av0525.jpg
2014 m. rugsėjo 2 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Atominės pasakėlės ir jų paaiškinimai

2012-05-08

Nepastačius atominės elektrinės Lietuvoje, ateityje gyvensim „balanos gadynėje“ 

Taip tikrai nėra. 

Visų pirma,  nesiūloma nestatyti nieko!  Siūloma plėtoti atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias technologijas – biokurą, vėją, saulę, hidroenergiją ir kitus atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias elektrines.

Antra – galėsime naudoti importuotą elektros energiją. Ir nebūtinai rusišką,  o  norvegišką, švedišką, lenkišką, kurią galėsim importuoti per šiuo metu statomus ar planuojamus statyti (700 MW su Švedija, du po 500 MW su Lenkija) elektros tiltus.

Trečia -  Lietuvoje gamtines dujas kūrenančių elektrinių galia yra kur kas didesnė, nei maksimalus elektros poreikis didžiausio elektros vartojimo metu. Ir nebūtinai tos elektrinės turi deginti rusiškas gamtines dujas.  Pastačius planuojamą  suskystintų dujų terminalą,  elektrinės galės deginti ir  importuojamas gamtines dujas iš  JAV, Norvegijos ir kitų pasaulio šalių.

Akivaizdu, jog  yra ne viena, daug  geresnė,  alternatyva gauti elektros energiją, nei brangi ir nesaugi atominė elektrinė.

Jei  rusai net ir nutartų dėl kokių nors priežasčių netiekti elektros energijos bei dujų į Lietuvą – jūsų rozetėse įtampa nedings! 

Nepastačius atominės elektrinės Lietuvoje,  ateityje būsim visiškai priklausomi nuo rusų. Kai tik jie pamatys, kad mes nestatome VAE – iš karto pakels elektros kainą  

Ne, rusai kainos nepakels, nes elektros srityje jau  dabar yra konkurencija, o pabaigus visus šiuo metu vystomus elektros tiltus su Skandinavija ir Lenkija, Baltijos šalys turės, esant reikalui, visiškai pereiti nuo rusiškos elektros importo prie elektros importo iš kitų regionų. 

Jei valdžia daugiau dėmesio skirtų atsinaujinančių energetikos šaltinių plėtrai, šios srities pramonė galėtų lengvai aprūpinti visą Lietuvą reikalinga elektros ir šilumos energija. Tai garantuotų tikrą energetinę nepriklausomybę. 

Kol tai bus įmanoma, negalime pamiršti ir dujų. Turėdami alternatyvinį dujų tiekimą per suskystintų dujų terminalą , dujas gausime gerokai pigiau, nei dabar iš mūsų lupa Rusijos  Gazpromas.  Tai reiškia, jog ir energija,  pagaminta dujinėse elektrinėse atpigs. 

Akivaizdu, jog  rusiška elektra bus vartojama tik tokiu atveju, jei rusai  galės parduoti elektrą mūsų elektros rinkoje pigiau, nei elektra, importuojama iš Skandinavijos ir kontinentinės Europos per Lenkiją ir jei ji bus pigesnė, nei mūsų pačių pasigaminta .  Todėl neteisūs tie, kurie sako, jog  žalieji, pasisakantys prieš atominę, bet raginantys greičiau statyti dujų terminalą bei rimtai užsiimti atsinaujinančios energetikos plėtra – atstovauja Rusijos interesus. 

Atvirkščiai, pasistatę tokią didelę atominę, kaip nori valdžia  (1350  megavatų galingumo), tapsime priklausomi nuo Rusijos energetinės sistemos, nes turėsime iš ten pirkti rezervavimo paslaugas ir derinti įvairius labai svarbius  techninius elektrinės darbo parametrus su Maskva.

Europos Sąjunga savo planuose iki 2050 metų numato milžinišką energijos gamybos šuolį iš atsinaujinančių šaltinių – iki 97 procentų! Tai – realu.  Daugelis ES šalių jau sėkmingai žengia šiuo keliu. Lietuva – dar gali suspėti į sėkmės traukinį, jei  savo lėšas ir investicijas nukreips ne į atominę, o  į žaliąją perspektyvą. 

Nepastačius atominės elektrinės Lietuvoje,  laimės Gazprom  

Tai niekuo nepagrįstas teiginys.

Gazprom tiekia ir parduoda gamtines dujas, ne elektrą.

Nestatant  atominės elektrinės,  mes daugiau elektros energijos  gaminsime iš atsinaujinančių energijos išteklių. Trūkstant elektros – pirksime švedišką, norvegišką, lenkišką, latvišką, estišką, suomišką, rusišką ar baltarusišką elektrą – priklausomai nuo to,  kas pasiūlys pigesnę elektrą elektros biržoje. Patys, turėdami dujų tiekimo alternatyvą , iš dujų gaminsime elektrą tik tada, jei dujos bus tiek pigios, kad tai apsimokėtų, lyginant su importuojama elektra. O  Gazpromo  dujas deginsime tik tokiu atveju, jei jos bus pigesnės, nei amerikietiškos ar kitų šalių,  importuojamos per suskystintų dujų terminalą.

Ką čia žmonės gali spręsti nieko nesuprasdami apie energetiką. Spręsti turi specialistai, nusimanantys šioje srityje, o referendumas- tik pinigų švaistymas 

Šiuo metu VAE projektas „stumiamas“ be jokių specialistų įtraukimo į procesą.  Tai – grynai politikų vykdomas ir proteguojamas projektas.  O  šalies Konstitucija aiškiai sako – svarbiausi  Tautai  klausimai sprendžiami referendumo būdu.  Atominė elektrinė – tikrai nepaprastai svarbus klausimas ištisoms ateinančioms kartoms. 

Deja,  Vyriausybė, prisidengusi derybų paslapties skraiste,  slepia informaciją  ir nuo specialistų, ir nuo visuomenės.  Referendumo iniciatyvinė grupė tikisi,  jog, įteisinus įstatymuose nuostatą, kad branduolinių jėgainių klausimai visuomet būtų sprendžiami tik referendumu, užkirs  galimybę grupelei politikų užkrauti visiems Lietuvos žmonėms nepakeliamą ir pavojingą naštą. 

Netiesa, kad žmonės nieko nesupranta.  Viską įmanoma paaiškinti. Pateikus išsamius skaičius, specialistams  išsamiai  ir  viešai juos aptarus ,  visuomenė tikrai pajėgi pati nuspręsti.  Jau dabar, vykstant referendumo kampanijai, žmonės daug ką sužino, žiniasklaidos  apklausos rodo, jog apie  67 procentų žmonių nenori  atominės jėgainės. 

Referendumas galėtų būti rengiamas kartu su Seimo rinkimais ir tikrai papildomai daug nekainuotų – apie 1 milijoną litų.  Tai tikrai nedidelė kaina, palyginti su galimais  milijardiniais nuostoliais Valstybei, įgyvendinus šį projektą be jokių diskusijų su specialistais ir visuomene. 

Lietuvoje jau yra visa infrastruktūra, reikalinga atominei elektrinei, būtų keista jos neišnaudoti 

Dažniausiai taip kalbantys turi mintyje Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kartais  dar  - Lietuvos elektrinę Elektrėnuose ir netgi visą Lietuvos elektros energetikos sektorių. Minima daugiamilijardinė šios infrastruktūros vertė. 

Realiai,  visa infrastruktūra, kuri galėtų sumažinti reikalingų investicijų į atominę elektrinę dydį, tai tik vieta prie Drūkšių ežero, greta uždarytos Ignalinos AE, kur daugiau nieko negalima įrengti.  Be to, daugelis tos infrastruktūros, pvz, transformatorinės, yra beviltiškai pasenusios, į jas reikės papildomų investicijų, apie kurias valdžia taip pat tyli. 

Visa kita infrastruktūra gali ir turi būti pilnai išnaudojama, pamažu pereinant prie „žaliosios“ energetikos. Kruonio hidroakumuliacinė reikalinga balansuoti  vėjo ir saulės elektrinių generaciją,  Lietuvos elektrinė iki tol, kol jos bus atsisakyta, bus reikalinga atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių rezervavimui, o aukštos įtampos linijos Utena – Visaginas – Baltarusija/Latvija – „žalios“ elektros eksportui ir importui, esant jos pertekliui ar trūkumui. 

Statydami AE, užkirsime kelią Rusijai išnaudoti  Kruonio HAE ir kitą infrastruktūrą 

Neužkirsime. Atvirkščiai, vienintelis kelias užkirsti kelią rusams naudotis mūsų HAE yra kaip tik plėtoti atsinaujinančius energetikos išteklius (AEI)!

Tikrai, kartais  yra teigiama, kad pastačius atominę elektrinę Lietuvoje, atominių elektrinių operatoriai Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje neteks galimybės pasinaudoti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ir elektros tilto tarp Lietuvos ir Švedijos teikiamomis galimybėmis,  o netekus šios galimybės – rusiškas ir baltarusiškas projektas taps nerentabiliu ir jų bus atsisakyta. 

Aišku, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė ir elektros tiltai atveria galimybes daugiau elektros parduoti į Skandinavijos šalis ir kitas elektros rinkas būtent tuo metu, kai elektros kaina šiose rinkose yra aukščiausia.  Ir tomis galimybėmis norėtų pasinaudoti ne tik Visagino atominės elektrinės operatorius. 

Ši situacija dažniausiai yra pateikiama taip, lyg būtų kalbama apie savo sodo sklypą, kur gali uždrausti kaimynui eiti per tavo sklypą ir nusiskinti obuolį nuo tavo obels, net jei kaimynas už tai ir siūlytų susimokėti.  Tiesiog gali uždrausti, nes tau nepatinka tas kaimynas. 

Tačiau ES energetikos sektoriuje situacija smarkiai skiriasi nuo situacijos žmogaus privačiame sodo sklype.  Europos Sąjunga įpareigoja šalis nares decentralizuoti savo energetikos ūkį ir užtikrinti realią konkurenciją tarp energetikos ūkyje veikiančių subjektų, eliminuojant bet kokius diskriminacinius elementus.  Grįžtant prie privataus sodo analogijos – ES įpareigoja Jus leisti ateiti nemėgstamam kaimynui ir nusiskinti išsirinkti obuolį Jūsų sode, jei už tai sumokės daugiau, nei Jūsų uošvienė, kuri irgi nori to paties obuolio, bet nesutinka mokėti tiek, kiek siūlo kaimynas. 

Taigi – jei įmonė, prekiaujanti rusiškos ir baltarusiškos kilmės elektros energija, pasiūlys geresnes sąlygas už elektros energijos akumuliavimo ir perdavimo elektros tiltais paslaugą, mes tiesiog teisiškai negalėsim šių paslaugų neteikti, kad ir kaip nemiela mums būtų ta elektros energijos kilmė. 

Tačiau ES Atsinaujinančių išteklių direktyvoje yra numatyta, kad elektros perdavimo infrastruktūra visų pirma turėtų būti panaudojama elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimui. Šioje vietoje daroma išimtis ir leidžiama tam tikra diskriminacija net ir geresnes finansines sąlygas siūlančių prekiautojų „konvencine“ elektra atžvilgiu, suteikiant prioritetą „žalios“ elektros akumuliavimui, balansavimui ir perdavimui. 

Pagal analogiją su Jūsų sodo atveju – net ir labai daug pinigų siūlančiam kaimynui galima neleisti vaikščioti obuoliauti po Jūsų sodą, jei tai nori daryti Jūsų žalia suknele apsirengusi žmona. 

Taigi, vienintelė galimybė užkirsti galimybę pasinaudoti turima infrastruktūra kaimynams yra ne savo atominės elektrinės statyba, bet didesnė elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių.  Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė gali atsisakyti akumuliuoti atominėse elektrinėse generuojamą elektros energiją, jei ji būtų užimta „žalios“ elektros balansavimu. Elektros tiltas neperdavinės branduolinės kilmės elektros į Skandinaviją, jei prie ‚tilto“ stovintis jūrinis vėjo jėgainių parkas generuos elektrą, kurią reikės perdavinėti vartotojui.

Ir jei mes norime apsunkinti gyvenimą atominių elektrinių Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje vystytojams, mums reikėtų ryžtingai pereiti prie atsinaujinančios energetikos vystymo, aiškiai deklaruojant ambicingus tikslus visiškai pereiti prie „žaliosios“ energetikos iki 2050 metų. 

Elektros poreikiai nenumaldomai auga 

Nuo 2009 iki 2011 metų, ekonomikai po truputį augant (bendras BVP augimas 7,4%), bendras elektros vartojimas (be sąnaudų vandeniui pakelti hidroakumuliacinėje elektrinėje) sumažėjo 7,2%. Elektros vartojimo mažėjimas vyksta dėl elektros energijos vartojimo efektyvumo augimo (pvz, perkant naują šaldytuvą ar skalbyklę, jie dabar suvartoja kelis kartus mažiau energijos, nei prieš dešimtmetį),  modernių pramonės šakų Lietuvoje plėtros, kurioms reikia mažai energijos,  ir  šalies gyventojų emigracijos. 

Nėra jokių priežasčių,  kodėl tendencijos turėtų pasikeisti iki 2020 metų. 

Elektros vartojimo augimas gali atsirasti tik pradėjus masiškai naudoti elektromobilius. Kolkas, Lietuvos sąlygomis, tai neatrodo labai realistiška perspektyva,  tačiau jei taip ir būtų,  elektromobiliai, dėka savo lanksčių elektros vartojimo galimybių,  patys pirmieji gali  būti pritaikyti kintančios galios  vėjo ir saulės elektrinių panaudojimui. 

Atominėje elektrinėje  pagamintos elektros kaina bus žema 

Kiekviena šeimininkė prisimena, kiek  jos namams kainavo elektra 2008m, kai dar veikė senoji Ignalinos  AE – standartinė mažmeninė kaina  buvo 33 ct/kwH.  Elektros  savikaina tuomet siekė apie  6 centus, nes Lietuvos žmonėms nekainavo elektrinės  pastatymas – ją pastatė sovietų valdžia.  Apie 27 centus mokėjome už paslaugas paskirstymo tinklams. 

Atominės elektrinės „stūmikai“ dabar skelbia itin optimistines prognozes  naujosios atominės elektrinės gaminamai kainai ateityje.  Premjeras A. Kubilius užsimena, kad  VAE savikaina gali siekti 25 centus/kwH, įskaitant statybą, uždarymo fondą, laikiną atliekų saugojimą bei kapitalo kaštus. Pridėkime 27 ct už paslaugas (kad ir jau dabar pamirštomis  2008m kainomis!) – 52 centai! 2012m, be atominės, mokame apie 45ct. 

Realiame gyvenime, ypač po dešimtmečio, norint gauti tikrą  kainą vartotojui, prie savikainos  derėtų pridėti jau apie 30-40 ct, atsižvelgiant į infliaciją ir  kitus faktorius.  Jei premjeras A. Kubilius ryžtųsi pasakyti visą tiesą,  reali savikaina išaugtų iki 30-35 centų/kWh. Taip išeitų, įskaičiavus bent jau japonų kompanijos pelną ir mokesčius, nekalbant apie kol kas nežinomus giluminio branduolinių atliekų laidojimo šachtų išlaidas.  Akivaizdu, kad  galutiniam  vartotojui  kaina bus tarp 60-70 ct/kWh.

Šį skaičiavimą patvirtina realus pavyzdys. Turkijos vyriausybė 2010m pasirašė sutartį  su Rusija dėl branduolinės jėgainės investicijų. Ten numatyta savikaina- 32ct/kWh. 

Elektros energiją jau dabar perkame biržoje, o per dešimtmetį tapsime visateisiais Šiaurės Europos elektros biržos Nordpool nariais. Elektrą visada pirksime biržos kaina, nesvarbu, ką ir kaip patys gaminame.

Pagal Danijos energetikos agentūros prognozę,  Nordpool biržoje elektra 2025m kainuos (skaičiuojant litais) apie 18ct/kWh. Pridėkite apie 30ct už paskirstymo paslaugas – 48ct! Beveik, kaip dabar. 

Akivaizdu, kad atominės elektrinės kaina bus nekonkurencinga, tai yra, mes, mūsų vaikai,  visi vartotojai, primokėsime po dvi dešimtis centų už tai, kad dabartinė vyriausybė daro lemtingą klaidą. 

Per 18 metų elektrinė atsipirks, ir toliau gamins mums pigią elektrą 

Premjeras ir energetikos ministras  bando gudrauti, pateikdami  savo skaičius ir išvadas. 

Jie teigia, kad  VAE savikaina, be kapitalo kaštų,  bus 7-10 ct/kWh,  į šią savikainą įskaitant branduolinio kuro, aptarnavimo, remonto, elektrinės veiklos draudimo ir kaupimo uždarymui bei atliekų  laidojimui kaštai.

Problema ta, kad  norint suskaičiuoti savikainos dedamąją atidirbusio branduolinio kuro laidojimui, reikėtų žinoti atidirbusio branduolinio kuro laidojimo sąmatą, nors  branduolinio kuro atliekų laidojimo planą Lietuva rengiasi parengti tik iki 2015 metų… 

Jie sako, kad kapitalo kaštų dydis bus  8-11 ct/kWh ribose. Šiuos kaštus reikės mokėti tik 8 pirmuosius elektrinės eksploatacijos metus, po to – dar  10 metų 5 ct/kWh, kol bus grąžinta visa paskola su palūkanomis.

Atlikus paprastus aritmetinius skaičiavimus, aiškėja kitkas.

Elektrinė , gamindama elektros energiją 18 metų, per metus išnaudojant apie 60% savo galios,  (tokia yra  daugiametė visų Pasaulyje veikiančių ABWR reaktorių darbo statistika, kurią pateikia Tarptautinė atominės energetikos agentūra), prie  kiekvienos kWh pridėdama po 11 ct/kWh paskolos grąžinimui ir palūkanoms, iš tų pinigų tesurinktų apie 14,3 mlrd LT. O grąžinti reikės –  mažiausiai  17 mlrd., jau nekalbant apie palūkanų sumokėjimą.  Reiškia, mums  kaina dar kils,  arba, atsipirkimo laikas ilgės.  Akivaizdu, kad mums meluojama. 

Atominė elektrinė yra visiškai saugi, nes Lietuvoje nebūna cunamių ir žemės drebėjimų 

Didžiausiu rizikos faktoriumi, kalbant apie galimas avarijas atominėse elektrinėse,  dabartiniame pasaulyje laikomos ne gamtos stichijos, o terorizmas ir žmogiškasis faktorius – klaidos. 

Lietuvos valdžia tai žino.   Lietuva Branduolinės energetikos įstatyme yra nustačiusi, kad atominę jėgainę eksploatuojančios organizacijos materialinės atsakomybės dydis už branduolinę žalą apribojamas  minimalia suma, kurią nustato tarptautinės sutartys –  maždaug 250 milijonų JAV dolerių, nors  galimos avarijos pasekmių dydis yra daug  didesnis.  Fukušimos avarijos kaina jau viršija 100 mlrd JAV dolerių. Jei atominės elektrinės tokios saugios,  kodėl nepasirašomos draudimo sutartys daug didesniam mokesčiui , su neribotu kompensacijos už avariją draudimu? 

Akivaizdu, kad  draudimo kompanijos avarijų tokiose elektrinėse riziką vertina kur kas atsakingiau, nei mūsų atominės elektrinės „stūmikai“. Apmokėjus neribotos atsakomybės draudimo sutartį, draudimo mokestis būtų toks didelis, kad,  jį įtraukus į atominės elektrinės kaštus, atominės elektrinės elektros kaina būtų visiškai nekonkurencinga. 

Taigi,  neapsidraudus  pilna atsakomybe,  „atominė“   Vyriausybė  verčia šalį žaisti  „va bank“.

 Pastačius VAE – atominių elektrinių nestatys rusai ir baltarusiai 

Nepastačius VAE,  numatomas elektros energijos importas į Lietuvą 2020 metais, įrengus visas atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias elektrines, kurias mes privalome įrengti pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą ir priėmus optimistinę prielaidą, kad elektros energijos poreikis Lietuvoje daugiau nemažės, gali būti ne didesnis, nei 2,4 TWh. 

Baltarusijos atominė elektrinė (2400 MW) per metus pagamintų apie 17 TWh elektros energijos, Karaliaučiaus srities atominė elektrinė (2300 MW) per metus pagamintų apie 16 TWh elektros energijos.

Šie skaičiai rodo, kad Lietuvos elektros rinkos poreikis praktiškai neįtakoja baltarusių ir rusų sprendimo statyti ar nestatyti atomines elektrines savo valstybių teritorijose. 

Karaliaučiaus srities atominė elektrinė iš esmės statoma elektros eksporto į Lenkiją, Švediją ir Vokietiją tikslais. Baltarusijos elektrinė statoma Baltarusijos elektros poreikiams.  Lietuva gali būti tik „atsargine“, bet, toli gražu, ne pagrindine šių elektrinių eksporto rinka. 

Šiuo metu galima drąsiai teigti, kad atominių elektrinių planavimas Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje vykdomas, pažeidžiant daugelį  tarptautinių konvencijų nuostatų. Tiek Baltarusija, tiek Rusija neatsako nei į Lietuvos vyriausybės, nei į Lietuvos visuomeninių institucijų teikiamus klausimus apie šių elektrinių poveikį aplinkai, rizikos veiksnius.

Pačios konvencijos nenumato tiesioginių poveikio priemonių šalims, pažeidusioms konvencijas, tačiau pats tarptautiniu mastu pripažintų konvencijų pažeidimas galėtų leisti ieškoti kitų diplomatinių priemonių, įtraukinant mūsų sąjungininkus Europos Sąjungoje , NATO ir kitose tarptautinėse institucijose, kurios galėtų padėti Lietuvai išvengti pavojingų objektų statybos greta valstybės sienų.

Pavyzdžiui griežtesnė ES pozicija dėl elektros energijos, pagamintos tokiose atominėse elektrinėse,  importo tikrai komplikuotų bent jau atominės elektrinės Karaliaučiaus srityje perspektyvas. Atominės elektrinės statyba Baltarusijoje galėtų tapti vienu iš ES bendradarbiavimo su Baltarusija derybų klausimų.

Tačiau tas faktas, kad  Lietuva pati planuoja statyti atominę elektrinę 2,5 km nuo kitos valstybės sienos, neleidžia Lietuvai pasinaudoti visu galimu diplomatiniu arsenalu. 

Žaliuosius finansuoja Rusija 

Tai  senas sovietinės valdžios metodas – kritikuojančius ir kitaip manančius  paversti „liaudies priešais“.  Deja, šių sovietinių metodų nesibodi ir kai kurios šiuolaikinės Lietuvos partijos, turinčios interesų „prastumti“ be žmonių pritarimo ir plačios diskusijos visuomenėje atominį projektą. 

 Jei žalieji būtų finansuojami rusų,  visų pirma jie protestuotų ne prieš atominę, o  prieš elektros tiltų su Švedija ir Lenkija statybą ir suskystintų dujų terminalo statybą, nes būtent šie projektai yra būtini šalies energetikos savarankiškumui užtikrinti ir  Rusijos energetikos dominavimui Lietuvoje mažinti. 

Lietuvos žalieji nuosekliai pasisako ne tik prieš Visagino AE, bet ir prieš tokių elektrinių statybą kaimyninėse Baltrusijoje ir Kaliningrado srityje. Lietuvos žalieji ragina visas Baltijos jūros regiono šalis ir Baltarusiją bendradarbiauti, kuriant ne branduolinį , o atsinaujinančių išteklių regioną. 

Žalieji nieko nedaro, kad atominių elektrinių nebūtų Rusijoje ir Baltarusijoje 

Lietuvos žalieji ne kartą protestavo prieš atominių elektrinių statybą Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje. Lietuvos žalieji palaiko glaudžius ryšius su Rusijos ir Baltarusijos žaliaisiais, koordinuojant veiklą, kuri apsunkintų šių elektrinių statybą. 

Tačiau Lietuvos žaliųjų galimybės paveikti gretimų šalių sprendimus statyti ar nestatyti atomines elektrines yra labai ribotos. 

Atominė elektrinė yra vienintelis būdas užtikrinti bazinę elektros gamybą 

Terminas „bazinė elektros gamyba“ kilo sovietiniais laikais, kai elektros poreikis visiškai nepriklausė nuo elektros gamybos galimybių ir kai dar nebuvo elektrinių, generuojančių elektrą iš saulės ir vėjo.  Baziniai elektros generatoriai, dažniausiai – atominės elektrinės, stambios hidroelektrinės ar akmens anglį kūrenančios elektrinės, tiekdavo elektrą į sinchronizuotus „plačiosios tėvynės“ tinklus vienodu apkrovimu ištisus metus, nepaisant elektros energijos poreikio svyravimų. Tuo tarpu „pikinės“ elektros energijos generatoriai, – dažniausiai brangesnį kurą naudojančios arba žemesnio efektyvumo elektrinės,-  elektrą gamindavo tik tada, kai elektros poreikis padidėdavo. Jie  būdavo stabdomi, kai elektros energijos poreikis krisdavo – pavyzdžiui nakties metu ar savaitgaliais.  Elektros energijos vartotojai vartodavo elektros energiją tada, kai jiems jos reikėdavo, mokėdami vienodą elektros kainą už vieną suvartotą kWh, neturėdami jokios informacijos kaip ir kokiose elektrinėse ta elektra tuo metu gaminama. 

Tokia elektros energijos sistema veikė dešimtmečius ir daugelis senesnės kartos energetikų tiek priprato prie jos, kad jiems sunku suvokti kaip pastaruoju metu šioje srityje viskas keičiasi. Dėl to jų argumentuose ir naudojamas terminas „bazinė elektros gamyba“, kilusi iš praeities. 

Pastaraisiais dešimtmečiais milžiniškais tempais pradėjo vystyti energetika, pagrįsta atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimu. Dalyje šių elektrinių pagamintos elektros energijos kiekis nuolat kinta, priklausomai nuo to kaip tuo metu šviečia saulė ar kaip pučia vėjas. Šiose elektrinėse pagaminta papildoma kWh praktiškai nieko nekainuoja ir šiuo požymiu šio tipo elektrinės taip pat yra „bazinės elektros gamybos generatoriai“ . Be to ir ES direktyvos reikalauja šioms elektrinėms suteikti prioritetą prieš visas kitas elektrines. Tačiau kita vertus – elektros gamyba šiose elektrinėse, skirtingai nuo ankstesnės kartos elektrinių, nėra stabili – priklauso nuo oro sąlygų. Šios elektrinės visiškai „iškrito“ iš įprastos elektros energijos gamybos ir tiekimo koncepcijos, prie kurios buvo pripratę senesnės kartos energetikai. Kol šių elektrinių buvo nedaug – į jas paprasčiausiai nebuvo kreipiamas dėmesys. Bet jų daugėjant – senesnės kartos energetikai pradėjo skųstis, kad jų įprasta sistema „griūva“ ir tampa nestabilia. 

Lygiagrečiai –  elektros energetikos sektorius buvo liberalizuojamas, išardant monopolijas, valdančias elektrines ir elektros transportavimo infrastruktūrą. Tarp elektros energijos rinkos dalyvių atsirado rinkos santykiai, elektros energijos kaina daugiau nebuvo  nustatoma monopolistų, bet tapo priklausoma nuo skirtingu metu esančios elektros energijos gamybos (pasiūlos) ir paklausos (vartojimo) santykio. Susikūrė elektros energijos biržos, elektros kaina pradėjo kisti kiekvieną valandą.  Iš pradžių realią kainą už skirtingu metu suvartotą elektros energiją mokėjo tik stambiausi vartotojai, bet kuo toliau, tuo vis daugiau ir smulkesnių elektros vartotojų pradėjo pirkti elektros energiją skirtingomis kainomis skirtingu metu. 

Tapo visiškai akivaizdu, kad buvusi elektros energetikos koncepcija, paprasčiausiai skirstanti elektros gamintojus į „bazinius“ ir „pikinius“ , privalo būti modernizuota. Ir tada XXI amžiaus pradžioje buvo pasiūlyta „išmaniųjų tinklų“ („smart grid“) koncepcija. Ji nebūtų galėjusi atsirasti, jei Pasaulyje nebūtų taip greitai besivystančių skaitmeninių technologijų.

 Diegiant šią koncepciją yra užtikrinamas skaitmeninis ryšys tarp visų elektros energetikos sistemos komponentų – gamintojų, perdavimo ir paskirstymo tinklų bei vartotojų. Pas vartotojus yra diegiami „išmanieji“ apskaitos prietaisai, apskaitantys ne bendrą suvartotos elektros energijos kiekį, bet elektros kiekį, suvartotą skirtingu metu, esant skirtingoms elektros energijos kainoms. Vartotojai nuolat gauna informaciją apie esamą elektros kainą ir prognozuojamą elektros kainą ir pagal tai sprendžia kokiu metu ir kiek jis turėtų vartoti elektros energijos, siekiant, kad bendra mėnesinė sąskaita už elektros energiją būtų mažiausia. Vartotojas tampa aktyviu dalyviu energijos tiekimo grandyje.  Ši koncepcija leidžia vartotojams prisitaikyti prie kintamos elektros energijos gamybos, kintant oro sąlygomis ir tokiu būdu lengviau integruoti į elektros energetikos sistemą didesnį elektros energijos, pagamintos iš saulės ir vėjo – kiekį. 

Paprasčiau kalbant – esant tokiai sistemai – jūsų skalbimo mašina gauna oro prognozę ir pati sau užduotos „laisvės“ rėmuose sprendžia ar skalbti skalbinius, ar palaukti kol „pakils vėjas“ ir atpigs tiekiamos elektros kaina. 

Pavyzdžiui,  Airijos respublika, planuojanti įdiegti „išmaniųjų tinklų“ koncepciją iki 2018 metų, planuoja vėjo jėgainių pagalba pagaminti ne mažiau kaip 37% viso elektros poreikio, nors Airija iš esmės kol kas energetiškai yra izoliuota sala. 

Būtent šią koncepciją taikant, kartu besivystant elektros energijos akumuliavimo technologijoms ir bendradarbiavimui tarp skirtingų šalių, prekiaujant „žaliąja“ elektra daugelis ES šalių numato iki 2050 metų visiškai pereiti prie išimtinai „žalios“ elektros vartojimo.  

Pereiti prie naujos elektros energetikos sistemos valdymo koncepcijos žmonėms, visą savo karjerą dirbusiems su įprasta prognozuojama sistema, paprasčiausiai paskirstant elektros gamintojus į bazinius ir pikinius, yra sudėtinga. Daug paprasčiau stabdyti saulės ir vėjo energetiką.  

„Žaliąjai“ elektrai suteikus prioritetą, jau atominės elektrinės tampa nebe baziniais gamintojais. O štai čia jau susiduriama su problema – nes šių elektrinių apkrova yra sunkiai reguliuojama ir joms prisitaikyti prie kintamo elektros poreikio yra kur kas sunkiau. Todėl vėl grįžtama žingsniu atgal ir teikiama, kad vėjo ir saulės panaudojimas elektros energijai generuoti yra pavojingi sistemos stabilumui. Bet stabilumui pavojingos yra ne saulės ir vėjo elektrinės, pavojinga yra su saulės ir vėjo elektrinėmis kartu pikiniu režimu dirbanti negalinti greitai keisti apkrovimo atominė elektrinė! 

Atominės elektrinės statyba išjudins Lietuvos verslą ir sukurs daug darbo vietų 

Atominės elektrinės statyboje ir eksploatavime sukuriamų darbo vietų kiekis nesulyginamai mažesnis, nei naudojant atsinaujinančią energetiką. 

Suomijoje, kur statybos pramonė yra išsivysčiusi kur kas labiau nei Lietuvoje, o suomiai jau turi atominių elektrinių statybos patirties, Oilkiluoto- 3 atominės elektrinės statyboje tik 23% visų atominės elektrinės statybos tiesioginių ir netiesioginių išlaidų atspindėjo pirkimus iš Suomijos kompanijų. 

Taigi – kiek darbo vietų Lietuvoje bus sukurta Visagino atominės elektrinės statybos metu? Optimistiniais vertinimais – pora tūkstančių. Čia su prielaida, kad Lietuvos statybos kompanijos nukonkuruos didesnį patyrimą turinčias kitų ES šalių statybines kompanijas. Gal subrangovais bus įdarbintos kai kurios lietuviškos kompanijos. Lietuvos cemento ir žvyro pardavėjai gaus užsakymų. Atsižvelgiant į patirtį statant Olkiluoto-3, Lietuvos verslui tektų 10-15% nuo 17 mlrd., tai yra 1.7- 2.5 mlrd. Lt – būtų pakankamai optimistinis vertinimas. Pora milijardų litų, grįžtančių  į Lietuvos ekonomiką per 7 elektrinės statybos metus, yra labai gerai. 

Tačiau tuos pačius 17 mlrd. Lt investavus į atsinaujinančios energetikos projektus, Lietuvoje liktų kur kas didesnės sumos. Lietuvos kompanijos jau turi patirties tuos projektus vystyti, dalis technologijų šioms elektrinėms jau gaminamos Lietuvoje, o ateityje, vystant žaliąją ekonomiką, šių technologijų gamyba gali tik vystytis. 

Be to – plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias elektrines, patirtis įgauta vykdant vieną projektą vėliau panaudojama vykdant tolimesnius projektus. Štai Lietuvos kompanijos, dirbusios statant biokuro katilines, dabar sėkmingai vysto eksporto veiklą Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse.  Taigi, be tiesioginių pinigų, įsiliejančių į Lietuvos ekonomika, gaunama dar sinergija tolimesniam verslo vystymuisi. Tokios sinergijos VAE projekto atveju tikėtis būtų nerealu, nes vargu ar kas planuoja, kad atominius reaktorius, pastačius VAE, dar kada nors kas nors Lietuvoje ateityje statys. 

Minint ekonominę naudą Lietuvos ūkiui, VAE projekto atveju, galime kalbėti tik apie naudą statybos metu, vėliau gi atominę elektrinę eksploatuos šimtai, o ne tūkstančiai specialistų, iš kurių didesnė dalis, kol Lietuva neužsiaugins tinkamų savų specialistų,  matyt bus užsieniečiai. Tuo tarpu pavyzdžiui energiją gaminant iš biokuro, visoje biokuro tiekimo ir panaudojimo energijai gaminti grandinėje būtų sukurta iki 10 nuolatinių tūkstančių darbo vietų. 

Atominės elektrinės projektas visiškai netrukdo lygiagrečiai vystytis atsinaujinančiai energetikai 

Nuo 2009 iki 2011 metų, ekonomikai po truputį augant (bendras BVP augimas 7,4%), bendras elektros vartojimas (be sąnaudų vandeniui pakelti hidroakumuliacinėje elektrinėje) sumažėjo 7,2%. Elektros vartojimo mažėjimas vyksta dėl elektros energijos vartojimo efektyvumo augimo ir emigracijos. 

Nesimato jokių priežasčių,  kodėl tendencijos turėtų pasikeisti iki 2020 metų. 

Nepastačius VAE numatomas elektros energijos importas į Lietuvą 2020 metais gali būti ne didesnis, nei 2,4 TWh, su sąlyga, jog bus įrengtos  visos atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios elektrinės, kurias mes privalome įrengti pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, tai yra vėjo jėgainių bendras instaliuotas galingumas 2020 metais sieks bent 500 MW, sualės elektrinių – 10 MW, biokuro elektrinių – 355 MW,  hidroelektrinių – 141 MW  ir  laikantis optimistinės preilaidos, kad elektros energijos poreikis Lietuvoje daugiau nemažės. 

Atsinaujinančiai energetikai elektros energetikos sektoriuje vystantis nors kiek greičiau, nei numatyta atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, elektros gamybos trūkumo Lietuvoje nelieka išvis. 

Visagino atominės elektrinės projektas ir atsinaujinančių energijos šaltinių energetika gali vystytis kart , tik jei atominė elektrinė statoma elektros eksportui per elektros tiltus, neužimtus „žalios“ elektros energijos perdavimu, nesinaudojant HAE, kuri turi būti užimta vėjo jėgainių balansavimu. 

Bet ir su tokia prielaida reikia suprasti, kad dėl Valstybės finansinių ir žmogiškųjų išteklių ribotumo, šios dvi energetikos lėšos negali vystytis vienodi gretai. Tai labai gerai iliustruoja atsinaujinančios energetikos skatinimo sistemos “kūrimo procesas” Lietuvoje per 2009-2012 metų laikotarpiu, kai Energetikos ministerija, visas pajėgas dėdama VAE projekto vystymui per visą šitą laikotarpį niekaip nesugebėjo parengti bent jau teisės aktų, reglamentuojančių atsinaujinančios energetikos vystymąsi, ko pasekoje šis vystymasis visiškai sustojo. 

Referendumas rengiamas per vėlai, jau pasirašytos sutartys su Hitachi 

Su Hitachi yra tik parafuota koncesijos sutartis. Šiai sutarčiai dar turi pritarti Seimas. Parašų rinkimas referendumui tiesiogiai veikia Seimo narius atsakingai žiūrėti į koncesijos sutarties patvirtinimą. Tačiau net ir Seimui pritarus,  šia sutartimi (pagal viešai valdžios skelbiamas  informacijos nuotrupas) Lietuva dar neįsipareigoja investuoti į VAE projektą. 

Viešai skelbiama, kad investicijų sutartis bus pasirašyta tik 2015 metais.

Jei iniciatyvinės grupės dėka, ar paties Seimo narių pastangomis, būtų surengtas  referendumas, yra visos galimybės sustabdyti šį nedemokratišką procesą, kol jis netapo realiais finansiniais įsipareigojimais Lietuvai.

 Kodėl referendumas nebuvo organizuojamas anksčiau, o tik dabar, kai matome, kad realiai atsirado galimybė įgyvendinti šį projektą? 

Iš tikrųjų,  referendumą galėjo ir privalėjo jau anksčiau  inicijuoti pati vyriausybė ir valdančioji dauguma Seime.

Vietoje to, A. Kubiliaus ir A. Sekmoko pastangomis, visa informacija apie ketinimus , investuotojus, sąlygas buvo slepiama nuo visuomenės, kol  iniciatyvinei piliečių grupei , jungiančiai ir Žaliųjų sąjūdžio partijos, nevyriausybinių organizacijų narius,   žinomus visuomenei žmones tapo aišku, jog tik referendumo reikalavimas gali sustabdyti vyriausybinio atominio buldozerio veiksmus. 

Po Fukušimos avarijos, kitoms šalims atsisakant planų vystyti branduolinę energetiką, susidarė itin palankios sąlygos pigiau pastatyti atominę elektrinę

 Po  Fukušimos avarijos atominių elektrinių statyba pabrango dėl išaugusių reikalavimų saugumui. Jei VAE projektas tikrai kainuos 5 mlrd. Eurų (3700 eurų/kW), net ir nepabrangusi ji  bus viena brangiausių atominių elektrinių pasaulyje. 

Kaip giliai buvo klysta, prieš  gerus penkerius metus vertinant atominės jėgainės perspektyvą, atskleidžia  2004-2005 metų KTU prof. J. Gylio ataskaita  apie branduolinės energetikos tęstinumo Lietuvoje galimybes. Tuomet buvo tikima, kad 1 kW atominės elektrinės kaina gali būti tik  apie 1500 JAV dolerių/kW. 

Atominė elektrinė  neišmeta CO2, tai pati „žaliausia“ energetikos rūšis 

Jei  vertintume pilną atominės elektrinės darbo ciklą, apimant ir sąnaudas kurui gauti,  ir sąnaudas elektrinei pastatyti bei nutraukti eksploataciją,  pamatytume, kad atominė energetika nėra viena iš šiltnamio efektą neveikiančių  elektros energijos gavybos rūšių. 

Visų pirma, tai kalnakasybos procesas, kada uranas yra išgaunamas, smulkinamas,  sodrinamas, gabenamas į elektrines. Visose šiose urano gamybos stadijose yra naudojamas iškastinis kuras. Vien, JAV, Paduka (Paducah), Kentukyje, vienoje iš didžiausių pasaulyje urano sodrinimo įmonių, suvartojama tiek elektros energijos, kiek jos iš viso pagamina dvi po 1000MW anglimi kūrenamos šalia esančios elektrinės.

Emisijos, – tai ir pačios elektrinės statyba, kas gali trukti ne vieną dešimtmetį, taip pat, kaip ir elektrinės uždarymas. Tai ir giluminių šachtų statyba, ir branduolinių neperdirbamų atliekų saugojimas tūkstantmečiais giluminėse šachtose.

Jau nekalbame apie tai, kad kasmet pasaulyje iškastinio urano atsargos senka. Jau dabar kasyklose JAV yra išgaunama prastos kokybės rūda, kurioje urano oksidas sudaro mažiau nei 0,02%. Tai iš esmės padidina kuro gavimo sąnaudas ir atitinkamai energijos suvartojimą, gaminant branduolinio kuro elementus.

Grupės mokslininkų atlikta raidos ciklo analizė  parodė, kad palyginus su  saulės, vandens ir vėjo elektros gamybos technologijomis, kur 1 kWh elektros pagaminti susidaro 10-40 g CO2 emisijų, – atominėje energetikoje, 1kWh elektros pagaminti, apimant visą ciklą, susidaro nuo 90 iki 140g CO2 emisijų.

Įvertinant visą tai  akivaizdu, kad atominė energetika nemažina šiltnamio dujų emisijų ir tai nėra pilnavertis atsakas kovai su klimato kaita. 

Atsinaujinanti energetika negali aprūpinti viso elektros energetikos poreikio 

Lietuvoje yra pakankamai atsinaujinančių energijos išteklių, kurių visiškai užtektų visiems dabartiniams energijos poreikiams (įskaitant tiek elektros, tiek šilumos, tiek transporto poreikius) padengti.

Vien biokuro išteklių užtektų daugiau nei pusei šio energijos poreikių patenkinti. 

60 km2 saulės elektrinių per metus  galėtų pagaminti tiek elektros energijos, kiek per metus suvartojama Lietuvoje. 

Baltijos šalys yra unikalios savo gamtinėmis sąlygomis pilnai apsirūpinti atsinaujinančia energija. Baltijos šalių jūros pakrantės ilgis, tenkantis vienai suvartotai GWh elektros energijos yra daugiau nei 40 kartų didesnis, nei Vokietijoje. Atitinkamai lyginant miškų plotą, žemės ūkio paskirties žemės plotą, tenkantį vienai GWh suvartotos energijos – Baltijos šalyse plotai yra 15 ir 8 kartus didesni, nei Vokietijoje. Taigi – jei jau Vokietija mato realias galimybes 2050 metų perspektyvoje pereiti prie žalios energijos vartojimo, tai kur kas greičiau tai gali būti padaryta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 

Atsinaujinanti energetika – pernelyg brangus malonumas 

Atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios technologijos  sparčiai tobulėja, didėja jų efektyvumas, mažėja jų kainos. Tuo pačiu mažėja jų gaminamos „žalios“ energijos kainos. Štai Vokietijoje prognozuojama, kad iki šio  dešimtmečio pabaigos saulės elektrinėms, įrengiamoms pas vartotojus savo elektros poreikiams padengti, paramos nebereikės. Pagaminamos elektros savikaina jose bus mažesnė, nei vartotojų mokama kaina už elektrą (su transportavimo kaštais) – bus pasiektas taip vadinamas „grid parity“ 

Perėjimas prie atsinaujinančios energetikos neturėtų būti staigus, bet turėtų būti palaipsninis,  išlaikant pereinamuoju laikotarpiu pigesnių dujų (turint suskystintų dujų terminalo alternatyvą)  naudojimą, tačiau  nustatant aiškų ir nedviprasmišką tikslą iki 2050 metų energiją Lietuvoje gaminti tik iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šiuo keliu eina ES-ga, šis kelias pats naudingiausias ir Lietuvai.

Netgi ir dabar lyginant kai kurias atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių ekonominius rodiklius su atominės energetikos rodikliais, matome, kad atominė energetika pralaimi jau šiandien.

Labai geras pavyzdys yra Avedøre 2 elektrinės Kopenhagoje (Danija) ekonominių rodiklių palyginimas su šiuo metu pateikiamais VAE projekto ekonominiais rodikliais.

Avedøre 2 elektrinė yra pritaikyta deginti skirtingą biokurą – šiaudus, medienos atliekas, taip pat ir, esant reikalui, gamtines dujas.  Elektrinės galia – 575 MW, jei generuojama tik elektros energija,  495 MW, jei kartu gaminama 575 MJ/s šilumos tiekimui į centralizuotus šilumos tinklus.  Priminsime, kad  oficialiai deklaruojama Lietuvos dalis VAE projekte yra 459 MW.

Avedøre 2 ją eksploatuojančiai energetikos kompanijai DONG kainavo 800 mln. eurų. Lietuva į VAE projekto 459 MW dalį rengiasi investuoti ne mažiau 1700 mln. eurų.

Avedøre 2 buvo pastatyta per 4 metus, VAE projekto statybos laikotarpis, per kurį tikimasi pastatyti elektrinę – 7 metai.

Avedøre 2 perkėlus prie Vilniaus – į šilumos tinklus galėtų patiekti apie 2.3 TWh šilumos, padengiant 75% viso Vilniaus šilumos poreikio. VAE šilumą tiekia tik į Visaginą .

Avedøre 2 per metus pagamintų apie 1,77 TWh elektros energijos, dirbant tik kogeneraciniu režimu, arba iki 4,06 TWh, jei elektrą gamintų ir nesant pakankamai šilumos tiekimo į šilumos tinklus poreikio. Lietuvos dalis VAE elektrinėje pagamintų apie 2,45 TWh elektros arba 3,4 TWh elektros energijos, jei atominė elektrinė dirbtų lenkdama visus pasaulinius jos rodiklius, kaip tikisi VAE simpatikai.

Jei priimtume, kad Avedøre 2 aptarnavimo ir remonto kaštai Vilniuje atitiktų šios elektrinės atitinkamus faktinius kaštus Kopenhagoje, prie dabartinių biokuro ir gamtinių dujų kaštų Lietuvoje, įvertinus gautas pajamas iš naudingo šilumos pardavimo į šilumos tinklus – Avedøre 2 Vilniaus kopijoje pagamintos elektros „savikaina“ be kapitalo kaštų būtų apie 8 ct/kWh. Jei elektrinė, nesant šilumos poreikio, gamintų elektrą – šie kaštai pakiltų iki 16 ct/kWh.  VAE projekto atstovai deklaruoja 7-10 ct/kWh „savikainą“ .

Jei prie šių kaštų pridėtume paskolos aptarnavimo kaštus, priėmę, kad abejais atvejais paskola siektų 50% investicijos, lengvatinė palūkanų norma  – 5%, paskola su palūkanomis atiduodama  per 18 elektrinės eksploatacijos metų – Avedøre 2 Vilniaus kopijos savikaina pasiekia 16-19 ct/kWh, VAE – 18-23 ct/kWh. Abejais atvejais į kaštus netraukiami nuosavo investuoto kapitalo kaštai.

Avedøre 2 projekto kopiją įgyvendinant Vilniuje galima būtų pasinaudoti čia jau esančia infrastruktūra.

Avedøre 2 elektrinės atveju būtų žymiai mažesni įrangos atgabenimo iki statybos vietos kaštai, išvengtume išlaidų elektrinės apsaugai, specialistų rengimui ir kitų netiesioginių kaštų, kurie netraukiami į elektros energijos  savikainą.

Įgyvendinant Avedøre 2 projekto kopiją Vilniuje neliktų panaudoto radioaktyvaus kuro problemos, neliktų pavojaus dėl galimų incidentų elektrinėje, neliktų taršos radionuklidais.

Taigi – kokie gi tie ekonominiai ar politiniai VAE projekto privalumai?

Mūsų klausima – tai kodėl tada verslas neinvestuoja į tokį naudingą projektą, kaip Avedøre 2 kopiją Vilniuje? Atsakymo reikėtų ieškoti tikrai ne pas žaliuosius, bet Vilniuje – Gedimino prospekte. Mes galime atsakyti, kad verslas neinvestuoja ir į VAE projektą, nes HITACHI negalima laikyti investuotoju – tai yra tiesiog įrangos pardavėjas, be užmokesčio už parduotą projektą, gaunantis  dar ir nedidelę dalį elektrinės akcijų.

 

Komentarų skaičius

2012-05-09 22:10:22
o kas autorius to rašinėlio?
2012-05-09 22:08:58
Kodėl straipsnis be autoriaus?
2012-05-09 21:21:01
Idomu kiek kainuoja toks pilnas melo ir vienas kitam priestaraujanciu teiginiu rasinelis
 1-3