bane12a.jpg
2017 m. gruodžio 13 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Vaikystės namai – tai gimtojo kaimo žmonės ir laukianti mama
Romualda Suslavičienė
2013-10-31

PROJEKTAS: Visada su tavimi tarmė gimtoji.

Paklaustas, kas jam yra vaikystės namai, taip atsakė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Neviera.

Barzdžiūnų kaimas turėjo ilgą gatvę – beveik kilometro, aplink kurią buvo aplipusios daugiau kaip 20 kolionijų – sodybų su žeme. Viena kolionija priklausė Nevieroms. Penkių sūnų tėvas Zigmas Neviera ne tik dirbo kolūkyje, bet ir siuvo įvairius, daugiau vyriškus, drabužius. Ištvermingoji „Zinger“ siuvimo mašina bėgo kailinių, kostiumų, kelnių siūlėmis, o mama Emilija sukosi namuose, kartais pasiskųsdama, kad penkių vaikų būryje nėra nė vienos dukters. Tačiau darbščių tėvų auginami berniukai buvo geri, padėdavo mamai kolūkyje ravėti normas ar skusti bulves, kurių gausiai šeimai reikėjo nemažai. Talkininkaudavo ir ruošiant Kūčias – trindavo aguonas, kad paskui aguonpieniu galėtų užpilti skaniuosius mamos kleckus. Gaila, nepaklausė mamos recepto, tačiau kleckai būdavo burnoje tirpstantys, tad mamos iškeptą kibirą šeima sudorodavo per 2-3 dienas.

Kaimo vaikai tais laikais nebijojo darbo, bet ir kitkam laiko užteko: ir maudynėms – rečiau Bedugnyje, dažniausiai – Lubelio ežere, prie kurio traukė gražūs krantai ir švarus, skaidrus vanduo. Žinoma, kaip visi dzūkai, grybaudavo.

-Nedaug grybų pažinome – voveraites, baravykus, raudonikius, - vardija Č.Neviera, kuris sako, tik brandesniame amžiuje susipažinęs ir su kitais, kaip pasirodė, valgomais grybais. Kur gi ne! Juk dzūkai savo šiluose prie gerų grybų įpratę, negi, pro baravykus žengdamas, gilinsies, kur kokia ūmedė ar kelmutis auga? Ir dabar, sako, tradiciškai renkantis tik tuos, geruosius, nors neneigia, kad skanūs ir kiti...

Vaikystės kaimą supo dideli miškai. Juose nepasiklysti mokė tėvelis, kuris sūnums paaiškino, kaip galima nuklysti net iki Alytaus ar dar toliau. Tačiau, kaip pamena Č. Neviera, nė vienas vietinis kaimo žmogus nebuvo paklydęs – tik iš kitur atsikraustęs aštuonmetės mokyklos direktorius, kurį, visą dieną miške ratus sukusį, parvedė atsitiktinai miške sutiktas kaimynas. Po to, kiek pamena, direktorius daugiau grybauti neidavęs, užtat kaimo žmonės šio papročio, be abejo, neatsisakė.

Barzdžiūnuose Nevierų šeimos buvo dvi – dar gyveno tėvelio brolis. O kilimo tėvelis – iš netoliese, miško glūdumoje skendinčio Markų kaimo, kur ir dabar gražiai žaliuoja penki brolių pasodinti ąžuolai.

O štai Zigmo ir Emilijos Nevierų „ąžuoliukai“ ne visi gimtinėje užsiliko, baigę mokslus surado savo kelius. Tačiau tėviškė po tėvelių mirties neištuštėjo – dabar čia gyvena Č. Nevieros brolis, dirbantis eiguliu ir dažnai gelbstintis kaimynams, kurie jau sulaukę garbaus amžiaus. Nors ir pasikeitę, ištuštėję, gimtieji Barzdžiūnai traukia, malonu susitikti senus kaimynus, išgirsti ausiai mielą dzūkų tarmę, pajusti tą šiltą bendravimą, kai esi mielai kviečiamas į svečius, savu vadinamas...

Kai būsimasis agrarinių mokslų daktaras dar buvo vaikas, Barzdžiūnai priklausė Lazdijų rajonui. Dabar, Leipalingio seniūniją priskyrus Druskininkams, jis jau – Druskininkų savivaldybės ribose. Aštuonias klases Česlovas Neviera baigė Barzdžiūnų aštuonmetėje mokykloje, kuri stovėjo gretimame Stračiūnų kaime, po to įstojo į technikumą, su kurio baigimo diplomu ir pasuko į Veterinarijos institutą. Apsigynęs aukštojo mokslo diplomą 1989 metais gavo paskyrimą į Kaišiadoris, į tuometinį Veterinarijos mokslinio tyrimo institutą, kur prasidėjo jo, kaip mokslininko karjera. Rodos, neseniai, o jau ketvirtis amžiaus prabėgęs...

Ryšys su gimtine nebuvo nutrūkęs. Pas tėvus važiuodavo per metines šventes, šiaip įvairiomis progomis. Dabar – pas brolį, kur susirinkę giminaičiai daugiau ar mažiau padzūkuoja.

-Graži mūsų tarmė, - kalba Česlovas Neviera, prisimindamas vaikystės dienas po Dzūkijos dangumi, kai vakarienei namuose garuodavo zacirka, pietums – batviniai, kai pasirodžius pirmosioms šviežioms bulvėms ant pavytintų kopūstų lapų mama naminiame pečiuje kepdavo garsiąsias dzūkiškas bandas, kurios ypač skanios su varške ir grietine.

-Tokia maža ta mūsų Lietuva, o tokie skirtingi papročiai, - tęsia pokalbį administracijos direktoriaus pavaduotojas, prisimindamas tuos laikus, kai dar tik vedęs buvo savo žmoną Danutę, kilusią nuo Panevėžio. Dzūkišku papratimu naujuosius giminaičius pagarbiai sveikinosi „Sveikas drūtas“, nes Dzūkijoje toks pasisveikinimas reiškia, jog džiaugiesi sveiką ir tvirtą, stiprų, negaliomis nesiskundžiantį žmogų matydamas. Žmonos mama, labai taktiška, kultūringa moteris, nieko nesakė, tačiau teta neiškentė nepadariusi pastabos, kad bent jau moters taip sveikinti nederėtų – aukštaičiai žodyje „drūtas“ įžvelgia ir kitą prasmę, susijusią su nelabai, švelniai tariant, manekeniška figūra...

O vis tik laimingi esame, tokiame mažame žemės lopinėlyje, kurį užima Lietuva, turėdami tiek tarmių, patarmių ir šnektų įvairovės. Svarbu tik, kad jos nepamirštume, kad bėgdami per gyvenimą neišbarstytume, į svetimų kalbų ir būdo blizgučius neiškeistume. Tad pasidairę į Kaišiadorių dzūkų gyvenimus, lapkričio mėnesį projekto „Visada su tavimi tarmė gimtoji“ puslapiuose bendrausime su mūsų krašte gyvenančiais Žemaitijos sūnumis ir dukromis.


Komentarų skaičius