av1031.jpg
2014 m. gruodžio 21 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Iš mano atsiminimų
Jonas Staliulionis
2012-05-03

Artėdamas prie septyniasdešimties metų slenksčio, vis dažniau ir dažniau dairausi atgal. Visi žmonės, nugyvenę didžiąją savo amžiaus dalį, jau daugiau žiūri atgal negu į priekį. Parvažiavęs į tėvų sodybą Nemaitonyse, išeinu paklaidžioti vaikystės ir jaunystės takeliais. Einu iki skausmo pažįstamais laukais, klausausi gerai pažįstamos ir suprantamos alksnių kalbos, o iš kiekvieno krūmo, iš kiekvieno revo lyg iš kokio muziejaus lentynų byra prabėgusio gyvenimo atminimai.

Sustoju ant Barštinės kalno ir žiūriu į karklų prižėlusį Alėcos raistą. Gražus vasaros vakaras. Leidžiasi saulė. Nuo Švenčiaus ežero per pievas atšliaužia rūkas. Pirmiausia miglose nuskęsta karklų krūmai, paskui rūko marška užkloja alksnyną ir pakalnėn įaugusius didžiulius akmenis, kadaise buvusius mūsų, piemenukų, užuovėja. Stoviu žiūriu į rugpjūčio rūkais susisupusį slėnį, ir atmintin pasibeldžia kaimo vietovardžiai: Šiurpakalnis, Papartynas, Valkos, Lakštutė, Rina, Žvirbliškės, Kamša... Vartalioju tuos skambius pagoniškus vardus ir išgirstu armonikos garsą, kviečiantį gegužinėn. Tie praėjusio amžiaus vidurio vakarėliai kaimo gryčiose ant molinės plūktinės aslos ir įpučia pačius šilčiausius jausmus, sujudina sielos dugne nusėdusius atsiminimus. Parėjęs į tėvų pirkią, atsisėdu už stalo ir rikiuoju ant popieriaus tų prisiminimų nuotrupas. Keliolika trumpučių vaizdelių, užrašytų tėvų sodyboje ant Švenčiaus ežero kranto, noriu pasiūlyti „Atspindžių“ skaitytojams.

Babos muilas

Man atsiradus, mama pasikvietė seniai našlaujančią vyriausiąją savo tėvo seserį Ievą. Mat apeiti visų ūkio darbų ir mane prižiūrėti viena neįstengė. O ta mamos tėvo sesuo buvo jau sena, raukšlėta, vaikščiojo su lazda. Mes, vaikai, ją šaukdavome baba. Mane labiausiai domino babos kuparėlis, iš kurio pasididžiuodama išimdavo caro laikų penkių rublių monetą, parsivežtą po Didžiojo karo. Tas pinigas žadindavo senutei malonius prisiminimus iš Rusijos miestų, per kuriuos jai, kaip karo pabėgėlei, buvo tekę važiuoti, ir visada ką nors įdomaus papasakodavo. Tik neprisimindavo nei miestų vardų, nei metų. Sakydavo, kad buvo labai seniai, dar caro Nikolajaus II laikais.

Akį traukdavo ne tik auksinis pinigas ir sidabrinės monetos, laikomos kuparėlio stalčiuje, bet ir nepažįstamų kraštų gėlėmis išmargintos skarelės, rankšluosčiai, paklodės... Labai patiko babos pusbrolio Damino iš Seinų kunigų seminarijos atsiųstos atvirutės su apsnigtais medžiais, su blizgančiais Velykų margučiais, su... Atsimenu, išdėliojęs ant stalo, ilgai negalėdavau atitraukti akių nuo tų pasakiško grožio paveiksliukų. O kartais naktį susapnuodavau po apsnigta egle gulintį velykinį margutį. Bet pati didžiausia vertybė buvo keliolika gabalų kvepiančio muilo, caro laikais įsigyto Rusijoje. Mane nuo pat gimimo tėvo išskobtoje geldoje visą laiką ir prausė tuo babos muilu, kuris taip skaniai kvepėjo ir buvo toks gražus, jog kartą, kai mama nematė, net atsikandau. To muilo mums pavydėdavo visos kaimo moterys. Mat skurdžiais karo ir pokario metais nebuvo jokio muilo. Žlugtui velėti moterys pačios virdavo muilą, plikydavo pelenų šarmą... Tada noras švariau gyventi reikalavo didelių pastangų.

Ir dabar, po daugelio metų, gerai prisimenu, kaip baba nuo aukšto atnešdavo gabalėlį į popierių suvynioto muilo ir padėdavo ant geldos krašto. Tas muilas gerokai praskaidrino skurdžias mano ankstyvos vaikystės dienas partizaninio karo metais.

Mamos pamoka

Man lankant trečią skyrių, į mūsų Vaitkūnų pradžios mokyklą atvažiavo trys kauniečiai. O jie buvo tikri peštukai, vis stengdavosi ką nors užkabinti, pastūmėti ir ... Nors aš nemėgau veltis įmuštynes, bet ne kartą teko susikibti. O kai namo pareidavau su mėlynėmis, mama susirūpinusi kalbėdavo:

- Kodėl tu, Joneli, veliesi į muštynes?

- Aš nekaltas, tai tie kauniečiai prisikabino.

- O tu pabėk. Matai, kad ieško priekabių, ir bėk namo.

– Mama, taip elgtis negražu, negarbinga, paskui visi tik juokiasi. Menkas malonumas būti bailiu.

- Atsimink, vaikeli, kad bėgančio tik pėdos, o stovinčio - kraujai.

Mamos pamokos nepraėjo veltui. Nors ir nebėgdavau, bet muštynių stengdavausi išvengti diplomatiškai. Ir dažnai pavykdavo.

Klumpėto žmogaus pranašystės

Jau keleri metai Nemaitonys vargo suvaryti į „kolchozą“. Žmones į neviltį varė gubose dygstantys grūdai, pradalgiuose pūvantis šienas, apsnigtuose laukuose nekastos bulvės. O labiausiai visiems buvo pabodę tušti darbadieniai. Pernai iš MTS-o atvažiavęs traktorius užarė žmonių sklypus skyrusias ežias, ir mes,vaikai, gyvulius pradėjome ganyti bendrai nedirbamose Alėcos upelio ir Švenčiaus ežero pakrantėse. Anksčiau ganydavome dirvonuojančiose ištremtųjų laukuose.

Atsimenu, kartą, sugulę apie kapčių, ant patiestų švarkelių žaidėme akmenukais. Mūsų palabintas senyvas žmogus Marčelio Antanas stabtelėjo, iš klumpių iškratė žemes ir užkalbino:

- Vaikai, ar žinot ant ko gulit ?

- Žinom, dėde, žinom !

– Tai ir neužmirškit, taip amžinai nebus, Dievas neleis, ir šėtono karalystė subyrės. Aš gal nesulauksiu, bet jūs tai tikrai atsiimsit savo žemę ir ūkininkausit. O kad dalinantis nekiltų piktumų, muštynių, gerai įsidėmėkit savo sklypų ribas.
Tie caro okupacijos užguiti beraščiai, atėję iš devyniolikto amžiaus, buvo tikri pranašai. Ir šiandien po šešiasdešimties metų, prisimenu savo klumpėto kaimyno žodžius ir stebiuosi jo sveika ir teisinga nuovoka.


 

Komentarų skaičius