atsp0702.jpg
2017 m. spalio 18 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Kalėdinis kugelis buvo valgomas ir naktį
Virginija Šimkūnienė
2013-11-22

„Save laikau „daliniu“ žemaičiu“. Taip pasakė jau 17 – liktus metus Kaišiadorių krašte gyvenantis, iš Žemaitijos kilęs Stanislavas Bernikas. Ten, kur 1958 metais gimė Stanislavas, buvo penkių Lietuvos rajonų sandūra: Kelmės, Šilalės, Jurbarko, Tauragės ir Raseinių. Būtent Raseinių rajonui priklausė Švendūnų kaimas, esantis pora kilometrų nuo Nemakščių gyvenvietės.

Dūniniai žemaičiai

„Šiame krašte žemaitiška tarmė jaučiama silpnai. Mes save laikome dūniniais žemaičiais. Tai nuo žodžio dūna (duona), - sakė Stanislavas. Kiti labiausiai atmintin įsirėžę žodžiai – pynas  (pienas), viedras (kibiras), pyragiukai (tarkuotų bulvių cepelinai su varške).

Su šešiais metais jaunesniu broliu Algiu Stanislavas augo name, stovinčiame prie nemenko fermų komplekso. Tai buvo Nemakščių tarybinio ūkio teritorija. Mama Stefanija buvo namų šeimininkė, o tėtis Jonas dirbo tarybiniame ūkyje lauko darbininku. Kaip prisimena Stanislavas, tėvai visad laikė gyvulių,  sodino gana daug bulvių. Jiedu su broliu mokėjo dirbti visus ūkio darbus – rinko kolorado vabalus nuo bulvių lauko, mėžė tvartus, akėjo, šienavo žolę. Ir tai buvo atliekama ne su kokiais padargais, o paprasčiausiais kaimiškais įrankiais – šakėmis, grėbliais, dalgiais.

Arkliai protingi

Toks vaikystės  prisiminimas Algirdo Brazausko gimnazijos direktorių S. Berniką lydi iki šiol. Jo tėveliui Jonui, šalia kitų pareigų, buvo paskirta prižiūrėti du arklius. Tuomet su arkliais buvo dirbami įvairūs darbai – vežami miltai, šienas, ariama, akėjama. Kiek atsimena Stanislavas, tėtis prižiūrėjo du mišrūnus arklius, vienas jų buvo toks, ant kurio buvo smagiau joti. „Tėtis leisdavo pajoti. Atsimenu, sėdėjau ant to, kur smagiau bėga, kitą arklį šalia vedžiausi. Jojau be balno, nelygiu keliu, tai mane kratė ir nukratė. Šmurkštelėjau tarpe tarp dviejų arklių. Bet man nieko nenutiko, nes arkliai iš karto sustojo“, - atsimena Stanislavas. Apie šį savo nuotykį 12 – 13 metų berniukas pasipasakojo tėvui, bet tas neuždraudė jam ir kitą kartą joti arkliu.

Bernikų kiemas buvo didelis, tad kai neganydavo gyvulių, šiame kieme susirinkdavo būrys kaimo berniukų. Jie įsirengdavo krepšinio aikštelę, pasistatydavo futbolo vartus. Pasak pašnekovo, iki pat studentavimo laikų, krepšinis išliko mėgstamiausia Stanislavo sporto šaka.

Žuvis gaudė rankomis

Kitapus Nemakščių miestelio buvo nedidelis ežeriukas. Jis Stanislavo nežavėjo. Atmintyje įsirėžė švari, šaltiniuota Upynos upė. Šioje upėje tuomet buvo tiek žuvų, kad upėtakius buvo galima gaudyti rankomis. „Pakiši po kupstais rankas ir ištrauki žuvį. Ypač gerai sekėsi mano draugui. Aš bandžiau neatsilikti. Tačiau nei medžiokle, nei žvejyba neužsikrėčiau. Liko pomėgis ką nors meistrauti“, - sakė Stanislavas, baigiantis perstatyti namus Gudzenkoje.

Dabartinių namų kiemas neprimena vaikystės. Anuomet ne tik jo tėvai, bet ir kaimynai smėlėtoje kiemo vietoje iškasdavo duobes bulvėms laikyti. Ant supiltų bulvių uždėdavo medines kartis ir apkraudavo šiaudais. Bulvės puikiai išsilaikydavo iki pavasario. Ta vieta buvo vadinama rūsvietė. Visi žinojo, kuris rūsys yra kieno. Didžiausia šventė S. Bernikui buvo Kalėdos. Tada, prieš tėvams išeinant į naktines mišias Nemakščių bažnyčioje,  mama pašaudavo į krosnį kugelį su kiaulės koja. Grįždavo naktį, vaikus prižadindavo, kad šie pavalgytų tuometinio skanėsto. Jokių kalakutų ar dovanų po egle tais laikais niekas nebuvo girdėję.

Nenutolo nuo žemės ūkio

„Tėtis vis man sakydavo – mokykis, tai galėsi geriau gyventi“, - atsimena S. Bernikas. Jaunuolis įstojo į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą. Specialybė – biologija ir žemės ūkio pagrindai. Pirmais metais vis traukdavo grįžti į kaimą, jis namo važiuodavo kas savaitgalį. Kad ilgiau pabūti namie, Stanislavas netingėdavo keltis 3 valandą nakties ir sėdęs į autobusą, pirmadienį atvažiuodavo tiesiai į paskaitas institute. Vėliau, su bendrakursiais išsinuomavęs kambarį ir pripratęs prie sostinės gyvenimo, taip dažnai į Švendūnus negrįždavo. Vilniuje, per  kovo 8 ąją. Stanislavas susipažino su būsimąja žmona. Tai buvo aukštaitė Valda iš pa Utenas, nuo Tauragnų krašto, iš Gaidelių kaimo. Jau baigdamas institutą Stanislavas turėjo užsitikrinęs darbo vietą Jonavos rajone, Bukonyse. Bukonių aštuonmetėje mokykloje jaunasis mokytojas dėstė įvairius dalykus – chemiją, fiziką, biologiją, žemės ūkio darbus. „Tuomet įkūriau net 0,5 ha dydžio bandymų sklypą. Mokytojavau 4 metus, dar vienerius dirbau direktoriumi“, - pedagoginio darbo pradžią atsimena St. Bernikas.  Pradėjęs dirbti Bukonyse, jis jau turėjo šeimą, jaunieji Bernikai sūpavo dukrą Irmą.

Senelių genai atiteko dukrai

Vienintelė Bernikų dukra nuo mažens buvo gabi matematikai. S. Bernikas galvoja, kad dukra šiuos gabumus paveldėjo iš senelių. „Mano tėtis mažai buvo raštingas, bet visus matematinius veiksmus puikiai atlikdavo atmintinai. Aš pats taip pat mėgstu tikslumą“,- sakė S. Bernikas. Dukra Irma, nors ir dėstytojauja Vilniaus universitete, taip pat pasirinko gyvenimą kaime. Su vyru ir sūnumi jų šeima gyvena Širvintų rajono pakraštyje. Kol neatsikraustė dirbti į Kaišiadoris, žemaitis S. Bernikas nieko bendro su mūsų rajonu neturėjo. „Kai iš Bukonių perėjau dirbti į Upninkus, šios gyvenvietės mokykla tapo vidurine. Tačiau ilgainiui ši gyvenvietė tapo nepatraukli gyventi, ėmiau dairytis kito darbo“, - sakė S. Bernikas. Vieną kartą mokytojas dalyvavo Jonavos ir Kaišiadorių rajonų mokytojų turistiniame sąskrydyje Šilonyse, susipažino su kaišiadoriečiais.  O kai rado darbo skelbimą dirbti Kaišiadoryse, atvyko pokalbiui, laimėjo iš kelių kandidatų. Tuometinė Švietimo skyriaus vedėja L. Žukauskienė darė apklausą ir atvežė S. Bernikui apklausos lapelius, pasakiusi, kad dauguma pasisakė už jo kandidatūrą.




 

Komentarų skaičius

2014-06-20 23:20:53
Pas tamstą pasenę žinios - jis seniai ne socdemas, dabar - liberalas, ir kaip suprantu, tuoj vėl partiją keis - jau Landsbergis mokykloje šmėžuoja, tik niekaip nesuprantu, kaip jis pro Brazausko bareljefą ramiai praėjo - turbūt kitu keliu vedė, kad seneliui apopleksijos neįvarytų
2013-11-24 23:10:26
Kokia šiuo metu padėtis su homoseksualių mokinių teisėmis mokykloje? Ar mokykla vykdo kokias nors tolerancijos skatinimo problemas?
2013-11-24 18:35:00
Šauni istorija. Tikrai daug žemaičių galima rasti Kaišiadorių krašte, būtų įdomu ir apie juos paskaityti :) O gal čia pradžia straipsnių ciklo apie mokyklų vadovų gimtines ir vaikystės aplinką?
2013-11-24 12:10:59
save laikau-sebia scitaju.Ka pasakytu lietuviu k mokytojai socialdemokratui Bernikui ir korespondentei?
 1-4