Lietuvių liaudies išmintis byloja „Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi“. Viena iš protingo savybių – gebėjimas sklandžiai, taisyklingai reikšti savo mintis, todėl šį kartą – ne apie tai, kokius klausimus svarsto mūsų savivaldybės taryba, kokius sprendimus priimta, bet apie tai, KAIP svarsto.

Su ilgesiu tenka prisiminti tuos laikus, kai posėdžiuose kartkartėmis dalyvaudavo savivaldybės kalbininkė, kuri, įsiklausiusi į politikų pasisakymus, vėliau duodavo naudingų patarimų, kokių žodžių formų reikėtų vengti, kaip kirčiuoti vienus ar kitus žodžius. Nežinia, dėl kokių priežasčių, bet ši praktika jau seniai išnykusi, ir tarybos posėdžiuose nemaloniai rėžia ausį nemokšiškai, prasčiokiškai tariami žodžiai, net visiems žinomų vietovardžių pavadinimai. Tiesa, padėtį dažnai mėgina taisyti tarybos narys P.A.Šliužas, kuris, matyt, neapsikentęs gimtosios kalbos darkymo, garsiai išsako savo pastabas. Deja, būna tik išgirstas, bet ne suprastas...

Skaudu ir gaila, kad net aukštas pareigas užimantys savivaldybės valdininkai (ypač keletas jų), pristatydami sprendimų projektus, net neįstengia taisyklingai ištarti Kaišiadorių pavadinimo, nors čia gyvena ir duonelę kremta jau dešimtis metų. Kai išgirsti sakant KAIšiadorys, KAIšiadorių, apima noras išsiųsti tokį kur nors už rajono ribos – bent jau kol išmoks pasakyti KaišiaDOrys.

O kur dar visokie PROjektai, koMItetai, klausiMAI, BIUdžetai, PROcesai, įstaiGA, išlaiDOMS ir pan.?

Kalbos kultūra – bendrosios kultūros dalis. Deja, daugelis tai pamirštame.

Kalbai, jos grynumui mūsų valstybėje yra skiriamas pakankamas dėmesys. 2013-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Tarmių metais. Šio nutarimo tikslas – stiprinti tautos vienybę, pilietiškumą, toleranciją, BENDRINĖS KALBOS ir tarmių kultūrą. Kas jau kas, o politikai, valstybinių institucijų darbuotojai turėtų gerbti Seimo nutarimus.

Tenka pastebėti, jog toks kalbos darkymas, kuris vyksta mūsų savivaldybės tarybos posėdžiuose, gali būti naudingas tik vienu aspektu – kaip vaizdinė priemonė mokyklose. Gražus pamokos, skirtos taisyklingo kirčiavimo įgūdžiams, paįvairinimas – bet kurio tarybos posėdžio fragmento perklausa, kurią galima drąsiai pasiūlyti mokiniams ir paprašyti nurodyti kirčiavimo klaidas.

Tačiau vargu, ar džiugina, kad tokia „vaizdine priemone“ tampa viešas mūsų politikų ir savivaldybės tarnautojų kalbėjimas, todėl norėtųsi jiems, ir visiems kitiems, kurie gerbia Valstybę ir valstybinę kalbą, priminti keletą elementarių dalykų.

Vietovardis KaišiaDOrys priklauso trečiajai kirčiuotei, kuriai būdingas nepastovus kirtis. Tad sakykime, jog esame iš KaišiadoRIŲ (o ne KaišiaDOrių), kad dirbame KaišiadoRIMS, kad mylime KaišiaDOris, kad didžiuojamės KaišiadoriMIS, kad gera gyventi KaišiadorySE.

Dažnai posėdžiuose vartojami daiktavardžiai įstaiga, klausimai, sąskaita, išlaidoms priklauso pirmajai kirčiuotei – t.y. kirtis visuose linksniuose išlieka pastovus: Įstaiga, KLAUsimas, SĄSkaita; Įstaigos, KLAUsimo, SĄSkaitos; Įstaigai, KLAUsimui, SĄSkaitai; Įstaigą, KLAUsimą, SĄSkaitą; Įstaiga, KLAUsimu, SĄSkaita; Įstaigoje, KLAUsime, SĄSkaitoje; Įstaigos, KLAUsimai, SĄSkaitos; Įstaigų, KLAUsimų, SĄSkaitų; Įstaigoms, KLAUsimams, SĄSkaitoms; Įstaigas, KLAUsimus, SĄSkaitas; Įstaigomis, KLAUsimais, SĄSkaitomis; Įstaigose, KLAUsimuose, SĄSkaitose.

Tarptautiniai žodžiai biuDŽEtas, komiTEtas, proCEsas, proJEKtas priskiriami antrajai kirčiuotei (priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis, kirtis daugiskaitos naudininke visuomet būna priešpaskutiniame skiemenyje, o galininke – galūnėje): biuDŽEtas, komiTEtas, proCEsas, proJEKtas;. biuDŽEto, komiTEto, proCEso, proJEKto; biuDŽEtui, komiTEtui, proCEsui, proJEKtui; biuDŽEtą, komiTEtą, proCEsą, proJEKtą; biudžeTU, komiteTU, proceSU, projekTU; biudžeTE, komiteTE, proceSE, projekTE; biuDŽEtai, komiTEtai, proCEsai, proJEKtai; biuDŽEtų, komiTEtų, proCEsų, proJEKtų; biuDŽEtams, komiTEtams, proCEsams, proJEKtams; biudžeTUS, komiteTUS, proceSUS, projekTUS; biuDŽEtais, komiTEtais, proCEsais, proJEKtais; biuDŽEtuose, komiTEtuose, proCEsuose, proJEKtuose.

Mokytis niekada nevėlu ir ne gėda – juolab, kai šalia yra kolegų, kuriems taisyklinga tartis – ne problema. Tad tikime, jog mūsų politikai bei valdininkai (valdiNINkai ne valdininKAI) atsižvelgs į šias pastabas, ir savivaldybės tarybos posėdžiuose skambės tik švari, gryna lietuviška kalba, o posėdžių transliacijų įrašus mokiniams bus galima demonstruoti tik kaip taisyklingos gimtosios kalbos pavyzdį.Juk tai – ne tik formalumas, bet ir moralinė pareiga, apie kurią taip gražiai yra pasakęs E.M. Arntas: „Nieko dvasingesnio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti kaip kad nebūtų darkoma jos kalba.”