av0525.jpg
2014 m. rugsėjo 3 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Aplink knygą – kaip aplink saulę
Romualda Suslavičienė
2012-11-26

 

 

Ūkanotoje rudeninio vakaro prieblandoje Kalvių krašto žmonės rinkosi tenai, kur ryškiai švietė langai – Kruonio kultūros centro Kalvių filialo salėje.
Nei gražus, nei prabangus tas pastatėlis Kalviuose, ak, bet ar tuo matuojama trauka? Būna, kad puošnūs rūmai stovi pustuščiai, o ištaigingos kėdės laukia nesulaukdamos, kol jas apsės renginių dalyviai. Kalviuose salė pustuštė nestovi. Ar šventė, ar rankdarbių mėgėjų pavakarojimas prie arbatos – žmogus žino, jog sulauks dėmesio, pabendraus su bendraminčiais, bus gražiai sutiktas, suprastas, įvertintas, darbams ir kūrybai paskatintas. Todėl ir spalio 19-osios vakarą, kaip Kalviuose įprasta, nedidukė salytė vos sutalpino visus norinčius, kuriems net pristatomų kėdžių pritrūko. O pats gražiausias dalykas, kad tą vakar kalviškiai susirinko pasitikti knygos. Ko gero, pirmą kartą kaimo istorijoje – savos, apie savo apylinkes ir gerai pažįstamus žmones. Apie jų talentus, sugebėjimus, šviesiąsias gyvenimo puses, apie kurias šiais laikais taip mažai kalbama, tačiau kaip visi to esame pasiilgę...

 

Pasveikinę visus susirinkusius, padėkoję atvykusiems iš toliau - Kruonio seniūnui A.Slavinskui, parapijos klebonui R.Mikalauskui, dailininkei D.Tomkuvienei, vakaro vedėjai – svečiai iš Semeliškių – Silvija ir Antanas - pakvietė Kalvių bendruomenės pirmininkę Liną Brazionienę atversti pirmąjį naujosios knygos „Širdžiai mielas Kalvių kraštas“ puslapį.
- Leidinys „Širdžiai mielas Kalvių kraštas“ vainikuoja Kalvių bendruomenės įgyvendinamo projekto „Atsisukim atgal, bendraukim dabar, žvelkim pirmyn...“ veiklą, - sakė L.Brazionienė, pastebėjusi, jog knygelė nedidelė savo formatu, bet didelė savo turiniu, pristatančiu tai, ką Kalviai turi brangiausio ir gražiausio – savo žmones.
Pirmininkė nepagailėjo gerų žodžių knygelės rengėjoms Irutei Maciulevičienei bei Vilijai Kašelionienei, už nuotraukas ačiū tarė istorikui Rolandui Gustaičiui, fotografui Kostui Radlinskui bei Kaišiadorių muziejui, leidusiam pasinaudoti savo fondais.
Kaip pasakojo projekto vadovė Vilija Kašelionienė, leidinys savo gyvenimą pradėjo gerokai iki tol, kol surinkta medžiaga nukeliavo į spaustuvę. Pirmiausiai vyko apklausa, kurios metu bendruomenės nariai, mintyse gerai pasvėrę kiekvieno savo kraštiečio indėlį, išrinko krašto šviesuolius. Tarp jų – charizmatiškoji Plytninkų viensėdžio, garsėjusio dvaru, gyventoja, rajone žinoma dailininkė ir teatralė Janina Bernotienė. Šiandien be jos sunku įsivaizduoti Kalvių gyvenimą. Janina Bernotienė moko dailės Kalviškių vaikus, vadovauja plačiai pagarsėjusiems vaikų dramos kolektyvui „Bil2kai“ bei suaugusiųjų dramos kolektyvui „Brasta“, žavi savo sukurtais interjero dizaino akcentais, floristikos, piešimo bei tapybos darbais, kurie tapo viena knygelės puošmenų. Beje, savo ranką J.Bernotienė pridėjo ir prie šventės rengimo – sceną papuošė puikios kompozicijos, o tos originalios puokštės iš rudeninių lapų ir obuolių, kurios buvo įteiktos kiekvienam knygos herojui – taip pat jos kūrybos vaisius.
Į Krašto šviesuolių galeriją kalviškiai įrašė ir tremtinius Antaną ir Mariją Čingus. Gaila, kad simbolinę puokštę atsiėmė viena Marija Čingienė – jos vyras dar 1998-aisiais iškeliavęs Anapilin, tačiau gyvi jo eilėraščiai, įrašyti į tremtinių poezijos rinktinę. Pradėjęs rašyti dar prieš tremtį, Antanas Činga savo eiles sudėjo į trilitrinį stiklainį ir užkasė toliau nuo negerų akių. Kai Lietuva vėl tapo laisva, atkasęs slaptavietę pamatė, jog indas pilnas vandens, kai kurie eilėraščiai žuvo negrįžtamai, kitus atkūrė... Kažkur toli aukštybėse, mums nepažįstamoje būtyje tuo, kad yra prisimenama, gerbiama ir mylima turėjo apsidžiaugti ir buvusio mokytojo Amtano Kazlausko siela. Nors mirė prieš šešerius metus, rinkdami krašto šviesuolius kraštiečiai gražiai įvertino Antano Kazlausko ir jo žmonos – darbščios, geros moters skleidžiamą šviesą.
Tarp šviesuolių – buvęs Kalvių tarybinio ūkio vadovas Kazimieras Rimas bei jo žmona Onutė Rimienė – buvusi Kalvių mokyklos direktorė, ilgamečiai pedagogai Juozas Ir Vanda Rūkai (vyresni rajono gyventojai puikiai prisimena dainingus, lyriškus Juozo Rūko eilėraščius, ne kartą spausdintus rajoniniame laikraštyje).
„Iš Romualdo niekas neišgirdo priekaištų dėl netikėtų iškvietimų vidurnaktį, nieko negirdėjo apie išgyvenimus, kuriuos jis patirdavo viduržiemy klampodamas užpustytais, kalvotais aplinkinių kaimų keliais pas ligonius“. Šios eilutės knygoje skirtos kaimo šviesuolio vardu pažymėtam trisdešimt penkerius metus felčeriu išdirbusiam Romualdui Vaitkevičiui. Šviesa, jei ji tikra ir šildanti, ilgai išlieka net po to, kai pats šviesulys užgęsta...
Sutartiniais plojimais kalviškiai palydėjo ir šviesuoliams skirtą knygos puslapį, ryškiai nušvitusį multimedijos ekrane ir skirtą ilgametei mokytojai Jadvygai Vasiliauskienei.
Smagu, kad tarp garbaus amžiaus žmonių – ir Povilo Senūtos pavardė. Jam – vos dvidešimt septyneri, o Lietuvai jis, pažįstamas kaip Vilis Normanas – jau solidžios knygų lentynos autorius. Tarp jų – ne vienas bestseleris.
Rinkdamos medžiagą knygos sudarytojos aplankė jos herojus, bendravo, klausėsi prisiminimų. Ir visi drauge labai laukė, kol pasirodys „Širdžiai mielas Kalvių kraštas“. Taigi, knyga, dar neišleista, bet jau gyveno.
- Savo mokyklą vadinome ir tebevadinam „Rimienės mokykla“. Buvusi direktorė Onutė Rimienė mirė prieš keletą mėnesių. Džiaugiamės, kad dar suspėjome nuvežti jai išleistą knygą. Vartė ir ašaros byrėjo, - prisiminė Irutė Maciulevičienė vieną iš labiausiai įstrigusių knygos kelionės pas žmones epizodų. Jų būta daug – džiaugsmo, atsivėrimų, susitikimų, kurie tarsi dar stipriau surišo šio krašto žmones, privertė pažvelgti į save ir aplinkinius kiek kitaip, nekasdieniškai, pasijusti, jog gyvena ypatingame krašte, kur tiek įvairiais talentais apdovanotų.
Kalviškių talentams skirtą knygos skyrių „Mūsų krašto auksarankiai“ pristatyti buvo pakviesta dailininkė Diana Tomkuvienė.
- Kas kitas geriau už Dianą pažįsta mūsų krašto audėjas, mezgėjas, kas kitas geriau galėtų įvertinti jų darbus, - sakė V.Kašelionienė. O D.Tomkuvienė ragino saugoti, puoselėti tą iš tėvų ir senelių paimtą žinojimą, amatus, juos „viešinti, rodyti ir džiaugtis“, nes prie jų prisilietęs žmogus patiria laimę ne pirkti, o daryti. „To, ką žmogus patiria kurdamas, niekada nepatirs pirkdamas“, - sakė D.Tomkuvienė, priminusi ir etnologo L.Klimkos žodžius, jog kiekvienas tautodailės kūrėjas – tai nacionalinė vertybė.
Kaip nesidžiaugsi, kai tų vertybių Kalvių krašte – visas būrys? Pradedant Lietuvoje ir užsienyje žinoma audėjėle Domicele Banevičiene, kuri, beje, ne mažiau dailiai margina kiaušinius, ir toliau rikiuojant įvairių amatų meistrus – puikų medžio drožėjų, namų puošėją ir kūrėją, nepavargstantį armonikierių Albiną Bendinską bei audėją ir siuvinių meistrę jo žmoną Aldoną Bendinskienę, gražiabalsę mezgėją Oną Dastikienę, dailių mezginių autorę bei audėją Oną Danutę Degutienę, nuostabių popieriaus karpinių autorę Vladislavą Gataveckienę, siuvinėtoją, mezgėją Danguolę Lagunavičienę, skiautininkę, nėrėją Vidą Nanartavičienę, skiautininkę ir mezgėją Zinaidą Pakulienę, audėją, mezgėją, popieriaus dirbinių meistrę Eleną Petravičienę, dekoratyvinių dirbinių autorę, juostų nėrėją Veroniką Prochurovienę, audėją ir mezgėją Eleną Tamošiūnienę, nepakartojama statinių apdaila garsėjantį Alfonsą Lazauską... Kiekvienam jų buvo padėkota, paplota, kiekvienas apdovanotas ir gražiais žodžiais palydėtas.
- Linkiu, kad ši knygelė apie Kalvių krašto žmonių talentus būtų ne paskutinė, kad dar viena, žymiai didesnė išeitų, juk rašyti šiame krašte yra apie ką – dar nesudėta apie tai, ką mokate iškepti, papasakoti, padainuoti, - sakė D.Tomkuvienė, o Danguolė Lagunavičienė, prisipažinusi, jog jaučiasi labai pamaloninta tokio dėmesio, kvietė visas rankdarbiams neabejingas moteris rinktis kultūros salėje prie tradicinio arbatos puodelio, nes, pasak D.Lagunavičienės „visi Kalviai mezga, neria, siuvinėja“.
- Savo raštuose saugome krašto tradicijas. Juk be praeities nebus ateities, - kalbėjo auksarankė.
Dėmesiu sušildyti Kalvių žmonės tą vakarą nesiskirstė ilgai. O ir kur skubėti? Žemės darbai jau baigti, galima su kaimynais pavakaroti, rudeninėmis vaisių ir daržovių kompozicijomis pasigrožėti (ir net paragauti). Ir kalbos, žodžiai buvo šviesūs – kaip tie, kurie knygoje apie kiekvieną parašyti.

Po šio vakaro, matant, kaip žmonės susibūrė aplink knygą, kažkaip drąsiau pasidarė galvoti apie ateitį. Bus joje knygai vietos, dar ilgai bus, kol žiebiasi štai tokie žiburėliai, kur spausdintas žodis priimamas su meile ir pagarba.
Ir dar – kažkada įsiminė J.Grušo eilutės „Žmonės būna blogi tol, kol prisimena, jog buvo geri“. Dažniau priminkime jiems apie tai.

Nuotraukoje: Naują knygą ir jos sudarytojus sveikino Kruonio seniūnas A.Slavinskas.


Komentarų skaičius