0718.jpg
2017 m. rugpjūčio 24 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Į Sibirą – savo noru
Romualda Suslavičienė
2016-03-01

Kaišiadorietis fotomenininkas, Lietuvos spaudos fotografų klubo narys Ričardas Grigas dar tebegyvena įspūdžiais iš Sibiro platybių, kuriomis keliavo ir kurias fotografavo prieš pat Naujuosius.

 

Kelrodis – V. Lozoraičio knyga

 

– Labai noriu ten sugrįžti ir iki galo įgyvendinti savo sumanymą, - savo kelionę vadinantis daugiau žvalgybine, sako menininkas, atšiauriame pasaulio kampelyje spėjęs užmegzti ne vieną įdomią pažintį ir susidėliojęs konkretų maršrutą bei atsisveikinęs žodžiais „Iki pasimatymo!”su šiaurėje sutiktais lietuviais, gyvenančias ten dar nuo tremties laikų.

Tvarkydamas Sibire užfiksuotas susitikimų, žmonių bei vietovių akimirkas, R. Grigas kuria planus, kaip vėl susikrauti kuprinę ir leistis į kelionę. Sunkumai nebaugina – atsidurti už tūkstančių kilometrų nuo namų šiam žmogui ne naujiena. 1991-1992 metais aplankyta Buriatija, kur su rašytoja J. Ivanauskaite bendrauta su budistų vienuoliais, o Elbruso viršūnėje padaryta garsiojo Vlado Vitkausko nuotrauka primena apie žygį su lietuvišką trispalve po aukščiausias kalnų viršūnes alpinistų būryje.

Ir visgi – kelionė į Sibirą – kitokia. Į ją Ričardas Grigas išvyko vienui vienas po trejų metų atkaklių pastangų kaip nors surinkti reikiamą pinigų sumą. Kelrodžiu tapo V. Lozoraičio knyga „Kaišiadoriečių kančių keliai“, kurią, jau smarkiai „suskaitytą“, menininkas atsinešė ir į redakciją. Joje žalia spalva pažymėtos pavardės tų, kurie iš mūsų rajono gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Krivliako kaimą prie Jenisiejaus. Tokių – apie trys šimtai. Perskaitęs šią knygą ir susipažinęs su joje surinktais faktais, Ričardas suprato, jog tiesiog negali neaplankyti Krivliako.

„Pagrindinis mano kelionės tikslas yra pradėti dokumentuoti Kaišiadorių ir kitų Lietuvos vietovių gyventojų tremties vietas. Tai ir atvedė į Krasnojarsko sritį, Sibire, Rusijoje“, – taip interneto portalui „15 min.lt“ dar keliaudamas po Sibiro platybes sakė R. Grigas, praėjusių metų gruodžio 10 dieną su didžiule kuprine sėdęs į traukinį.

 

Duota ne kiekvienam“

 

Kai sužinai, jog sumokėjusiam už kelionės bilietus ir draudimą R. Grigui teliko 300 eurų, beveik mėnesio viešnagė Sibire atrodo kaip didžiausia avantiūra. Ir pats fotografas prisipažįsta, jog kiekviename žingsnyje teko taupyti. Todėl ir Vilniaus stotyje sėdo ne į traukinį, o į autobusą – taip išvengė būtinybės pirkti Baltarusijos vizą.

– Iki Latvijos autobusas buvo pustuštis, už langų bėgo besniegiai vaizdai, - pirmuosius kelionės įspūdžius prisimena kaišiadorietis, kuriam, išlipusiam Maskvoje, pirmiausia į akis krito policijos gausa. Nuo galimų teroristų išpuolių Rusijos sostinėje saugomasi ne juokais. Tad teko pasirūpinti specialia Migracijos kortele, kuri išduodama kiekvienam, kas šalyje planuoti išbūti daugiau nei tris paras. Be to, kortelė įpareigoja nuolat registruotis.

Ypač rūpestingai tikrinamas bagažas. Susiklostė taip, kad pilnutėlė R. Grigo kuprinė (vežėsi foto aparatūrą, penkis Spaudos klubo išleistus foto albumus, Mindaugo Nasevičiaus iškeptą duoną tremties lietuviams) niekaip netilpo į aparatą, kuris skenuoja bagažą.

– Pasisiūliau daiktus iškrauti, juk slėpti neturiu ko. Tačiau neprireikė. Iš karto prisistatė pareigūnas su FSB ženklais. Tikrindamas dokumentus jis taip ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į akis, jog neiškenčiau nepaklausęs, ar taip keistai atrodau. „Ne. Tiesiog tai duota ne kiekvienam“, - sužinojęs mano kelionės tikslą pasakė pareigūnas, - apie įsimintinus žodžius pasakojo Ričardas, kurį pačių įvairiausių socialinių sluoksnių žmonių supratimas ir šiluma lydėjo visos kelionės metu. Išgirdę apie tai, kad vienišas keliauninkas vyksta susitikti su ištremtais tautiečiais, nepažįstami sutiktieji norėjo bendrauti, padėti, patarti. Tai ir šildė šaltame Sibire...

Kelionės grafikas leido šiek tiek pasižvalgyti po Rusijos sostinę, belaukiančią Naujųjų. Kainos, apie kurių dydį sklinda legendos, pasirodė didelės ne visur. Štai vienas važiavimas metro kainuoja mažiau nei 3 eurus – 50 rublių, jei perki bilietą visai parai – dar pigiau. Panašiai ir kava – kaišiadorietis leido sau puodelį jos išgerti prie pat Kremliaus. Nusipirkęs patyrė, jog Rusijoje iki šiol geriama tirpi kava.

– Tokią teko gerti visos kelionės metu, - pasakojo R. Grigas.

Krasnojarske sutiko žaslietį

Pernakvojęs Maskvoje pas bičiulius, rytą kaišiadorietis sėdo į traukinį „Maskva-Neriugri“ (miestas Jakutijoje, už visiems gerai žinomo „BAM-o). Važiavo plackartu – taip, R. Grigo nuomone, saugiau, nes aplink visuomet daug žmonių. Išduodant patalynę, traukinyje paprašė pasirašyti. Kelionė vyko dvi su puse paros ir buvo gana varginanti – naktimis seno modelio vagonus prikūrena iki 28 laipsnių šilumos, tad ilgesniuose sustojimuose daugelis keleivių skuba į lauką įkvėpti šviežio oro. O jis, tas oras, kuo tolyn, tuo darėsi šaltesnis. Pagaliau, šeštą valandą ryto, traukinys sustojo Krasnojarske.

Krasnojarskas pasitiko alsuodamas šalčiu – čia termometras jau rodė 21 laipsnį. Tačiau laukė ir kita nemaloni staigmena – pasirodė, jog sąrašas su kontaktiniais telefonais ir adresais liko Kaišiadoryse... Laimei, telefone buvo Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininko Antano Rasiulio numeris, su kuriuo bendrauta ir iki išvykimo. Tad įsigijęs vietinio ryšio kortelę (jos čia išduodamos tik pateikus asmens dokumentą), R. Grigas paskambino šiam savo šaknų dar nepamiršusiam lietuviui, nors iš savo gimtinės šeima buvo ištremta 1948-aisiais. Lietuvių tautinė kultūrinė autonomija turi užregistravusi apie 700 narių, tad A. Rasiulis ir buvo tas atskaitos taškas, nuo kurio nusitiesė pažintys su kitais tautiečiais. Ypač padėjo pažintis su Petru Vaišvila. Nors P. Vaišvila – ne tremtinys, (Sibire atsidūrę norėdamas užsidirbti, vėliau įsimylėjo, vedė ir pasiliko visam laikui), jis nuoširdžiai padėjo susirasti daugiau tautiečių, patarė. Dėka P. Vaišvilos, kaišiadorietis susipažino su į Lietuvą dažnai atvažiuojančia Rima Onaitiene, Vladu Gustu, kitais. Tačiau ypač sudomino informacija apie Krasnojarsko akademiniame miestelyje gyvenantį atsakingą Fizikos instituto bendradarbį Jurgį Adukonį – Adukonių šeima 1948 metais į Sibirą ištremta iš Žaslių apylinkėse esančio Eiriogalos kaimo. Tuomet Jurgiui Adukoniui buvo šešeri.

– Mano atvykimas buvo tarsi šokas. Sutikti lietuviai negalėjo atsistebėti, kaip vienas pats atvažiavau, iš kur. Ypač didelis siurprizas buvo Jurgiui Adukoniui, kuris priėmė kaip brangų svečią. O mane sužavėjo šis nepaprastai energingas, veiklus septyniasdešimt ketverių lietuvis, kuris iki šiol Fizikos institute užima nemažas pareigas. Dėka J. Adukonio pavyko pakeliauti automobiliu, nereikėjo rūpintis transportu, kas labai padėjo, - šiltą sutikimą šaltame Sibire mena R. Grigas, kuris mobiliajame telefone parsivežė išsaugotas akimirkas iš vienos kelionės su J. Adukoniu.

Sibire sužavėjo žmonių tarpusavio bendravimas – pavyzdžiui, jei kelio viduryje sustos automobilis, tuojau pat sulauksi pagalbos – važiuojantys iš paskos nelaukdami kvietimo, siūlo padėti. Matyt, gyvendami atšiaurios gamtos apsuptyje, žmonės stengiasi būti vieningi.

Krasnojarske teko susitaikyti ir su nelauktu faktu – kaip paaiškino vietos lietuviai, į Krivliaką patekti šansų nėra. Jenisiejus dar nepakankamai užšalęs, kad susiformuotų žiemos kelias, be to, upės srovė nuplovė tiltą. Tiesa, buvo dar galimybė keliauti sraigtasparniu (beje, pilotas negarantavo, kad paskraidins ir atgal), tačiau specialus skrydis vienam žmogui kainavo 120 eurų. Tiek pinigų Ričardas neturėjo, tad kelionės maršrutą teko permąstyti iš naujo.

Atamanove prie Jenisiejaus

Kai paaiškėjo, jog Krivliako pasiekti nepavyks, gimė mintis aplankyti Atamanovo kaimą.

– Tai tremtinių kaimas ant Jenisiejaus kranto. Buvau apie jį skaitęs. Labai mielas kaimukas, svajoju kada nors gyvenime dar kartą aplankyti tuos nuoširdžius žmones, - pasakoja Ričardas Grigas.

Atamanovą nuo Krasnojarsko skiria 120 kilometrų, tačiau autostopu, kaip buvo ketinta, šįsyk pasinaudoti neteko. Pagalbos ranką ištiesė tremtinys iš Eiriogalos kaimo Jurgis Adukonis: parūpino automobilį, vairuotoją, kuris snieguotais keliais kaišiadorietį nuvežė į naują nepažįstamą vietovę.

Atamanove Ričardui teko gerokai pavaikščioti, kol surado, kur apsistoti.

– Nužingsniavau kokius keturis kilometrus, klausinėjau parduotuvėje, tačiau ten buvusios močiutės manęs, visai nepažįstamo, bijojo įsileisti, nors, tiesa, paskui, kai kartu vakarieniavome su vietos popu, apgailestavo... – prisiminęs kelionės momentus šypsosi kaišiadorietis.

Keistuoliu atvykėliu susidomėjo osetinas Batasas, kuris iš karto svetingai atvėrė savo namuko duris. Kaip tik tuo metu pas jį svečiavosi kitas kaimelio gyventojas Viačeslavas Frolovas. Besišnekuočiami vyrai nusprendė, jog pas Viačeslavą apsistoti bus patogiau, nes didesnis namas, šilčiau. Taip keturios paros prabėgo skurdžioje, tačiau labai svetingoje sibiriečio pastogėje. Svečiui V. Frolovas, dirbantis kūriku, spėjo papasakoti ne tik apie kaimelio kasdienybę, bet ir savo asmeninį gyvenimą, buitį.

– Patyriau, jog tame krašte beveik kiekvienuose namuose šaldikliai kimšte prikimšti baltųjų baravykų, bruknių, spanguolių, sibiriečiai naudoja labai daug raugintų daržovių, labiau pasiturintys turi ir ikrų atsargų, - apie šiaurietišką racioną pasakoja R. Grigas.

Vienas iš ryškiausių bruožų – prie Jenisiejaus itin rūpestingai saugomi ir gerbiami Didžiojo Tėvynės karo atminimo ženklai. Teko matyti ne vieną paminklą. R. Grigą ypač sudomino ir nustebino netoli Jenisiejaus stovinti berniuko Kibaldžiuko figūra. Vyresniosios kartos žmonės ir pas mus dar atsimena savo vaikystėje ne kartą matyti rusišką animacinį filmuką apie narsų pionierių, kuris pasipriešino vokiečiams ir buvo nušautas. Filmuko pabaigoje skambėjo žodžiai apie tai, kad prie Jenisiejaus stovės jo paminklas ir praplaukdami laivai saliutuos narsuolio garbei. Kaišiadorietis nustebo pamatęs, jog laikas ten, prie Jenisiejaus, tarsi sustojęs – ir paminklas Kibaldžiukui yra, ir laivai, plaukdami upe, įjungia garsines sirenas saliutuodami...

Atamanove gyvena įvairių tautybių tremtiniai – juk į Sibirą nepaklusniuosius Rusijos valdovai ir vadovai trėmė nuo seno. Tad viešnagė padovanojo įdomią pažintį su represuotu vokiečiu Aleksandru Fisheriu. Tai – jau septintos kartos vokietis, gimęs Rusijoje, kuris mielai sutiko pabūti kaišiadoriečio gidu. Kaip mano R. Grigas, daugiausia įtakos nuoširdžiam bendravimui, ko gero, turėjo tai, jog A. Fisheris kažkada jau yra turėjęs draugą lietuvį. Išgirdęs, jog į Atamanovą atvyko vyras iš Lietuvos, pirmiausia pagalvojo, jog tai jo draugas...

A.Fisheris – įdomaus likimo žmogus. Į Atamanovą šis septyniasdešimt ketverių vyriškis, anksčiau užėmęs gana aukštas pareigas, atvažiavo atsisakęs visų savo sukauptų turtų. Atšiaurios gamtos prieglobstyje gyvenantis vokietis yra tarsi kaimelio gyventojų atstovas ir – rakštis vietos valdžiai, nes padeda žmonėms ginti savo teises, būdamas išsilavinęs, žino, kaip to siekti.

– Keista – Aleksandras gimęs Rusijoje, tačiau vokiškas akcentas jo kalboje vis dėlto jaučiamas, - pasakoja R. Grigas.

Apsnigtas kaimas kreivomis gatvelėmis, apgriuvusiomis tvoromis ir – pilnas nuoširdžių žmonių – toks kaišiadoriečio atmintyje išliko Atamanovas.

– Apskritai, bendraujant su sibiriečiais, susidarė įspūdis, jog bendražmogiška atmosfera ten žymiai skaidresnė. Niekas nesistengia apkalbėti, pašiepti, vieni kitiems padeda, - geromis kelionės emocijomis tebegyvena fotomenininkas.

Viešnagės Atamanove metu R. Grigui buvo pranešta, jog šeštadienį bus pamaldos, atvažiuos batiuška. Kaišiadorietis nusprendė apsilankyti vietos cerkvėje, priklausančioje penkiasdešimtininkų religinei konfesijai.

– Kaimelio cerkvė iš pažiūros neišvaizdi, įrengta dalyje parduotuvės, tačiau viduje ji beveik nesiskiria nuo kitų mano matytų, - įspūdžiais dalinasi R. Grigas.

Maždaug po valandos priėjusi moteris kaišiadoriečiui pranešė, jog batiuška kviečia pietų.

Svečias iš Lietuvos buvo pasodintas garbingiausioje vietoje – prie šventiko Sergey Ryzhov, kuris, be Atamanovo, aptarnauja dar dvi Krasnojarsko srities parapijas. Ilgiau pabendravęs, kaišiadorietis susidarė įspūdį, jog batiuška – labai charizmatiškas žmogus, turintis didelę įtaką savo parapijiečiams. Tačiau pirmasis jo klausimas lietuviui buvo toks:

– Kiek vaikų turi?

Išgirdęs, jog du, šventikas išdidžiai pasigyrė:

– O aš – šešis!

Šiltų momentų ir susitikimų Atamanove buvo ne vienas. Po keturių parų, praleistų šiame kaimelyje, Ričardas Grigas pasiėmė jau gerokai palengvėjusią kuprinę (pakeliui pasiimtos dovanos pamažu tirpo) ir iškeliavo į Jeniseiską, kuris, važiuojant žemyn ties Jenisiejaus upe, nuo Atmanovo yra už 375 kilometrų.

Apie kaišiadoriečio kelionę bei viešnagę Atamanove rašė ir respublikinė žiniasklaida – fotoreportažą su Ričardo Grigo nuotraukomis paskelbė interneto portalas „15min.lt“, o mes, likę šiltuose namuose, rengdamiesi šv. Kalėdoms, nekantriai sekėme Ričardo pėdomis socialiniuose „Facebook-o“ tinkluose.

Beje, Kūčias šiemet Ričardas Grigas valgė vienas.

– Turėjau pakvietimų iš pažįstamų lietuvių, tačiau norėjosi pabūti vienam, daug ką apmąstyti. Ši kelionė daug ką apvertė mano galvoje, - sakė fotomenininkas, prisipažinęs, jog sunkiausia buvo iškęsti tokį ilgą išsiskyrimą su vaikais – iki šiol nebuvo tokios situa­cijos, kad tektų išsiskirti ištisoms savaitėms.

Užtat Naujuosius Ričardas Grigas sutiko net tris kartus.

(Bus daugiau)

Komentarų skaičius

2016-03-06 23:47:05
Grigai, galėtūm ten pas baltas meškas nuvežt ir Kaišiadorių savivaldybės klerkus, kad pasisvečiuotų bent 4 metelius, su baltom meškom pabendrautų, iš jų išminties ir intelekto pasisemtų. Labai praverstų tarybos daugumai ir merui ;)
2016-03-06 20:59:11
Man irgi gėda, tai ką dabar?? Nerašyt? O Grigas malačius, pagarba jam!
2016-03-06 16:56:52
Kaisiadorys , sarmata jums....ypac Kaimo bibliotekai, pletkai is ten eina...as dirbu ten, man geda yra...
2016-03-05 13:22:30
Savo lakia fantazija grigas nurodys kelią , kas norės į tą Sibirą
2016-03-05 12:26:30
beje, kas nori gali tuoj pat krautis lagaminus ir savo noru važiuoti į Sibirą, nes paskui jau neskaičiuosim - bus vėlu apsispręsti, kai vėl pajudės ešalonai su kontra!
2016-03-05 12:24:40
Baikit priešintis tam kas neišvengiama! Baigėsi antibiotikų era - sugrįš seni geri laikai, kai visi būsime lygūs ir nebus tos laukinės konkurencijos. Tą įrodo visi liberalai prisijungdami prie didžiausios ir įtakingiausios politinės jėgos - LSDP!
2016-03-04 23:34:23
Dar viena naujiena...nusikaltėlių partijos atstovas fiodorovas kandidatuos Kaišiadorių Elektrėnų apygardoje. Siaubas. Negana mužiko?
2016-03-03 08:44:13
Pats tundra būdamas , galvoja kad ir kiti tokie
2016-03-02 14:13:44
Po to, kai pasirodė ištrauka iš Krasnojarsko krašto laikraščio, tikėjausi, kad pasipils atsiprašymai dėl neteisingo šmeižto R. Grigo adresu, bet, pasirodo, Kaišiadorims ir tai ne rodiklis. Na, matė ten R. Grigą Krasnojarsko krašto žurnalistė, net bendravo su juo, bet bevieliam bobučių ir subobėjusių vyrų radijui - nė motais. Tad smagaus laisvalaikio! geriau jau internete pliekitės, nei namuose lėkštes daužytumėt...
2016-03-02 13:43:58
Smagūs dalykai čia dedasi
2016-03-02 09:09:58
Nevarykit ant Grigo nes bus jums Šarly!!!
2016-03-02 07:42:47
Straipsnis labai patiko! Koks drasus zmogus R. Grigas, i tokias tolybes, i tokius salcius isvaziavo sau ir stai kokie ispudziai! R. Grigai, labai noreciau prisijungti prie jusu ir kartu pakeliauti po Sibira! Gal kas zonte ar yra kur paskelbta siam puikiam fotomeninkui saskaita kokia? As kazkiek tikrai padeciau kiek galeciau pinigais!
2016-03-02 07:26:10
aha, žinau aš jį, tik duok jam pašnekėt, tai krūvą priskaldys paistalų, jau matosi kai kurie , lyg tai jo paties rašyti komentarai, griūk ir negyvas.
2016-03-02 06:57:53
Ričardai, būk toks, koks esi, ir dirbk-kurk toliau!
2016-03-01 22:26:13
Kaišiadoriečiams kurie čia atskleidė pagrindinę priežastį kodėl Lietuvoje taip gyventi yra gera, - manau, galima net padėkoti. Šie amebišką sąmonę beturintys ir yra tos mankurtiškos juos jau suėdusios bacilos skleidėjai . Čia jie, pasislėpę po, kaip jiems atrodo juos slepiančiais nikais, atskleidžia visišką savo nužmogėjimą, begalinį poreikį pasimaitinti jų pačių sukurta maita ... Jei šiuos rašeivas pavadinčiau atmatomis - dar nieko nepasakyčiau . Jie kaip kaspinuočiai bet kokiame organizme, - tegali išgyventi ėsdami tą organizmą iš vidaus . Dėka tokių nuzombėjusių ir turime Lietuvoje ką turime . Šie iš jų supuvusių nasrų pilstomi nuodai, be jokios abejonės tik sustipriną Ričardą Grigą . Drastiškiems poelgiams būtinas ir tam prilygstantis palaikymas . Šiame straipsnyje nutylėtas dar vienas faktas . Prieš pusmetį Ričardas buvo operuotas . Tad jo pasiryžimas taip rizikuoti nešant kelioninės kuprinės svorį, - akivaizdžiai ne tik ne atsakingas prieš savo sveikatą, betgi tuo pačiu iššaukiantis susižavėjimą - vardan tos idėjos ryžtis net tokiai rizikai . Bet ne apie tai . Tuo metu kai politikieriai - biznieriai nesustodami šaukia apie savo meilę Lietuvai, bet tik tol kol jie prileidžiami prie lovio, Ričardas pasirinko netgi prašytojo dalią . Ėjo, mynė ne vieną slenkstį su atkišta ranka . Be ne vieno Lietuvos mylėtojo žodžiais, Ričardas sutiko ir tuos, kurie jam paaukojo, skyrė lėšų jo kelionei . Nenorėčiau patirti tos realybės per kurią Ričardui teko praeiti . Buvo ne vienas kuris kvietė ateiti, žadėjęs paremti lėšomis, tačiau juos aplankius ne tik atsisakydavo žadėtos paramos, bet net klausdavo, - o kam tau to iš viso reikia ? Tad skaitant šiuos ne kurių mankurtiškus sapaliojimus, labiau aiškėja kodėl toks Lietuvių tautos likimas . Tačiau plienas grūdinamas ugnimi . O šie mankurtiški rašeivos net nenutuokia, kad seniai jau pasirašė sau nuosprendį, kad jų palikuonys srėbs jų jiems primęstą likimą . Virš penkiasdešimt metų atidavęs fotografijai net neįsivaizdavau tokių sąlygų kai lauke -35 šalčio ir tenka mėginti kaip nors suvaldyti fotoaparato parametrus ir sugebėti jo optikos nepadengti ledo plėvele nuo iškvėpiamo oro ... Kai vartau Ričardo bene prieš dvidešimt metų Buriatijoje darytas nuotraukas iš susitikimo su Dalai Lama, įsivaizdavau nepakartojamos sėkmės būseną, nes Ričardas buvo Dalai Lamos apsaugos įleistas į artimą zoną, kurioje tebuvo vos keli pasaulyje pripažinti fotografai - tokie faktai, tokia sėkmė akivaizdi likimo dovana . Bet tai buvo vasaros metas, o dabar kai lauke -35 žemiau nulio ... Kai lėšų stygius dėl nenumatytų brangių nakvynės kainų neleido tplimesnių kelionių, vis tik sutiko žmones, kurie širdingai kuo galėdami padėjo ir kvietė vėl juos aplankyti ... Ten dėl įvairių likimų negandų patekę tautiečiai kaip tyro oro gurkšnio trokšta kontaktų su žmonėmis iš jų jau dažnam nebepasiekiamos Tėvynės ... Ir baigdamas net nenoromis sugrįžtu prie tų nuzombėjusių, kurie niekada nepatirs dvasios polėkio, nepatirs galimybės kitam žmogui padovanoti savo dėmesio, savo dvasios šilumos, palaikymo, kurie nežino kokia yra laimė atnešti kitam jį palaikančios savasties ... Ričardai, kai tau bus sunku ar tave bent kiek palies tas tų nelaimėlių nuodas, - prisimink Buriatojos močiutes, kurios su didžiu jų dvasios pakilimu ieškojo galimybės prisiliesti prie tavęs, nes tau jų akivaizdoje Dalai lama spaudė ranką ... Prisimink ir Atamanovo žmones, kurie veik iš visiško neturėjimo priglaudė, dalinosi su tavimi tuo ką jie turėjo . o turi jie dar labai daug ... Jie kupini pakilios dvasios. Jie kupini neaprunkelėto žmogiškumo ... Ir nenusimink, jei ir ateityje turintys vėl nusisuks, paniekinamai, tave mokys tautiškumo daryti biznį jų politinėje erdvėje ... Tik truklio lervos veisiasi užakusioje baloje ... Kaip sakė A. Mikuta - Einantiems keliu nėra nelaukto ... Pagarbiai Antanas
2016-03-01 22:11:29
Iš straipsnio Krasnojarsko laikraštyje sausio 6 d. «Я не понимаю… Столько агрессии в детский праздник! Зачем? Оружие в руках! Зачем?» - удивление моего нового знакомого не проходит. Оказалось, он – фотохудожник из Литвы, специально приехал в Енисейск и Енисейский район зимой за редкими кадрами. Впечатления от Сибири самые потрясающие, а вот новогодней сказки ему увидеть так и не довелось. Впрочем, не только ему… Все понятно, конечно: критика, шаржи, высмеивание современной действительности – здесь есть где разгуляться молодежной фантазии, и поводов к тому пруд пруди. Но ведь на сцене – сказка, сказка для детей (во всяком случае, так всегда было). А если учесть, что именно на сказках, на сказочных образах всегда росли дети, то от взгляда в ближайшее будущее становится совсем не по себе… «А знаете, Вы не верьте тому, что по телевизору показывают, дескать, в Литве враждебно относятся к русским. Это на 99 процентов не так. И я не понимаю, зачем и кому все это нужно…» - почему-то сказал Ричардас. Он все еще мечтал сделать несколько сказочных кадров со Снегурочкой… Видно, и ему мама в детстве только добрые сказки рассказывала… Оксана Власова
2016-03-01 21:44:21
Labai įdomus pasakojimas, Ričardai, laukiu tęsinio. Galiu nuo savęs pridurti, kad Ričardą pažįstu seniai, tai tikrai puikus žmogus.
2016-03-01 20:55:57
aaa tai kelios nuotraukos, kur buvo įdėta į 15 min. laikraštį, tai ir panašios iš mikalaukos laukus ir pamiškes
2016-03-01 20:33:33
Dar lyg tai rytoj Sielovados centre bus jo "pristatymas" tos "kelionės". Na tai visai jau viršūnė jo pavažiavusiam proteliui.....
2016-03-01 20:24:40
Trumpai drūtai, straipsnis neatitinka realybės. Vat čia tai jau Grigas juodai apsimelavo !
 1-20  21-21