09052014.jpg
2014 m. spalio 25 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Seimo narys Linas Balsys: „Atsargiai, piktas eko-profanas!“
Roderikas Žiobakas
2013-02-02

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Balsys išplatino komentarą į vienoje televizijos laidoje apžvalgininko pareikštą nuomonę dėl parlamentaro skeptiškos pozicijos dėl skalūninių dujų gavybos Lietuvoje. „Kai apžvalgininkas Rimvydas Valatka vienoje televizijos laidoje pavadino mane eko-pamišėliu dėl mano skeptiškos pozicijos dėl skalūninių dujų gavybos Lietuvoje, juokais pagalvojau, o kaip būtų galima atsikirsti, juolab, laidoje tokios progos negavau, nes pasisakiau telefonu.

Kaip indoeuropiečių kalbose vadinamas tamsus, neišsilavinęs žmogus, negirdintis kitų nuomonės, į argumentus reaguojantis pykčio priepuoliais? Šaknį rasime lotynų kalbos žodyje „idiota”. Kadangi vėlesniuose amžiuose šis bazinis terminas įgavo daugiau medicininę reikšmę, tai politiniame diskurse būtų lyg ir netinkamas vartoti. Gal tuomet - neišmanėlis su arogancijos ir cinizmo priedais? O gal tiesiog - profanas? Eko-profanas.

Apibūdinimas pasirodė visai tinkamas, prisiminus patyrusio apžvalgininko straipsnį jo redaguojamame portale („Skalūnų dujos ar Žygaičių trobos ir tvarteliai?”). Iš aukšto pažiūrėjęs į Žygaičių kaimo ūkininkus, komentatorius čia pat pats šleptelėjo į karvės blyną, „kompetentingai” pranešęs, jog visi turėtume imti pavyzdį iš Estijos, kuri jau seniai sėkmingai perdirba milijonus tonų naftos skalūnų. Visa laimė, kad Žygaičių ūkininkai - ne idiotai, puikiai žino, kuo skiriasi naftos skalūnai nuo skalūninės naftos ir dujų (angliškai - oil shale ir shale oil). Estai tikrai jau ištisus dešimtmečius kasa, įprastu būdu, atvirose kasyklose ar šachtose uolieną, turtingą organinės medžiagos kerogeno. Apie 80 procentų uolienos estai naudoja tiesiogiai deginti elektrinėse, apie 20 procentų - termiškai apdoroja vietoje, ar kitoje gamykloje ir iš uolienoje esančios organinės medžiagos išgauna naftos produktą. Nelabai švarus procesas, bet - nieko naujo. Lietuvoje tokių skalūnų mes neturime, todėl ir estų pavyzdžiu sekti negalime.

Tuo tarpu Žygaičiai ir visa Europa kalba apie visiškai kitą dalyką - Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pradėtas diegti naujas ir agresyvias technologijas, kaip išgauti geologiniame sluoksnyje “užrakintas” dujas ir naftą, esančias daug giliau, nei įprasti konvenciniai dujų ar naftos telkiniai. Išradus galimybę techniškai atlikti giluminius daugybinius horizontalius gręžinius, greta tradicinių vertikalių, buvo sukurta vadinamoji „hidraulinio trupinimo” (hydraulic fracking) technologija. Pagal ją didelėje teritorijoje netoli vienas kito gręžiami daugybiniai horizontalūs gręžiniai, į juos milžinišku slėgiu pumpuojama „želė”, sudaryta iš smėlio, vandens ir nuodingų chemikalų (daugiausiai - rūgščių) mišinio, kurio „receptą” išgaunančios kompanijos laiko griežtoje paslaptyje. Nuo slėgio, kelių kilometrų gelmėse esančioje uolienoje randasi daugybiniai trūkiai, dėl kurių uolienoje „užrakintos” dujos išsilaisvina ir per tuos pačius gręžinių vamzdynus pakyla į viršų. Viršuje esantys įrenginiai atskiria dujas nuo darbinio skysto mišinio ir paduoda į vamzdynus, o „darbinis” vanduo su chemikalais yra liejamas į atviras saugyklas, kur telkšo, kol atvažiuoja cisternos ir susiurbia utilizavimui.

Kol kas tik JAV ir Kanada komerciškai išgauna skalūnines dujas. Europos Sąjungos (ES) šalys į šias technologijas žiūri atsargiai, suprasdamos, jog Amerikos ir Europos kontinentų geologinė sandara yra skirtinga ir technologijos negali būti tiesiogiai pakartotos. Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) pernai rugsėjį pareiškė, jog Prancūzijoje stabdomos šios technologijos, dėl galimų neigiamų pasekmių aplinkai ir žmonių sveikatai. Stabdomos, nežiūrint fakto, jog Europoje, būtent Prancūzijoje, tikėtini didžiausi šių dujų kiekiai. Atsakydamas savo šalies karštakošiams, prakalbusiems apie naująjį ekonomikos suklestėjimą, Prancūzijos vadovas pabrėžė, jog šalies konkurencingumas negali būti didinamas žmonių sveikatos ir aplinkos žalojimo sąskaita. Europos Komisija rengiasi paskelbti savo išvadas apie šių technologijų tinkamumą ES teritorijoje. Jungtinės Karalystėje Durhamo universitetas atliko nepriklausomą tyrimą, kuris teigia, jog didelio slėgio hidraulinio skaldymo technologijos gali užteršti aukščiau esančius gruntinius vandenis, nes atsiradę trūkiai gali nusidriekti daug aukščiau, nei manyta. Šios šalies vyriausybinė Aplinkos apsaugos agentūra pateikė išvadas, jog tose vietovėse, kur esama požeminio vandens telkinių šios technologijos neturi būti taikomos. Požeminiai vandens telkiniai yra pats didžiausias Lietuvos gamtos turtas, kurio neturi daugelis kitų Europos šalių.

Galima būtų vardinti dar daug kitų technologinių niuansų, kaip, pavyzdžiui, ženklus metano dujų nuotėkis gavybos vietoje. JAV valdžios institucijos jau svarsto apie privalomų metano gaudyklių diegimą gavybos vietose, kad apsaugotų žmones nuo dujų tekėjimo… iš vandens čiaupų (tai, ką eko-profanai vadina video liudijimų klastotėmis). Arba, faktą, jog šioms technologijoms reikia suvartoti milijonus kubinių metrų gėlo vandens, kuris paskui tampa užnuodytu, jį reikia tinkamai utilizuoti. Ar įmanoma tai padaryti saugiai ir kur? Tvirtų atsakymų kol kas negirdime.

Tačiau labiausiai neramina kitas klausimas: kas taip spaudė buvusią valdžią kuo skubiau pradėti žvalgybą ir gavybą, paskelbiant konkursą, kurį laimėjo vienas dalyvis iš vieno, tegul ir garsiu “Chevron” pavadinimu? Mus, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narius, apstulbino vieno komiteto nario informacija, jog gigantiškos kompanijos atstovai kontaktavo su juo ir siūlė komiteto delegacijai nemokamą kelionę į JAV, kad susipažintume su naujausiais šios kompanijos technologijų pasiekimais. Jei siūlė kelionę - kyšį naujai išrinktiems Seimo nariams, tai gal anksčiau ką nors siūlė ir buvusios Vyriausybės nariams, o gal ir apžvalgininkui ką nors žadėjo? Ar kas gali paneigti galimybę? Gal yra kokia Valstybės Saugumo Departamento ar Specialiųjų Tyrimų Tarnybos pažyma?

Lietuvoje skalūninių dujų problemą galima suskirstyti į tris dalis: ekonominę, demokratijos ir aplinkosaugos.

Ekonominė (teorinis variantas, esant šimtaprocentiniam tikrumui dėl žalos aplinkai nebuvimo). Arba, kodėl ekspremjeras Andrius Kubilius, svajojęs apie Lietuvos tapimą šiaurės Kataru, gali likti su ilga nosimi. Dėl mūsų įstatymų. Pagal juos konkursą laimėjusi kompanija gali siurbti mūsų naftos ar dujų kiek tik nori ir pati viską parduoti, kur tik nori. Kas lieka mums? Nedidukas naftos ir dujų gavybos mokestis, apskaičiuojamas kiekvienai kompanijai individualiai ir prilygstantis, geriausiu atveju, penktadaliui parduotos naftos vertės. Kitų mokesčių čia neskaičiuoju, nes juos mokėtų bet kas, išgavimą vykdantis ar administruojantis, kad ir Lietuvos valstybinė įmonė. Kitaip tariant, parduodame savo gelmių turtus užsienio kompanijoms už simbolinę kainą! Ar tokias užsienio kompanijas galima vadinti investuotojomis į mūsų šalį? Vargu, greičiau - mūsų turtų išvežėjais, pasitelkus jų turimas efektyvias technologijas. Kokią ilgalaikę investiciją paliks dabartinės naftą siurbiančios kompanijos, kai lietuviška nafta baigsis? Nieko, išskyrus išsiurbtas naftovietes. Jei būtume norvegai, paimtume šią sritį į valstybės rankas, o iš gaunamo pelno formuotume žmonių gerovės ir ateities fondą. Jei neturime savų technologijų - pasamdytume žinomas kompanijas, kad padėtų mums išžvalgyti ir išgauti gelmių turtus, tačiau pardavimą kontroliuotume patys.

Demokratija. Pagal tarptautinę Aarhuso konvenciją, kurią Lietuva ratifikavusi, visuose projektuose, kurie gali turėti įtakos aplinkai ar žmonių sveikatai, visuomenė privalomai turi dalyvauti sprendimų priėmime. Tai reiškia, jog reikia ne tik informuoti Žygaičių ir kitų susijusių vietovių gyventojus, bet ir gauti jų pritarimą, išsamiai išdiskutavus problemą. Geologijos tarnybos vadovas Seimo Aplinkos apsaugos komitete teisinasi, jog į skelbtą aptarimą vietos gyventojai neatėję, todėl užskaityta, jog jie neprieštarauja. Kodėl tuomet tie patys gyventojai gausiai atvyko į Seimo komiteto posėdį, ieškodami užtarimo, teisybės ir atsakymų į paprastus klausimus apie savo žemės, ūkių ir šeimos pragyvenimo šaltinių likimą?

Aplinkosauga, apie kurią jau čia kalbėta. Tai, ko gero, pati sunkiausia problemos dalis. Europoje kol kas niekas neturi skalūninių dujų gavybos patirties, kad galėtume daryti aiškias išvadas dėl poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Pačiose JAV, kur vyksta komercinė gavyba, didėja susirūpinimas šių agresyvių technologijų pasekmėmis. JAV vyriausybinė Aplinkos apsaugos agentūra neseniai paskelbė beveik 300 puslapių techninę studiją apie hidraulinio trupinimo technologijų įtaką geriamo vandens kokybei. Dabar pagal mokslininkų sukauptus faktus bus daromos išvados ir rekomendacijos gavybos verslui, kokių privalomų apsaugos priemonių arba gavybos ribojimų reikės imtis. Žinant kokia stipri JAV pilietinės visuomenės įtaka, jau pats tokios vyriausybinės agentūros studijos atlikimas patvirtina faktą, jog „panacėja” kartais vadinama skalūnų dujų gavyba nėra jau tokia nekalta, kaip teigia kai kurie Lietuvos politikai, valdininkai ir naftos-dujų verslo atstovai.

Ar galime ką nors nuveikti, spręsdami šias problemas, išskyrus viešą apsižodžiavimą televizijos laidose? Galime, ir privalome. Mano siūlymai:

- stabdykime paskelbtus skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos darbus, kol neturėsime kompetetingos Europos Komisijos nuomonės, ar šios technologijos mūsų kontinente išvis yra priimtinos (jei to nepadarysime dabar, gali tekti mokėti tarptautinėms korporacijoms milžiniškas baudas dėl „teisėtų lūkesčių pažeidimo”);

- skalūninės dujos ir nafta yra vadinamieji „nekonvenciniai angliavandeniliai”: išskirkime šios rūšies leidimus žvalgybai ir gavybai į atskirą grupę, kad nebūtų galima prisidengti bendru angliavandenilių vardu, taikant visiškai kitokias, nei tradicinės naftos ir dujų gavybos, Europoje nepatvirtintas gavybos technologijas;

- įveskime privalomą reikalavimą atlikti poveikio aplinkai vertinimą: atskirai žvalgybai, atskirai - komercinei gavybai. Taip užkirsime kelią nežabotam mūsų išteklių naudojimui, darant žalą aplinkai.

Galiausiai, sutelkime visą politinį dėmesį ne iškastinio kuro alinančiai gavybai vykdyti, o energijos vartojimo efektyvumui didinti (elektros ir šilumos energijos taupymo programos - sąžininga ir teisinga gyvenamųjų namų ir savivaldos bei valstybinių įstaigų renovacija), taip pat atsinaujinančių išteklių - biomasės, vėjo ir saulės energetikos - efektyviai ir skaidriai plėtrai užtikrinti. Netiesa, kad toks kelias per brangus Lietuvai. Galbūt - neparankus dujų ir branduolinės energetikos oligarchams bei jiems dirbantiems politikams. Bet savo šalyje turime teisę spręsti patys”, - sakoma Seimo nario L. Balsio komentare.

Roderikas Žiobakas yra
Seimo nario Lino Balsio padėjėjas

 

Komentarų skaičius

2013-02-05 19:38:29
Lietuva zhalia tautu brolijoj, SNG skambiausioji styga, lietuva amerikos nebijo, budriai saugo ja Balsys ir vakaro vėsa (Birutė)
 1-1