av0525.jpg
2014 m. rugpjūčio 30 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Prašau atleisti mane iš darbo
Romualda Suslavičienė
2012-10-01

Po dviejų straipsnių „Kovos su pavaldiniais už valdiškus pinigus“ atsiliepimų – gausybė. (Tik iš ten, kur yra galios, bet nėra valios daug ką pakeisti – gūdi tyla).
Kodėl nuskendo „Titanikas“ Štai vienas iš straipsniui apie situaciją Rumšiškių vaikų lopšelyje-darželyje, pasirodžiusių komentarų interneto tinkalapyje
www.atspindziai.lt:
„Titanikas nuskendo, nes jo kapitonas neįvertino mažos ledo viršūnėlės, kyšančios virš vandens. Šią istoriją žino kiekvienas, tas nelemtas grėblys ir vėl po kojomis ir.... vėl gumbas. Manyčiau, kad ir čia tik pradžia. Geriau pasikrapščius po biudžetines įmones galima pamatyt kur kas „geresnių“ istorijų. Beveik visi vadovai gyvena šiltnamio sąlygomis, akis už  akį....., petys petyn.... ranka plauna ranką..., mano komanda ir t.t. Visi jie nebaudžiami, su darbuotojais elgiasi kaip privačioje įmonėje, nepatinka – išeik, už durų eilės laukia. O kad bėga normalūs darbuotojai, čia jau faktas. Manyčiau, viršūnėse žino esamą padėtį, bet niekas net nepajudina piršto, nes patys sėdi tame „Titanike“. Visur trūksta paprasčiausio žmogiškumo, normalių santykių, dažnas vadovas moka tik skambinti iš savo varpinės, daugiau griaudamas, kas ir taip trūkinėja. Ko tik nesigriebia administracijos veikėjai, norėdami pagadint nepatikusiam darbuotojui nervus, sveikatą, gyvenimą... Taip „ėdama“ kol tam neišlaiko nervai, ir ant stalo gula skiautė popieriaus „pačiam prašant“ . (…) Čia turėtų geriau dirbti rajono valdžia, daugiau įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, o ne į vieno, nieko gero nenuveikiančio vadovo. Kas tas vadovas be kolektyvo? „Malačius“ Vytas (Vytautas Silvanavičius – aut. past.), bet jis vienas. Gerai, kad pasirodė viršūnė, o ir spaudos atstovai galėtų daugiau tokių „perliukų“ sumedžioti, daug kam norėtųsi pasikalbėt. Tikuosi, spauda mirgėtų žymiai riebesniais straipsniais, o viešumo tokie vadovai, oi kaip bijo, patikėkit.“
Ką gali bepridėti – tiesos daug. Tik spaudos atstovai ne viską „sumedžioti“ gali vieni patys. Bet atėjusius pasikalbėti, pažadame, dėmesingai išklausysime. Ir tik nuo norinčių pasidalinti savo skaudžiais išgyvenimais priklauso, ar straipsnio pavadinimas „Prašau atleisti mane iš darbo“ liks tik pavadinimu, ar taps nuolatine rubrika.
Tai tiek – ateičiai. O dabar norisi grįžti prie antrojo straipsnio „Kovos su pavaldiniais už valdiškus pinigus pabaigos“, kurioje parašyta: „Kai kas net nemato prasmės eikvoti savo sveikatą, tad tyliai išeina, kaip kad neseniai padarė rajone (ir ne tik!) mylima ir gerbiama dailininkė, ne vieno tautinio kostiumo autorė, buvusi Kaišiadorių muziejaus vyr.fondų saugotoja Diana Tomkuvienė.“
Taip, ieškantys Kaišiadorių muziejuje D. Tomkuvienės, jos ten jau neberanda, ir toli gražu ne kiekvienas pasitenkina vienašališkais paaiškinimais, kodėl gabi ir talentinga darbuotoja turėjo išeiti.
Nesigilinant į įvykių priešistorę, nes rašytinių įrodymų, kurie vieni galėtų objektyviai apginti vienokią ar kitokią poziciją, nėra, verta pakalbėti tik apie „finalą“ – tą paskutinį lašą, kuris 14 metų muziejuje išdirbusią darbuotoją privertė parašyti pareiškimą. Taigi, kaip rašė Ieva Simonaitytė, „o buvo taip“.

Darbuotojas irgi turi teises

– Noriu išeiti iš darbo. Bet švariai ir garbingai, be nepelnytų nuobaudų, – vasarą netikėtai prasitarė sutikta Kaišiadorių muziejaus vyr. fondų saugotoja Diana Tomkuvienė.
Frazė šokiravo, nes iki šiol šio straipsnio autorė šventai įsivaizdavo, jog kur jau kur, bet Kaišiadorių muziejuje vyrauja išskirtinai aukšta darbo ir tarpusavio santykių kultūra. (Tiesa, tam tikrų abejonių yra kilę – po garsiosios savivaldybės vidaus audito tarnybos pažymos, kurioje konstatuota anaiptol ne „šventų“ dalykų ar, pavyzdžiui, pamačius garsiuosius muziejaus tualetą su dušu ir prausykla, užimančius 15 kv.m, kai tuo tarpu nėra kur tinkamai saugoti eksponatų, ir dar išgirdus muziejuje apsilankiusios žurnalistės įspūdžius, kaip racionaliai išnaudojama kiekviena kertelė – net kampas koridoriuje užimtas knygų lentyna! Bet – visada norisi tikėti tuo, kas geriau ir šviesiau, tad šie faktai buvo „nurašyti“ išsiblaškiusioms ir tik mokslui atsidavusioms sieloms“...).
Bet grįžkime prie esmės.
Darbuotojui, nesutinkančiam su jam pareikšta nuobauda, įstatymai garantuoja nemažai teisių. Viena jų – rašyti prašymą vadovui ir paprašyti nuobaudą atšaukti. Taip D. Tomkuvienei ir buvo patarta. Tačiau įgyvendinti šį žingsnį pasirodė ne taip jau paprasta. Nuo čia reikėtų rašyti chronologiškai.

Apie „atostogaujančius“ raktus ir spintas

Po eilinių atostogų į darbą sugrįžusi Kaišiadorių muziejaus vyr. fondų saugotoja savo kabinete sulaukė direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus vizito – direktorius atėjo supažindinti su drausmine nuobauda ir paprašė pasirašyti, kad susipažino.
– Smarkiai susijaudinau, net gerai nepamenu, kokia nuobauda – įspėjimas ar dar kas nors, – nemalonius išgyvenimus prisimena D. Tomkuvienė.
Kai kitą dieną darbuotoja kiek nusiramino ir nusprendė nesitaikstyti su, jos nuomone, neteisingu dalyku, suprato, jog norint parašyti prašymą nuobaudą panaikinti, reikia turėti direktoriaus įsakymo dėl nuobaudos skyrimo kopiją. O jos O. Lukoševičius nubaustai darbuotojai nepaliko. Liepos 25 d. atėjusi prie direktoriaus kabineto paprašyti kopijos, darbuotoja sužinojo, jog šis išvykęs. Kadangi D. Tomkuvienė dirbo iki 21 val., tądien direktoriaus sulaukti jai pavyko, tačiau nuobaudos kopijos – ne.
– Direktorius pasakė, jog įsakymas užrakintas kitame kabinete, duos rytoj, – pasakojo dabar jau buvusi muziejininkė. Tačiau „rytoj“ – liepos 26 d., atėjusi į darbą terado direktorių pavaduojančią muziejaus darbuotoją Gintarę Daunoraitę, kuri pranešė, jog O. Lukoševičius išėjo atostogų, o dokumentai su minėtu įsakymu užrakinti spintoje, nuo kurios rakto nepaliko.
Tą pačią dieną D. Tomkuvienė parašė raštišką prašymą, kad jai išduotų įsakymo dėl nuobaudos skyrimo kopiją. Kadangi žurnalisto priedermė objektyviai fiksuoti faktus, teko dalyvauti D. Tomkuvienei šį prašymą įteikiant direktorių pavaduojančiai G. Daunoraitei. Taip pat situaciją iš arti matė ir tuo metu muziejuje buvęs savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas M. Nasevičius.
O pažiūrėti buvo į ką – G. Daunoraitė pasakė negalinti užregistruoti prašymo, nes registracijos knygą direktorius laiko toje pačioje užrakintoje spintoje! Vadinasi, jam atostogaujant muziejuje raštų registruoti nėra kur...
Teko skambinti merą pavaduojančiam vicemerui Romualdui Kubiakui, kuris patarė prašymą Kaišiadorių muziejui užregistruoti savivaldybės administracijoje. D. Tomkuvienė taip ir padarė.
Tą pačią dieną R. Kubiakas, operatyviai reaguodamas į nenormalią situaciją, išsikvietė pokalbiui muziejaus direktorių pavaduojančią G. Daunoraitę. Pokalbyje su vicemeru, o vėliau – ir su administracijos direktoriaus pavaduotoju Č. Neviera dalyvavo ir atostogaujantis muziejaus direktorius O. Lukoševičius. Apie ką kalbėta, redakcija nesidomėjo, bet kad abu rajono vadovai muziejui pasirodė per menki viršininkai, akivaizdžiai iliustruoja sekančios dienos situacija.
O tądien, grįžęs iš pokalbio su vicemeru ir administracijos direktoriaus pavaduotoju, O. Lukoševičius pagaliau įteikė įsakymo kopiją D. Tomkuvienei bei leido susipažinti su aktu, kurio pagrindu gimė šis įsakymas.
– Akto į rankas direktorius nedavė, leido skaityti tik iš savo rankų, – prisimena buvusi muziejininkė.
Vėliau straipsnio autorei O. Lukoševičius aiškino, jog akto kopijos duoti negalėjo, nes taip jį instruktavęs administracijos direktoriaus pavaduotojas – esą, kad D. Tomkuvienė negalėtų kerštauti aktą pasirašiusiems darbuotojams. Tačiau jau tos pačios dienos vakarą akto kopija, atnešta direktoriaus, gulėjo ant redakcijos stalo. Vadinasi, D. Tomkuvienei – negalima, o visam rajonui per spaudą – prašom?
Liepos 27 d. Diana Tomkuvienė parašė prašymą panaikinti tarnybinę nuobaudą ir, dalyvaujant šių eilučių autorei, nunešė jį užregistruoti muziejaus direktorių pavaduojančiai G. Daunoraitei. Deja, vėl pasikartojo ta pati istorija – direktorius rakto nuo spintos, kurioje užrakinta registracijos knyga, nepaliko. Net ir po vakarykščio pokalbio su R. Kubiaku ir Č. Neviera! Paskambinus administracijos direktoriaus pavaduotojui ir paklausus, kaip elgtis tokiu atveju, Č. Neviera tris kartus sukalbėjo „negali būti, turi būti“, bet nuo to, žinoma, knyga neatsirado. Tad prašymą, ant antrojo egzemplioriaus gavusi vizą, paliko neužregistruotą. Užtat tą pačią dieną iš direktorių pavaduojančios G. Daunoraitės gavo raštą, kuriame nurodoma, kilus abejonių dėl darbuotojo veiklos liepos 26 d., liepos 27 d. pateikti liepos 26 d. atliktų darbų sąrašą, nors pagal pareigybės aprašymą D. Tomkuvienei raštu atsiskaityti už kiekvieną darbo dieną nepriklauso.
Kad ir ką būtų padaręs darbuotojas iki nuobaudos skyrimo, šių dviejų dienų istorija liudija, deja, ne darbdavio naudai.
O ką iš tiesų tokio neleistino muziejuje nuveikė Diana Tomkuvienė?

Apie kandis

Į eilines kasmetines atostogas buvusi Kaišiadorių muziejaus vyr. fondų saugotoja Diana Tomkuvienė išėjo nuo šių metų birželio 25 dienos. Kadangi tai buvo pirmadienis, faktiškai paskutinė darbo diena prieš atostogas – birželio 22-oji (beje – tądien minime II Pasaulinio karo pradžią...).
Tądien darbuotoja, palikdama mėnesiui muziejuje saugomus eksponatus, kaip to reikalauja Rinkinių apskaitos, apsaugos ir saugojimo instrukcija, pasirašyta Kultūros ministro 2005 m., pasirūpino juos apsaugoti  – saugykloje (šis pavadinimas – sąlyginis, nes bent jau iki tol jokiu muziejaus direktoriaus įsakymu nenurodyta, kuri iš muziejaus eksploatuojamų patalpų yra saugykla) išdėliojo ūkinių prekių parduotuvėje muziejaus įsigytus preparatus nuo kandžių ir kitų smulkių kenkėjų. (Straipsnio autorei teko matyti tas priemones, skleidžiančias gana malonų kvapą, panašų į levandų). Toliau įvykiai klostėsi taip: liepos 5 d. Kaišiadorių muziejaus vairuotojas J. Bačiulis parašė pranešimą direktoriui O. Lukoševičiui, jog atėjęs į darbą birželio 26 d. ir atrakinęs duris pajuto aštrų chemikalų kvapą, sklindantį iš saugyklos. „Ją atidarę su direktorium išvėdinom, bet kvapas nemažėjo, vėdinom visą savaitę“, – rašo J. Bačiulis.
Keista, kodėl „vėdintis“ muziejus nepradėjo birželio 25-ąją – pirmadienį, juk, logiškai mąstant, tądien kvapas turėjo būti dar intensyvesnis. O dar žmoniškiau būtų buvę surinkti telefono numerį ir tiesiog paklausti „Klausyk, Diana, kas ten iš saugyklos taip smirdi?“
Toliau vairuotojas rašo, jog liepos 5 d. automobilių stovėjimo aikštelėje sutikęs D. Tomkuvienę, iš kurios sužinojo apie saugykloje padėtas chemines priemones, kvietęs eiti į vidų, bet ji atsisakiusi.
Tą pačią dieną muziejuje esančių darbuotojų – vairuotojo Jono Bačiulio, projektų vadovės Dovilės Bačiulienės ir sekretorės Jūratės Jonaitytės buvo surašytas aktas „Dėl cheminių priemonių naudojimo pažeidimo“, patvirtintas muziejaus direktoriaus parašu. Jame jau rašoma, kad chemikalų kvapas jautėsi nuo birželio 25 d., o tikrinti saugyklą ir ieškoti cheminių priemonių darbuotojai ėmėsi liepos 5 d. Tarp tekstilės gaminių, saugomų muziejuje, surastas, pagal aktą „insekticidas kandžiams naikinti“, cheminės priemonės dėžutė nuo skruzdžių ir tarakonų. Tikrinti saugyklos buvo pakviesta ir Kaišiadorių visuomenės sveikatos biuro vadovė V. Ražanienė, kuri akto, beje, nepasirašė. Kaip vėliau sakė muziejaus direktorius, „todėl, kad nėra muziejaus darbuotoja ir jai nepriklauso pasirašyti“, ir kaip sakė pati V. Ražanienė, „kad nematė jokio reikalo ir jokios grėsmės sveikatai bei nepajuto „aštraus chemikalų kvapo“.
Kai vėliau apie tai kalbėjomės su muziejaus direktoriumi O. Lukoševičiumi, šis negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl, jei kvapas buvo toks aštrus, niekas jau birželio 25-ąją nepaskambino D.Tomkuvienei, pagaliau, nesikreipė į medikus dėl sveikatos sutrikimų, apie kuriuos dabar pasakoja, o vaduotis iš bėdos suskato tik praėjus lygiai 13 dienų. Juk taip ir numirti galima! (Laimei, tokia grėsmė negrėsė rajone nemažą autoritetą turintiems muziejininkams Rolandui Gustaičiui ir Augustinai Grinkevičiūtei-Kurilienei – jie muziejuje jau nebedirba...).
Taip, vadovaujantis aktu, gimė direktoriaus įsakymas dėl drausminės nuobaudos, kurį, kaip redakcijoje sakė O. Lukoševičius, „aš vis tiek būčiau atšaukęs“. Be abejo, juk jame išdėstytus argumentus bei patį įsakymą lengvai nuginčyti galėtų bet kuris teismas. Matyt, taip muziejaus direktoriui buvo paaiškinta ir savivaldybėje, nes nuobauda D. Tomkuvienei pagaliau buvo atšaukta.

Trumpa atmintis

Liepos 31 d. šių eilučių autorė paskambino atostogaujantį Kaišiadorių muziejaus direktorių pavaduojančiai G. Daunoraitei ir paprašė pasakyti, ar atšaukta drausminė nuobauda D. Tomkuvienei.
– Atsiprašau, nieko prieš jus neturiu, bet nuo šiol informacija teikiama tik raštu. Supraskit, aš nieko nesprendžiu, – pasigirdo ragelyje.
Suprasti, kaip yra, pavyko jau anksčiau.  O dėl naujos tvarkos – ką gi, raštu tai raštu. Rugpjūčio 1 d. į muziejų nukeliavo laikraščio „Atspindžiai“ paklausimas dėl informacijos pateikimo, kuriame, be klausimo apie drausminę nuobaudą, dar uždavėme ir šį „Prašome atsakyti, kokiais teisės aktais remiantis 2012 m. liepos 31 d. muziejaus direktorių vaduojanti muziejininkė atsisakė žurnalistei teikti žodinę informaciją“. Uždavėme žinodami, jog tokių teisės aktų nėra. Smagu, kad šįkart raštų registracijos knyga buvo, ir redakcijos paklausimas pagaliau buvo užregistruotas kaip priklauso. Vadinasi – šis tas pasiekta.
Pavakarę su raštu rankoje sulaukėme G. Daunoraitės. O kartu – ir patvirtinimo, jog drausminė nuobauda D. Tomkuvienei panaikinta. Tačiau kita rašto pastraipa nustebino: „Informacijos teikti neatsisakiau. Kadangi informacija susijusi ne tik su mano tiesioginiu darbu, bet ir su kitais darbuotojais, paprašiau klausimus pateikti raštu, kad turėčiau laiko susipažinti su teisės aktais, reglamentuojančiais informacijos teikimą“.
Kokia vis dėlto trumpa ta į valdžios kėdę, nors ir laikinai, sėstelėjusio žmogaus atmintis...
Gerbdami tai, kas yra ir buvo pozityvaus bendravime su muziejumi, necituosime pokalbio su muziejaus direktoriumi „santraukos“. Tik norisi pastebėti, kad visos šios drausminės nuobaudos gimimo ir tiesiogiai stebėto elgesio su žmogumi šviesoje peršasi viena vienintelė išvada – jeigu D. Tomkuvienė per visą savo darbo laikotarpį būtų taip aplaidžiai atlikusi savo pareigas, kaip kad dabar norima įtikinti, ir nuobauda ne viena būtų buvusi, ir pretekstas jai būtų pasirinktas ne toks graudus ir apgailėtinas, kaip kad čia papasakota „kandžių“ istorija. 

Sulaukusi nuobaudos panaikinimo, Diana Tomkuvienė išėjo iš darbo „pačiai prašant“.
Be abejo, kūrybingas ir talentingas žmogus be darbo neliks. Tik gaila, kad gabių žmonių netekimas skurdina mūsų rajono įstaigas. Viršininkams ir jų viršininkams tai, ko gero, nėra svarbu – antraip apie tai kalbėti nereikėtų. Kalbėti be sustojimo, nes už šios istorijos eilėje rikiuojasi kitos bei makabriškai juokingi senųjų tęsiniai...

 

Komentarų skaičius

2012-11-26 19:46:45
olis nuo mokyklos laiku padlaizunas buvo.......kur vejas pute ,ten linko
2012-10-22 12:21:19
Direktorius bailus, bet kur reikia, tai, kaip sakoma ,baili ir tyli "kiaulė" gilią šaknį knisa.
2012-10-21 10:11:34
Direktoriaus elgesys bailus ir nevyriškas, kaip šunelio lojančio prie durų. Atrodytų, kad Kaišiadorių muziejus tai slaptas objektas, kurio darbuotojai sprendžia šalies išlikimo klausimus. Darbo drausmė kariuomenės lygyje ir tai karo metu. Puikiai visiems žinoma, kaip dirba mūsų pramogaujanti valdžia – tai kodėl tokie reikalavimai beveik nematomai organizacijai. Kas kaltas, kad tų naftalininių eksponatų nemato gyventojai? Europos fondai jau senai Lietuvoje, kai kas ir vienam žmogui molio muziejų pastatė, jais pasinaudodamas. Mano nuomone pats šefas nekaip dirba. Ko gero, toks muziejus be lankytojų, turėtų būti labai retas.
2012-10-05 18:55:04
siuvant tautinį kostiumą reikia labai daug dalykų išmanyti... tai daug sudėtingiau nei saugyklų darbuotojų pareigybines instrukcijas vykdyt. Sakot privatus sijonų siuvimas vyko muziejuje? Meluojate tik čia nesimato...
2012-10-05 12:04:46
Esmė. Žurnalistas turi būti NEŠALIŠKAS
2012-10-05 10:51:53
Tomkuvienė gera tautinių drabužių siuvėja, bet mano nuomone tai nieko bendro neturi su fondų saugotojos darbu
2012-10-05 09:06:27
saliskas ar nesaliskas straipsnis...ar tame esme? gera specialista atleido ir dzin, tai isvada, kad protingu zmoniu pas mus nereikia, von tokius von!!!
2012-10-03 18:45:25
taip negyvenu, bet norėjau prastumt , :)
2012-10-03 17:56:18
praktiskai grynai K.Krivicko zurnaliuginis tyrimas.
2012-10-03 17:54:51
Tai, kad Olijardas jau seniai Zasliuose negyvena.O darbas tai "vieni vartai"
2012-10-03 14:22:28
....na va, paprastas žmogelis ir ko tu čia savo nuoskaudas reiški, laikraštis skirtas ne tam....šefas ponas dievas, o tu TYLĖT!!!!
2012-10-02 20:25:44
Nuo kada dichlofosas skleidžia malonų levandų kvapą? Nors kitiem ir samagonas ramunėlėm kvepia...
2012-10-02 19:21:30
Kiek teko girdėti ir matyti, tai šiuo metu muziejuje puiki atmosfera, vyksta muziejinis darbas, o ne privatus sijonų siuvimas ir pan.
2012-10-02 18:35:28
Norėjo direkas už valdiškus pinigus keliuką Žąsliuos prie savo namo-nesigavo, bet jis geras , tikėkit juom:)
2012-10-02 14:47:18
Sutinku, kad šališkas ir vienpusiškas straipsnis - viskas iš vienos varpinės. Susidariau nuomonę, kad tokioje situacijoje kažkuriam reikėjo garbingai išeiti iš darbo. Tai įvyko, tačiau ar garbingai?... Visgi šioje istorijoje įžvelgiu vieną pozityvų dalyką - tai, kad visi liko patenkinti: ir Diana, išviešinusi savo nuoskaudas, ir Olijardas, šiuo metu jau turintis kardinaliai pasikeitusį ir, kas svarbiausia, vėl jauną Kaišiadorių muziejaus kolektyvą. Sėkmės visiems! Straipsnio autorei dėl vieno sakinio - "Kadangi tai buvo pirmadienis, faktiškai paskutinė darbo diena prieš atostogas – birželio 22-oji (beje – tądien minime II Pasaulinio karo pradžią...)." - Antrasis pasaulinis karas prasidėjo gerokai anksčiau.
2012-10-02 14:46:08
Bačiulis, tai direktoriaus "šunelis"......
2012-10-02 14:42:43
visi tokie ramūs ir kuklūs velnią savyje nešiojas, senai žinoma, kad tas Lukoševičius "saldus" tik ten kur jam naudinga
2012-10-02 14:37:56
neparašyta apie vidaus auditą muziejuje?
2012-10-02 14:35:42
Komentaras
2012-10-02 13:07:59
Labai šališkas straipsnis.
 1-20