av1031.jpg
2014 m. lapkričio 1 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Kaišiadoriečių knygininkystė – savivaldybės išskirtinumas
Virginija Šimkūnienė
2012-03-29

Vasario mėnesį vykusioje 13 – oje Vilniaus knygų mugėje Kaišiadorių rajono stendas jau nelabai nustebino kraštiečius. Dalyvaujama devintąjį kartą, turi patirties ir bibliotekininkai, ir kiti dalyviai.

Šiais metais mūsų savivaldybei buvo parodytas išskirtinis dėmesys. Kaišiadorių muziejus, kuris mugės stende “grojo pirmu smuiku“, sugalvojo ir įgyvendino plačios auditorijos dėmesio sulaukusį renginį. Tai buvo diskusija “Regioninė knyga: Kaišiadorių patirtis”. Mūsų rajono knygininkystė jau nebe viename renginyje buvo pažymėta kaip skiriamasis savivaldybės bruožas. Į diskusijų klubą “Forumas”, kuris buvo čia pat, prie mūsiškio stendo, sugužėjo knygų bei leidybos žinovai, kultūros darbuotojai, muziejininkai, eiliniai mugės lankytojai.

Diskusijai neliko abejingi ir kaišiadoriečiai, antrą knygų mugės dieną atvykę pasižmonėti ir įsigyti naujausių leidinių. Kaip prieš diskusiją “Atspindžiams” sakė Kaišiadorių muziejaus direktorius O.Lukoševičius, 2012-ieji metai yra paskelbti Muziejų metais. Todėl yra labai malonu metų pradžioje ne tik su savo leidiniais pasirodyti knygų mugėje, bet ir gauti įvertinimą iš šalies, iš kompetentingų asmenų. O tokie diskusijoje buvo Irena Seliukaitė - LR kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja; dr. Vykintas Vaitkevičius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas; dr. Rimvydas Laužikas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius.


Unikalus rajonas

Apie Kaišiadorių rajono unikalumą kalbėjo R.Laužikas. Jo nuomone, mūsų rajonas išsiskiria tuo, kad yra geografiniu požiūriu išsidėstęs tarp Dzūkijos ir Aukštaitijos. Kaip suprantame, regioną, juk regioną galime įvardinti ne tik geografiniu, bet ir ekonominiu, politiniu aspektu. Esant šiuolaikinėms technologijoms, išsiplečia komunikacinė erdvė. Tačiau rajone gyvenantiems žmonėms regionas yra jų gyvenamoji erdvė, kurioje jie gali per atitinkamą trumpiausią laiką atlikti būtiniausius reikalus pasiekę rajono centrą. “Globalizacija daro taip, kad visas pasaulis virsta dideliu kaimu. Sociologai savarsto – kas yra tapatumas? Tapatumą šiuo metu norintys rasti ir pabrėžti žmonės buriasi į klubus – ar tai sporto, ar kraštiečių klubai. Daugėja tokių dalykų, kada žmonės ieško savo šaknų, užsiima žinių sklaida, buriasi ir virtualioje erdvėje”, - sakė R.Laužikas. Jis pabrėžė, kad kaišiadoriečiai išsiskiria iš kitų savivaldybių knygų leidyba, kuri yra profesionali. Pasak R.Laužiko, jie į savo misiją žiūri labai rimtai, tad ir išleisti leidiniai yra įdomūs, lengvai randa kelią pas skaitytojus. Pranešėjas pabrėžė, kad regionuose leidybos bumas kilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tada pastebimas kraštoryrinio darbo atgimimas, pradėta leisti leidiniai, kurių jau pavadinimas nurodo tapatumą: “Dainavos kraštas”, “Suvalkija”, “Žemaičių žemė”.

Regioninė leidyba yra suseta su rajono kultūros įstaigomis. Viena iš jų – muziejus. “Įdomiausia tai, kad Kaišiadorys neturi muziejaus pastato, glaudžiasi ankštose patalpose. Unikalu tai, kad visą savo misiją atlieka sėkmingai – renka eksponatus, atlieka tyrimus, analizuoja. Neturi veikiančios ekspozicijos, bet vykdo tiriamąjį darbą. Koją šiek tiek kiša Lietuvos liaudies buities muziejus, bet kaišiadoriečiai lieka savo darbe tokie, kokie yra šiandien, daugumoje sričių – pradininkai”, - pabrėžė R.Laužikas.


Pradžia – Paparčiuose

Kitas pranešėjas V.Vaitkevičius – archeologas. Jis pabrėžė, kad knygų leidyba tik su tuo nesusidūrusiam žmogui atrodo paprastas darbas. “Už kiekvienos knygos išleidimo dažniausiai slypi ilgas darbas. Štai R.Gustaičio “Kaišiadorių gyvenviečių žinynas” išleistas su didžiuliu įdirbiu, tai buvo sektinas pavyzdys kitiems rajonas. Pats Kaišiadorių muziejaus direktorius, dalyvavęs ekspedicijoje po Žaslius ir Paparčius, “užsikrėtė” tiriamuoju darbu, pasirodė “Vadovas po Žaslius”, - sakė V.Vaitkevičius. Jis pažymėjo, kad autoriai nebijo būti pirmi, padaryti klaidų, nebijo kritikos. Medžiaga knygai, pasak V.Vaitkevičiaus, renkama 2 – 3 metus. Jos idėja atsiranda gal prie arbatos puodelio, gal ekspedicijų metu. V.Vaitkevičius pabrėžė, kad kiekvienos knygos atsiradimo istorija gali būti spalvinga, o kiekvienas leidinys leidžia vis kitaip pažinti regioną, taip pat pasidalinti žiniomis su kitais. Kaišiadoriečiai, pasak V.Vaitkevičiaus, pasitelkia ir talkininkus, visi darbus daro kokybiškai.


Galim ir neleisti

Kaišiadorių muziejaus direktorius O.Lukoševičius pabrėžė, kad leidyba yra lyg eko sistema. Prie šio darbo prisidėjo ir savivaldybė, ir bibliotekos. Knyga, jo nuomone, yra vienas pigiausių būdų paskelbti žinias visuomenėje. Išleisti leidiniai skatina pažinimą, įtraukia vis daugiau naujų žmonių. Ir nebūtinai kaišiadoriečių. O.Lukoševičius sakė, kad laikotarpiu 1999 – 2012 metais išleisti leidiniai yra su trijų šakų požymiais: istorija, archeologija ir etnografija. Knygos pobūdis taip pat skiriasi – tai gali būti sąvadas, žodynas, žinynas. “Visada ieškojom naujų žanrų. Kai leidome etnografinį žodynėlį, tuomet toks buvo tik Estijoje. Pagalvojom, kodėl mes negalim turėti savo. Ir padarėme”, - sakė O.Lukoševičius. “Knygų galim ir neleisti. 2012 metais esame nutarę dirbti tik muziejinį darbą, knygų neleisime. Tačiau šią dieną ką turime, negalime užbraukti. Belieka džiaugtis”, - baigdamas sakė muziejaus direktorius. Jis padėkojo Regionų skyriaus vedėjai I.Seliukaitei už renginio vedimą, suorganizavo diskusijų dalyviams mini loteriją.

Su sėkme ir įspūdinga knygininkystės praktika visus susirinkusiuosius pasveikino savivaldybės meras R.Urmilevičius. Savo kolegų sėkme pasidžiaugė ir istorikas V.Jocys, vienas iš “Valsčių” leidėjų, pagiriamąjį žodį išsakė Švietimo ministro patarėjas A.Lakštauskas.

Visus Kaišiadorių muziejaus leidinius galima rasti www.kaisiadoriumuziejus.lt

Nuotraukoje: I.Seliukaitė ir R.Laužikas apžiūri naujausius leidinius.


 

Komentarų skaičius