av0304.jpg
2014 m. balandžio 16 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Su aukščiausiu kokybės ženklu
Romualda Suslavičienė
2012-03-29

Visą savaitę kaišiadoriečius džiugino Sertifikuotų tautinio paveldo gaminiųparoda Kultūros ir meno centre, nustebinusi aukštu lygiu ir puikiais eksponatais.
Vienuolika pirmųjų

Ar pamenat savo vaikystės saldainių popierėlių kolekcijas? Rūpestingai „nurengti“, išlyginti blizgantys popierėliai būdavo ilgai saugomi, jais grožimasi, keičiamasi, didžiuojamasi...

Su panašia pagarba, atsargiai - visai kaip vaikystėje – iš pintinėlių saldainius rinkosi Sertifikuotų Tautinio paveldo gaminių parodos Kaišiadoryse dalyviai. Ir tikrai ne dėl saldumo – kiekvienas saldainiukas buvo „aprengtas“ popierėliu, kuriame – kaišiadoriečių paveldo gaminių motyvai.

Tokia ji – ši paroda – apgalvota iki mažiausios smulkmenos: nuo meniškai parengtos ekspozicijos, kokios dar niekada neturėjome (dabar yra į ką lygiuotis), iki puikių lankstinukų, kurie jau patys savaime irgi yra kūriniai.

- Aukščiausias lygis, - renginį įvertino Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidentas Libertas Klimka, kartu su didžiuliu būriu mūsų rajono žmonių atvažiavęs pasidžiaugti vienuolikos pirmųjų Kaišiadorių krašto paveldo puoselėtojų, kurių darbai pažymėti Tautinio paveldo gaminio sertifikatu, paroda.

Po Kaišiadorių kultūros ir meno centro antrojo aukšto fojė skliautais Diana Tomkuvienė, Audra Neniškienė ir Daiva Vaitkevičienė sukūrė mažą stebuklą – staiga visi pamatėme, kad ši, kaip anksčiau kalbėta, ekspozicijoms ne visai tinkama erdvė, gali virsti puikiausia parodų sale, kur kiekvienas eksponatas yra toje vietoje, kuriai tarsi kurtas, pritaikytas; kur užtenka erdvės ir šiltam pabendravimui, ir naminio sūrio ragavimui, ir muzikai, ir oficialioms kalboms.

- Pasijutau kaip Kaziuko mugėje, - kalbėjo Libertas Klimka, tačiau pastebėjo, jog garsioji mugė tam tikra prasme kaišiadoriečių parodai nusileidžia – joje nėra tokių puikių audinių, kaip kad Elenos Vaičiulionienės iš Kruonio, kurios darbai papuošė ir sušildė salės sienas.


Slapčia nuo senelės...

„Audiniai ir pats audimo procesas patiko nuo vaikystės. Namų aplinkoje audinių buvo daug ir įvairių, ir daugiausiai senelės austi. Visi interjero audiniai: lovatiesės, paklodės, užvalkalai, užuolaidos, rankšluosčiai buvo namų gamybos iš natūralių pluoštų. Senelė audė daug, audė gražiai, mokėjo visokių raštų. Audė ir keturnyčius, ir šešianyčius, ir kaišytinius, ir parinktinius audinius. Pirma mano pažintis su audimu, aišku, buvo senelės staklėse. Kai senelė nematydavo, būdavo kur išėjusi ar užsiėmusi kuo, tai aš į stovus įsėsdavau ir bandydavau. Ir, atrodo, jau taip gražiai ir gerai viską padarau, o senelė atsisėda ir sako: jau buvai įlipusi...Tokius „bandymus“ pradėjau gal kokių penkiolikos metų būdama.Audžiu ir iki šiol”, - tokius žodžius apie save Elena Vaičiulionienė, gimusi pokario metais Palimšių kaime, įrašė į stendą, pristatantį parodos autores.

E.Vaičiulionienės margaspalviais raštais išmarginti audimėliai - tai ne tik lovatiesės, šilko plonumo rankšluosčių drobės – daugelis jų yra virtę tautiniais kostiumais, kuriais puošiasi folkloro ansamblių dalyviai, kiti, kam tautinis drabužis brangus ir reikalingas. Auksarankės audėjos darbus yra naudojusi ir kita sertifikato savininkė Diana Tomkuvienė, kuri parodoje pristatė savo siūtus tautinius kostiumus, jų detales. Ir kai šalia Dianos atkurtais ir siūtais tautiniais kostiumais papuoštų manekenų dainai sustojo „Verpetos“ žmonės, vaizdas užgniaužė kvapą...

- Rankdarbiai lydi mane nuo mažų dienų. Nerti, megzti, siuvinėti, siūti – visų šių gudrybių išmokė mama, jokių specialių studijų šia tema nesu baigusi. „Jei jau darai ką, tai stenkis daryti gerai“, nuolat kartodavo senelis. Gal šiek tiek pavyksta... – sakė D.Tomkuvienė, parodoje pristačiusi taip pat Tautinio paveldo sertifikatu pažymėtas riešines, kurios gražiai suposi virš margaspalvių (tokių dar nebuvom matę”) Audronės Neniškienės veltų veltinių, rodos, dar kvepiančių pačios Audronės augintų avių vilna, vešlia Paparčių kalnelių žole ir nuo sodybos kalno besileidžiančiomis senomis obelimis.


Iš namų atsineštos tradicijos

Sveikindamas pirmąsias rajone Tautinio paveldo gaminių sertifikatų turėtojas, rajono savivaldybės meras R.Urmilevičius spaudė ranką ir pačiai jauniausiai Lietuvoje sertifikato savininkei – šešiolikmetei Vitai Tomkutei, kuri močiutės ir mamos rankdarbių tradicijas pratęsė meniškais margučiais.

Šalia jauniausios tautinių tradicijų puoselėtojos savo darbus eksponavo ir Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė, kurią, kaip margučių margintoją, jau seniai visi pažįstame. Gimusi ir augusi Punios kaime, jauniausia trijų brolių seselė tėvų šeimoje suaugo su gražiomis lietuviškomis tradicijomis, kurias puoselėja ir iki šiol, perduoda savo dukroms. E.Genevičienė, pirmąjį kiaušinį išrašiusi vašku dar ketvirtoje klasėje, džiaugiasi, kad šis menas nesvetimas ir jos dukroms Deimantei ir Ernestai.

Gražus parodos atradimas – pagal suvalkietišką receptą kepti rumšiškietės Rasos Bertašiūtės meduoliai. Sukrauti milžiniškoje pintoje kraitėje, baltu glajumi išrašyti, jie džiugino akį mielomis angeliukų ir avinėlių figūrėlėmis, pasakų namukais ir kitokais gražiais pavidalais. Muziejaus darbuotoja R.Bertašiūtė ne tik pati meduolius kepa – Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, „Musninkų“ name yra įrengtos specialios patalpos, kur vyksta edukaciniai užsiėmimai, skirti šventinių meduolių kepimui ir puošimui, nes, kaip sakė L.Klimka, aplink tikrą amatininką visuomet turi burtis mokiniai.

Sniego baltumu parodoje akino pačios vyriausios amatų meistrės – Vladislavos Gradeckienės iš Kruonio seniūnijos Plaskūnų kaimo – karpytos užuolaidėlės, lentynų papuošimai.

- Pirmą kartą pamačiau karpinius būdama penkių ar šešių metų, kai su mama lankiausi ūkininkų namuose, kurie puošdavo langus bei lentynėles balto popieriaus karpiniais. Tai Pugauskienė Julė iš Paukštiškių kaimo ir Naginienė Ona iš Plaskūnų Būdos kaimo.Vėliau į Vladipolio kaimą atitekėjo Ona Slavinskaitė-Kandrotienė, kuriai teko tarnauti klebonijoje, ten ji buvo mačiusi, kaip karpomi karpiniai. Pati karpydavo, bet gana kukliai.Prisimenu, kad pirmasis mano bandymas buvo didelis varnalėšos lapas sulenktas per pusę ir išplėšytas.Ona Kandrotiene kai kada paskolindavo žirklutes, bet tik neilgam laikui. Vietoj balto popieriaus naudodavau laikraštį, kai kada pavykdavo gauti vyniojamo popieriaus. Kad karpinys būtų be raidžių, tekdavo atkirpti baltą laikraščio paraštę, bet gana siaurą. Sudėtingiausia būdavo tinkamai sulankstyti patį popierių. Pirmi darbai buvo panašūs į minėtos kaimynės.Būdama 15-16 metų susipažinau su Anele Šimukauskaite iš gretimo Virkininkų kaimo.Tai buvo patyrusi karpytoja, net ir kitiems karpydavo užuolaidėles langams ir lentynoms. Anelė man paaiškino, kaip tinkamai susilenkti popierių, kaip perkelti gamtos motyvus.Vėliau jau pati tobulinau savo darbus, atsirado karpiniai pagal tematiką, kalėdiniai, velykiniai, vasaros laikui. – apie save pasakojo ši nepaparastai giedro ir gražaus veido moteris, iš balto popieriaus kurianti tikrus stebuklus.


Su meile ir dėmesiu

Vienas iš gražiausių dalykų, kuriuos jautei parodoje – tai aplinkinių dėmesys ir meilė tautinio paveldo puoselėtojams. Sveikinti parodos autorių sugužėjo ne tik šeimų nariai, draugai, bet ir bendradarbiai, kolektyvų atstovai, seniūnai. Kiek rajone yra vertinama ir mylima Diana Tomkuvienė, akivaizdžiausiai parodė, kai paskelbus jos pavardę salėje nuošė smarkiausi plojimai ir palaikymo šūksniai... Paparčių seniūnė Lina Balandienė atvažiavo pasveikinti dviejų savo auksarankių – Audronės Neniškienės ir rinktinių juostų audėjos Veronikos Gradeckienės, kuri į parodą atsivežė ir juostų audimo stakles. Kaišiadorių kultūros ir meno centro direktorius Arnoldas Škimelis taip pat džiaugėsi dviem savo kolektyvo narėmis, dviem Daivomis: pynimo iš vytelių meistre Daiva Vaitkevičiene ir medžiaginių žaislų gamintoja Daiva Maldžiuviene.

- Promočiutė Ona visą gyvenimą audė, siuvinėjo, siuvo lėles. Niekas kaime neturėjo tokių puikių prijuosčių, skarelių, lovatiesių, palaidinių. Būdama septynerių metų žaidžiau su pirktinėmis lėlėmis. Promočiutė Ona pažiūrėjo ir pasakė: „Va, jūsų tai tokios lėlės, o mūsų vaikai neturėjo kuo žaisti. Paimdavom „skepetėlą“, susukam, apvyniojam siūlu ir – „pagaliukas“. Sudedi du ilgesnius, du trumpesnius – jau žmogeliukas“. Ėmiau medžiagos gabalėlius, žirkles, siūlą ir su promočiutės pagalba susukusi apvyniojau siūlu. Bandymas buvo kiek nevykęs, bet tai buvo pradžia..., - taip visuomenei prisistatė spalvingų lėlių siuvėja D.Maldžiuvienė, į parodą atskubėjusi tiesiai iš vakarykščio Kaziuko mugės šurmulio, kur jos gaminiai buvo graibstyte išgraibstyti.

O štai Daivos Vaitkevičienės atmintyje iš vaikystės labiausiai įsirėžė pavasariai, nes „ būdama visai pyplė gaudavau palankstyti neklusnių žilvičio vytelių. Mat mano tėvas, Juozas Arlauskas pynė bulvinius krepšius. Vėlyvą rudenį parnešdavo lazdyno ar ievos lazdų, surišdavo pagrindinį krepšio karkasą ir pakabindavo šalia krosnies ant sijos, kad džiūtų, o ankstyvą pavasarį užbaigdavo pinti”. Šiandien Daiva, dirbanti Kaišiadorių kultūros ir meno centro direktoriaus pavaduotoja, ne tik pati pina, bet ir kitus moko. Ne tik mūsų rajone, bet ir tarp visos Lietuvos tautinio paveldo gaminių kūrėjų gerai žinoma jos organizuojama Amatų savaitė Darsūniškyje esančioje Morkūnų sodyboje, kurios dalyviai laukia ištisus metus. Daivai ačiū ir už tai, kad parodos atidarymą šiltai, jaukiai, su išmanymu vedė jos pakviesta viešnia iš Vilniaus Ingrida Laužikienė, kad nepasididžiavo atvažiuoti L.Klimka.

Sveikintojų būryje buvo ir Žiežmarių apylinkės seniūnas A.Kmeliauskas, atvažiavęs pasveikinti gražiaraščių pirštinių ir kojinių mezgėjos iš Liutonių kaimo Angelės Razmislevičienės. Visi, kurie tikėjosi pamatyti garbaus amžiaus meistrę, nuoširdžiai nustebo, kai sveikinimų priimti atsistojo jaunyste švytinti moteris... Nuo 2004 metų tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, A.Razmislevičienė sako išaugusi tarp mezgėjų - mėgo megzti teta Vladislava, mezginio iš rankų nepaleisdavo ir močiutė Ona. Pati Angelė „daug ir pastoviai“, kaip pamena, pradėjo būdama septyniolikos. „Pradžioje mezgiau kojines. Jos jau nuo pat pradžių buvo raštuotos, lygias vienspalves kojines tiesiog buvo neįdomu megzti, o pirštines pradėjau megzti jau vėliau ir taip pat raštuotas”.


Turėsime Amatų centrą?

- Saugau savo močiutės išaustą lovatiesę. Užtiesiu tik sekmadieniais, nes šiokiadieniais gaila. Man gera, kad ją turiu. Buitį reikia puošti lietuviškais daiktais, - sakė Libertas Klimka, visas vienuolika parodos autorių pavadinęs nacionalinėmis vertybėmis, kurias reikia saugoti, tausoti, gerbti ir mylėti už jų darbus.

Ko gero, visų pirma šioms vienuolikai pirmųjų kregždžių – Tautinio paveldo sertifikatų savininkių – reikia nulenkti galvas ir už tai, kad ekspertų komisija, įvertinusi kaišiadoriečių pasirengimą, nusprendė, jog vienas mūsų rajono miestelių – Žasliai – yra tinkama vieta Amatų centro steigimui. Keista tik, kad būtent Žasliuose, kur nėra nė vieno sertifikuoto amatininko.

Tad puiki paroda, kurios įspūdžiai mus visus šildys dar ilgai – tai tik pradžia...

Nuotraukoje: Jauniausia Lietuvoje sertifikato savininkė – šešiolikmetė Vita Tomkutė.


 

Komentarų skaičius

2012-06-22 22:59:55
gerai pažįstu Dianą Tomkuvienę.Tai šviesus, geras, šiltas žmogus, atiduodantis save mėgstamam darbui.Džiaugiuos ja, nes tai tikrai respublikinio lygio tautinės etnokultūros puoselėtoja .Manau, ne vienas Lietuvos miestas ar rajonas džiaugtųsi, turėdamas tokį lobį.Ji jau seniai mano nuomone nusipelnė kultūrinės rajono premijos.
 1-1