...prabundu kiekvieną rytą –
kas gi gero padaryta?
Nieko gero ir gerai,
ir vėl nieko nedarai...

Tokį ketureilį anuo metu mėgdavome kartoti, tik dabar kažkodėl jį prisiminiau, nes kasdien duriu nosimi į absurdiškas situacijas. Ar aš vienas dėl to kaltas?! Tikrai ne! Lietuvoje vyrauja nenusakomas abejingumas ir visiškas nenoras pajudinti bent vieną pirštą dėl visuomeninių reikmių. Kai reikalas sukasi apie savą kišenę, tuomet žmogus tampa vos ne žvėrimi. Paminamos visos dorovinės normos, parduodami principai, dievai ir visa kita, ko nė vienas mąstantis padaras negalėtų daryti...

Praėjo metai nuo rinkimų į vietinę valdžią, kuriuose kipšas pakusijo ir mane sudalyvauti. Kartu su Mindaugu manėme, kad žmonėms jau bus visiškai įgrisusi partinė diktatūra ir jie imsis paprasto demokratinio veiksmo – balsuoti už asmenis, o ne sąrašus, kuriuos sudaro nežinia kas ir neaišku iš ko. Deja, rajono taryboje atsiradau vienas ir visus metus lyg kariavau bemaž prieš 24. „Konservininkai“ prablaivėja retai, o krikščioniuko dar balso negirdėjau. Visi kiti – monolitinė ,,bolšenstvo“ kuri piršto nenukelia nuo žalio mygtuko, tad visi sprendimai priimami pritrenkiančia dauguma. Kas tuos sprendimų projektus sudiriguoja, jau nesusigaudau. Tačiau visų jų esmė – švaistyti pinigus. Būtų dar ne taip baisu, kad lėšos keliautų bent kokiai gamybinei veiklai vystyti, tačiau tam neskiriama nė lito. Viskas keliauja aptarnavimo sričiai, tarp jų ir švietimui. Pastarieji pinigai, žinoma, neišvengiamai reikalingi, tačiau ir čia saiko nėra. Labiausiai pikta, kad bemaž visi meta kozirį – čia ES lėšos, ir jas reikia įsisavinti bet kokiu būdu. Tik niekam nė motais, kad tai tie pinigai sudaro mūsų valstybės biudžetą, kuris jau kelinti metai beviltiškas. Primenu, jog šiuo metu valstybinė, įmonių ir gyventojų skola viršija šimtą milijardų litų!!! Ir vis tiek toliau skolinamasi – atsieit, galima dar. Tik niekas nešneka apie tai, kad bet kurią skolą dažniausiai reikia grąžinti. O kuo – kita baisenybė. Galima pinigais, galima natūra... Tik ateities kartos šviesaus gyvenimo aš nematau. Brangūs tėveliai savo palikuonims jau iškasė duobę ir toliau ją gilina.

Labai keista, kad daugelis liaupsina tiesiamus vandentiekio, kanalizacijos, šildymo tinklus, plečiamus sąvartynus ir kita, kas neduoda pridedamosios vertės. Mokėti reikės už tai kiekvienam žmogui, mokėti. Ir kuo brangesni tie projektai, tuo didesni mokesčiai bus. Iš kur pinigai?!

Nelabai galiu suprasti ir tų entuziastų galvojimą, kurie siekia kaimuose kurti parkus, poilsio aikšteles ir kitokią, neva, kultūrinę erdvę. Kiekviena sodyba, kiemas, sodas jau savaime turi būti gero šeimininko taip sutvarkytas, kad kitur net nesinorėtų būti. Ir kai aš prieštarauju tokiam neaiškios paskirties ir priklausomybės gabalėlių dalinimui, kyla pyktis. O jau iš karto pasipila reikalavimai toliau skirti pinigų. Prasideda žemės matavimai, kurie ypač naudingi privatininkams matininkams. Juk dažnas yra patyręs jų kainas už paprasčiausius darbelius. Deja, skaičiuoti temokam tik savus pinigus, o kad bendra skola auga kaip dramblys, nesvarbu...

Galėčiau tęsti nesąmoningų sprendimų analizę, bet jų pakeisti kol kas negaliu, tad sakau ateičiai. Jeigu norime bent kiek stabdyti kvailybes, reikia ruoštis kitiems savivaldos rinkimams jau dabar. Kiekvienoje seniūnijoje prašau išsiristi iš savo kiauto bent po vieną, du žmones, kurie eis į rinkimus kaip nepriklausomi kandidatai. Rajono mastu tai netaip jau sudėtinga padaryti – padėsim vienas kitam. Tik balsavimas už konkretų asmenį gali būti teisingas. Ir ateityje, tai turėtų būti atviras veiksmas, o ne kryžiukų dėliojimas pasislėpus būdoje. Slapti rinkimai niekada nebus skaidrūs, nes dar didysis josifas yra pasakęs – nesvarbu kaip, kas balsuoja, svarbu – kas skaičiuoja. Ateitį kuriame šiandien ir negalima didesnių darbų atidėlioti.

Jeigu iki šiol rajono taryboje galvojau daryti bent kokią įtaką, tai dabar poziciją priverstas gerokai keisti. Ne vienas čia net nežino už ką balsuoja, o ir išsiaiškinti detaliau bet kokio klausimo neįmanoma. Brangūs valdininkai prikuria tiek popierių, kad jų vienam žmogui net neįmanoma perskaityti tam skiriant visą laiką. O juk reikia ir savus gyvulius apeiti, duonos rytdienai užsidirbti. Tad už mane balsavusių prašau atleidimo, kad dabar visas jėgas skirsiu dviejų referendumų Lietuvoje rengimui. Tai pagrindinis tikslas, siekiant gelbėti mūsų gyvenimą. Tegu būna žinoma visiems, kad po dviejų metų prasidės oficialus žemės pardavimo svetimšaliams sandorių įteisinimas. Tad Lietuva palaipsniui dings iš pasaulio žemėlapio, nes parceliuojama teritorija. Primenu, kad prakeikti Tėvynės išdavikai įteisino konstitucinėmis pataisomis ir įstatymais žemės, miškų ir vidaus vandenų pardavimą. Tik visuotinu referendumu gal dar įmanoma šį pragaištingą procesą stabdyti. Klaidinami žmonės sakant, kad tai reiškia išstojimą iš Europos Sąjungos. Tereikia pataisyti sutartį, nes ir tie Briuselio rupkės patys visiškai nesilaiko duotų pažadų ir mes turime teisę pareikšti tautos valią, o nesiremti neaiškaus Seimo sprendimais.

Kad ir kiti veiksmai žmonių valia būtų įmanomi ateityje, ruošimės antram referendumui, kuriuo sieksime sumažinti šiam tikslui reikalingą surinkti piliečių parašų skaičių nuo 300 000 iki normalaus, koks dažniausiai būna kitose šalyse. Antai vengrai savoje konstitucijoje numatė tik 200 000 piliečių parašų, kai šalyje vos ne dešimt milijonų žmonių. Ir kitur referendumai vyksta nuolat, o mūsų krašte žmonių iniciatyva nebuvo surengtas nė vienas, nors bandyta keliolika kartų. Tad dabar trankausi po visą Lietuvą ir telkiu pakankamai supratingus bei pareigingus žmones būsimam parašų rinkimui. Kviečiu ir visus judresnius Kaišiadorių krašto gyventojus gerai suprasti šį svarbiausią darbą, nes teliks tik tolimas dangus gyvenimui, kai žemė atiteks užsieniečiams.

Prašau kreiptis šiais klausimais bet kada ir pasišaukti mane į bet kokią sueigą, jei kas neaišku dabartinėje situacijoje ar miglotoje ateityje. Prasideda šventas karas už galimybę gyventi...