į Amatų centrą ir ten audžia tradicinius gaminius, gauna atlyginimą.

– Taigi – turime ko mokytis. Nors prisiminus neseniai praūžusį vajų, kai buvo žadama kiekvienam vaikui pasiūdinti kostiumą, kurio savikaina – 7 eurai, perspektyvos neatrodo labai šviesios, visgi viltis miršta paskutinė. Tikėtina, kad didėjantis susidomėjimas tautiniu kostiumu ir visi tie darbai, kurie buvo ir bus padaryti tiek Tautinio kostiumo metais, tiek ir anksčiau, paskatins ieškoti išeičių, kaip išsaugoti, kas mums, kaip tautai, svarbu.

 

Kalbėjosi Romualda Suslavičienė


Komentarų skaičius

2017-10-13 22:07:34
O kur tautinio kostiumo parodijos meistrė seimūnė socdemiškai žalia valstietė Laimutė?
 1-1