av0304.jpg
2014 m. balandžio 24 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Suspindėti kitoje šviesoje

2012-04-29

Dėl kokios priežasties žmonės eina į parodas?
Tikriausiai, iš pasiilgimo pamatyti kažką nekasdieniško, nepaprasto.

Taip mes mokomės žiūrėti į pasaulį kitu kampu, nes, tiesą sakant, vargu ar jame dažnai gali atrasti naujumo. Tiesiog, dailės kūriniai mus moko į aplinką žiūrėti kitaip, moko nebijoti matyti nekasdieniškai. Ir toks matymas mus nepaprastai praturtina.

Kaišiadoryse yra vieta, kur visada gali rasti parodą. Tai – Švietimo ir kultūros paslaugų centras, įsikūręs kiek tolėliau nuo pagrindinės gatvės šurmulio. Tačiau – kas nori, tas randa.
O apie tai, ką čia galima rasti ir atrasti, kalbamės su Centro direktore Kristina Rūta Dzeventlauskiene.


- Kiekvieną kartą, atėjus į Švietimo ir kultūros paslaugų centrą, pasitinka paroda. Būna – ir ne viena. Kiek metų rajono ir Lietuvos autorių kūryba aplanko Centrą?

- Parodos buvo rengiamos visada, bet ypatingai suintensyvėjo nuo 2006 m., atlikus Centro renovaciją. Žinojome, kad tikrai rengsime daug parodų, todėl net ir sienų spalvą pasirinkome tokią, kad neblaškytų lankytojų, nenustelbtų savo intensyvumu eksponuojamų kūrinių.

- Gal pavyko suskaičiuoti, kiek parodų per tuos metus surengta?

- Per metus surengiamos 20-22 parodos. Taigi – virš šimto tikrai.

- Ne vienu atveju šiandien jau gerai žinomą vizualiojo meno ar rankdarbių kūrėją į dienos šviesą „ištraukė“ būtent Jūsų Centras. Ką iš tokių žmonių galite paminėti?

- Gal būt per drąsu kalbėti, kad „ištraukėme“ būtent mes, tačiau tikrai be individualaus darbo, kalbėjimosi su autoriais, kvietimo, padrąsinimo daug parodų nebūtų įvykę. Virginijos Klein kūryba mūsų Centre džiaugėsi visi, ir spaudoje apie parodą ir jos autorę buvo skelbta. Žavingos Daivos Maldžiuvienės lėlės, profesionalūs Andromedos Ostašenkovienės odos darbai, šilta Ingos Armanavičiūtės tapyba, kruopštūs Nijolės Kriugždaitės, Vlado Bagdono dirbiniai iš medienos, išradingi Erlandos Vitkauskienės kūriniai, meistriška Linos Gutauskienės šilkografija eksponuoti mūsų Centre.

Labai džiaugiamės, kad niekad neatsisako savo kūrybą mūsų Centro lankytojams pristatyti dailininkai Rita ir Petras Dzedulioniai. Savo kūrybinius darbus mielai eksponuoja Laima Čekaitienė, gaminanti papuošalus ir kitokias mielas smulkmenėles pačiomis įvairiausiomis technikomis. Daiva Nasevičienė, mūsų įtikinta, kad metas eksponuoti savo kūrybos fotografijas, kūrybingai iliustravo jas prasmingais tekstais. Visą kolekciją papuošalų iš audinio ir odos pateikė Aušra Samoškaitė, Veronika Lickūnienė. Labai džiaugiamės atradę fotografijos mylėtoją Ritą Vėželienę ir jos paauglę dukrą, sekančią mamos pėdomis Gendrę Vėželytę. Praėjusiais metais lankytojų akį džiugino Tatjanos Prakapienės minkštosios tekstilės darbai, o šiemet jos sukurta delmonų paroda buvo ypatingai puiki. Džiaugiamės Kristinos Tokarevienės grafikos, Rimos Čepulienės, Jono Katkevičiaus, Linos Urbanavičienės tapybos darbų parodomis. Atsiprašau, kad negaliu čia paminėti visų geranoriškai besidalinančių savo kūryba autorių, jų tikrai labai daug. Galime didžiuotis, kad būtent mūsų Centras inicijavo rajono policijos darbuotojų kūrybos parodas Angelų dienai. Kaip ir tikėjomės, atradome tarp policininkų meniškos sielos žmonių.

- Kiekvienas žmogus – vis kitoks. Ypač kuriantis. Jei įstaigų (pavyzdžiui, mokyklų, darželių) kolektyvines parodas surengti, mano galva, kiek paprasčiau, tai prikalbinti atskirą žmogų, kad parodytų savo kūrybą visiems – sudėtingas dalykas. Kaip pavyksta įgyti pasitikėjimą?

- Nėra vienos taisyklės. Tiesiog reikia tuos žmones atrasti, padrąsinti ir draugiškai pasiūlyti pasidalinti jų kuriamu grožiu su kitais. Pradedantiesiems tas kūrybos viešinimas yra didelis išbandymas, su nerimu laukiama atsiliepimų. Malonu, kad Centro lankytojai (vadinasi, ir parodų žiūrovai) geranoriški ir sugeba džiaugtis kitų kūryba, tai įrodo ir įrašai Atsiliepimų knygose.

Pasitikėjimas? Jis ateina palaipsniui, kai žmonės jaučia, kad mums svarbi jų kūryba, kad stengiamės atlikti darbus kokybiškai, kad gebame įsivertinti, jei kas nesiseka, ir esame nusiteikę tobulinti veiklą.

- Neapsiribojate tik mūsų rajone gyvenančių ir dirbančių žmonių darbų parodomis. Kaip atrandamos, gimsta „svetimų“ autorių parodos?

- Jau keletą metų draugaujame su Prienų meno mokyklos dailės ir fotografijos būrelio mokytoju Vladu Traneliu. Jis mielai eksponuoja pas mus savo mokinių tapybos ir fotografijos darbų parodas. Bendradarbiaujant su Algirdo Brazausko gimnazijos dailės mokytoja J. Morkūnaite (šiuo metu V. Giržado progimnazijos direktore) Centre surengta tapytojos, dailės mokytojos ekspertės Lolitos Rūgytės (Šakiai) kūrybos paroda. Su Žiežmarių kultūros centru pasidalinome meno specialybės studentų kūrybos paroda. Reikia paminėti, kad ir mes siūlome kitų rajonų švietimo centrams eksponuoti mūsų kūrėjų parodas, „dalintis“ parodomis. Centrai mielai atsiliepia. Visada labai atsakingai ruošiamės ir dalyvaujame respublikinėse švietėjiško pobūdžio parodose, reprezentuodami mūsų rajoną ir jame dirbančius mokytojus.

- Parodų rengimas nėra tas darbas, kurį priklauso dirbti Jūsų įstaigai. Kam Jums, apsikrovusiems daugybės konkursų, olimpiadų, seminarų, kursų ir pan. organizavimu, to reikia?

- Ne, ne, mums tikrai tai priklauso ir ne tik priklauso, mums tai labai aktualu ir įdomu. Juk rengiame ne tik meninės kūrybos, bet ir metodinės veiklos, mokinių darbų, mokyklų veiklos pristatymo, leidinių ir kitokias parodas. Į parodas žiūrime kaip į vieną iš puikiausių neformaliojo suaugusiųjų švietimo formų (o Centras tuo ir turi rūpintis). Per parodas skatinama kūrybinė saviraiška, lankytojai supažindinami su autoriais, naujomis meno technikomis, jie mokosi „skaityti“ kūrinius, galų gale, taip yra plečiamas žmonių akiratis. Atėję į mūsų Centro renginius jie visada turi kur akis paganyti, pareikšti savo nuomonę, nusistebėti, kad pažįstami žmonės suspindi kitoje šviesoje, per kūrybą. O Centro vizija juk ir yra – tapti namais rajono gyventojų mokymuisi ir bendradarbiavimui.

Smagu, kad šiam darbui daug šilumos ir laiko skiria mūsų Angelė Paškevičienė, jos negalėtų vykti be Valės Jakovlevos, kuri kiekvieną kūrinėlį įrėmina, suranda jam vietą, pakabina…

- Kas šiai veiklai įkvepia labiausiai, kokie įspūdžiai, potyriai ryškiausi per visus parodų organizavimo metus?

- Įkvepia spindinčios autorių akys, kai jie ateina pasižiūrėti jau eksponuojamos savo parodos ir atsiveda tėvus, vaikus, draugus. Tuomet pasikalbame apie tolimesnę jų kūrybą, būna, kad susitariame dėl kitos parodos laiko. Įkvepia aktyvūs mokytojai, kurie atsiveda mokinius ir veda pamokas tose parodose. Įkvepia žmonės, kurie apsilanko parodose, o po to įsidrąsinę sako, kad ir jie norėtų savo kūrybą pas mus eksponuoti. Įkvepia lankytojai, kurie stebisi menininkų kūryba, darbštumu ir išmone. Centro be parodų jau neįsivaizduojame. Praėjusį pavasarį prasidėjus darželio, kuriame yra mūsų patalpos, renovacijai, ji palietė ir mūsų įstaigą: porai mėnesių teko nuimti nuo sienų visas parodas. Patikėkit, kokios jos atrodė tuščios, o pati salė „negyva“...

- Keletą žodžių apie parodų lankytojus: kas jie, kaip sužino, suranda naujas ekspozicijas?

- Pagrindiniai mūsų lankytojai – Centro renginių dalyviai. Nemažai žmonių ateina specialiai į parodas. Žinoma, yra problema, jei tuo metu salėje vyksta seminaras ar mokymai ir negalima parodos apžiūrėti, tuomet deriname laiką su interesantais. 2011 m. rudenį įkūrus Trečiojo amžiaus universitetą, parodomis pradžiuginame ir senjorus. Atėję į užsiėmimus jie visada pastebi naujas parodas, pasidžiaugia jomis. Per metus parodas apžiūri apie 700 lankytojų.

- Pabaigai – tradicinis klausimas: ateities planai...

- Žinoma, ir toliau ieškosime autorių, norinčių pasidalinti savo kūryba su kitais. Planuojame rengti pedagoginės kūrybos ir meistriškumo parodą „CREDO“. Tikrai šioje srityje daugiau bendradarbiauti ketiname su rajono kultūros centrais. Su dailės mokytojais sutarėme atgaivinti metinę mokinių kūrybos parodą. Svajojame, kad Kaišiadoryse atsirastų respublikinio lygio Vaikų dailės galerija ar muziejus, labai gaila, kad gyvename lėšų stygiaus laikais, būtinai tokią instituciją steigtume.

- Ačiū už pokalbį ir, žinoma, už puikias parodas, tarp kurių, (labai norisi tuo tikėti) kada nors pamatysime ir Kristinos Rūtos Dzeventlauskienės dailės darbus. Juk tam jau atėjo laikas...

Kalbėjosi Romualda Suslavičienė
K.R.Dzeventlauskienės nuotr.

 

Komentarų skaičius