Bibliotekos direktorė Aldona Naudžiūnaitė pradėjo pokalbį apie Lietuvoje renkamą geriausią 2011-ųjų metų lietuvių rašytojų knygą suaugusiems. Biblioteka įvairiais būdais skatina skaityti. Tie, kurie neskaito, labai daug netenka, praranda. O, kad jie žinotų tai, suprastų, suvoktų!

Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ – naujoviškas, madingas kūrinys, susidedantis iš trumpų pasakojimų, istorijų, kurių žanras neįvardintas. Šmaikšti, apibendrinanti jų pabaiga, kurioje slypi filosofinė mintis. Ypač reikšmingas paskutinis sakinys.

Kristinos Sabaliauskaitės romane „Silva rerum II“ plačiai vaizduojama barokinė Lietuva nelengvu jai laikotarpiu: gaisrai, maras, badas, brolžudiškas karas šalies viduje ir kovos su išorės priešais. Ryškiai atskleistas bajorijos luomas, jo privilegijos ir pareigos, pakilimai ir nuopuoliai. Savitas stilius, ilgi sakiniai, bet skaitant jie nevargina.

Įdomus Sigitas Parulskis. Jo kūrybą direktorė vertina už tiesos sakymą, už naują požiūrį į daugelį dalykų, tai verčia skaitytojus giliau mąstyti, svarstyti ar net diskutuoti.

Alfonsas Andriuškevičius „Vėlyvuosiuose tekstuose“ irgi taria svarų žodį. Tai poezijos, esė ir vertimų tekstai.

Direktorės manymu, daugelis balsuos už Romualdą Granauską, už jo novelių, romaną „Trys vienatvės“.

Mokytoja Egidija Šalkauskienė kritiškiau atsiliepė apie „Silva rerum II“, teigdama, jog autorė sutirština spalvas, vaizduodama šeimą, moteris, moralę. Praeities lietuvių rašytojų kūryboje buvę daugiau santūrumo. Ji supranta, jog, kai išsiveržėm į Europą, keičiasi ir gyvenimas, ir literatūra. Ir, aišku, tie pokyčiai būtini.

Jūratė Kamarovienė teigė, kad U.Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ ir stebina, ir traukia, nes tai knyga, labiausiai išsiskirianti iš kitų, ji visai kitokio pobūdžio, moderni. Jūratė ją rekomenduosianti jaunesniems skaitytojams. Turėtų patikti.

Sigito Parulskio kūryboje ji įžiūri asmenybės dramą, peraugančią nuo vidinio konflikto į susidūrimą su aplinka, pasauliu. Būtent todėl toks kalbėjimas jo kūrinyje „Prieš mirtį norisi švelnaus“.

Jonas Laurinavičius įsitikinęs, jog kiekviena karta turi savo rašytojus. Jaunystėje jis skaitęs V.Mykolaitį-Putiną, P.Širvį, kitus poetus, nekantriai laukdavęs naujų eilėraščių, išmokdavęs atmintinai. O dabartinės poezijos neprisiverčia perskaityti. Literatūra tapo komercija, verslu. Knygų mugėse, knygynuose kalnai vertimų. Leidyklų pilna, reikia išsilaikyti, išgyventi, išlikti. Dabartiniai rašytojai neremiami. Senieji išeina, o kas juos pakeis... Tikrųjų talentų nėra daug. Jam, patinkanti memuarinė, atsiminimų literatūra, tokia kaip R.Granausko „Trys vienatvės“, M.Martinaičio „Mes gyvenom“.

Tatjanai Prakapienei patikęs S.Parulskis. Skaitytoja gilinasi į visą jo kūrybą, stebi jos raidą, pakitimus.

Pasigirdo pastaba, kad šio rašytojo knygose yra vulgarių, necenzūrinių žodžių. Į tai kažkuri atsakė, jog geriau atviras vulgarumas, negu apsimestinis švelnumas, gerumas.

Virginiją Gumbienę patraukė „Trys vienatvės“. R. Granauskas – nuostabus, talentingas rašytojas. Ji pasakė savo nuomonę ir apie kitas knygas, pabrėždama, kad „Baden Badeno nebus“ tikrai išsiskiria iš kitų autorių kūrinių. Rašytoja jauna, jai viskas dar priešakyje.

Straipsnio autorė, kaip ir biblioteka, balsavo už „Tris vienatves“, nors labai vertina ir „Silva rerum II“, ir kitas knygas. Pavieniai balsavo už kitus rašytojus.

Po malonaus, jaukaus pokalbio, pabuvimo drauge Virginija Gumbienė padėkojo bibliotekos darbuotojams už gerą atmosferą, už puikų skaitytojų aptarnavimą, už visus renginius, kurie čia vyksta, nes iš jų išeina kaip iš džiugios šventės.

Šio straipsnio autorė pritarė Virginijos žodžiams, pridurdama, jog esanti labai dėkinga už viską visoms be išimties.

Kas nespėjo perskaityti šių knygų, manau, padarys tai vėliau. Šį mėnesį knygų mugėje bus apdovanoti geriausi visų skaitytojų grupių autoriai.

 

 

Muzikos gerbėjai vasario 3 –osios vakarą rinkosi į sostinės „Commune Art“ kūrybines dirbtuves, kur su pasisekimu buvo pristatytas Umiko – mažuoju paukšteliu – save vadinančios elektroninės muzikos kompozitorės naujausias albumas “Wave”.

Malonu, kad vis daugiau pripažinimo susilaukianti Umiko susijusi su mūsų kraštu. Nors augo ir mokėsi sostinėje, jos, Elenos Neniškytės, seneliai Vladas ir Elena Nasevičiai ilgus metus gyveno Kaišiadoryse, čia užaugino tris vaikus, kuriuos gerai pažįsta rajono visuomenė. Elenos dėdė Mindaugas Nasevičius – savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas, o mama Audronė Neniškienė – Žaslių kultūros centro Paparčių filialo vadovė.

Užaugusi dailininkų restauratorių šeimoje, Elena Neniškytė – Umiko nuo mažens domėjosi muzika. Ji yra įvaldžiusi ne vieną instrumentą – groja gitara, bosu, pianinu, mušamaisiais, dabar jau penkeri metai pasinėrusi į kompiuterinės muzikos kūrimą. Šią jauną kompozitorę muzikos pasaulis jau pažįsta kaip buvusią grupės „Magic Mushrooms“narę, projekto „Left I Right“ dalyvę. Šiuolaikinės muzikos gerbėjai pasiklausyti Umiko turėjo progos įvairiuose koncertuose su kitais atlikėjais. Mergina kuria muziką filmams, modernaus šokio spektakliams, dainuoja kolektyvuose „Ministry of Echology“ ir „Dubenėlis“. Praėjusių metų pabaigoje Elena Neniškytė buvo nominuota „Pravda“ naujokų pasirodymuose, koncertavo šiame muzikiniame renginyje.

Po albumo „Wave“pristatymo jaunoji kompozitorė žada atsidėti muzikinio vaizdo albumo kūrimui, kurį sumanė kartu su vaizdo menininke Monosola. Ko gero, įgyvendinusi šiuos savo planus Umiko vėl grįš prie gyvos muzikos: merginos planuose savo solinių kūrinių atlikimas gyvai, laukia ir repeticijos alternatyviam roko projektui „Messe“.

„Kultūros priemenės“ inf.

 

 Susitikimas su istorija