;)
Kultūros priemenė - vasaris(1)
Romualda Suslavičienė
2012-03-04
2012-03-04
Muziejininkai pradžiugino nauja knyga
„Kuparus su kraičiu jaunikis turėdavo išsipirkti: jaunosios motina tik šast ir atsisėsdavo ant kuparo. Nuimk ją, jei nori. Reikėdavo duoti ne tik degtinės, bet ir pyrago“.
„Po trobos slenksčiu padėdavo šluotą. Jei netikus marti – tai suklups“.
„Rumšiškėse manyta, kad kopūstai reikia užraugti sename mėnesyje – būna drūtesni, negenda. O burokai – būna raudoni ir gražūs“.
„Jeigu žmogus serga egzema, tai reikia nueiti į tuos namus, kur kas nors numirė, paimti numirėlio ranką ir su ja patrinti egzemos apimtą vietą“.
Ne tik panašūs perliukai iš mūsų krašto žmonių praeities, bet ir papročių, amatų, švenčių bei kitų tradicijų aprašymai, įvairūs dvasinės ir materialinės kultūros bruožai, užrašyti pakalbinus dar gyvus ir atsimenančius, surinkti muziejų fonduose, gražiai surikiuoti pirmojoje jaunos muziejininkės Gintarės Daunoraitės knygoje „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“, kuri Trijų karalių dieną pirmą kartą buvo pristatyta ten, kur ir gimė – Kaišiadorių muziejuje.
„Tradicinės (arba kitaip dar vadinamos etninės) kultūros bruožai įvairiose Lietuvos vietose yra saviti. Kad galėtume juos atpažinti, labai svarbu turėti galimybę pamatyti ją regioniniu ir net lokaliniu masteliu, nes lokalioje bendruomenėje (parapijoje, seniūnijoje, miestelyje ar kaime) slypi bendrosios mūsų kultūros šaknys, tik bendruomenėje tradicija gali atsiskleisti ir išlikti gyvybinga. Kaišiadorių apylinkių tradicinė kultūra ypač įdomi tuo, kad yra dzūkų ir aukštaičių etnografinių regionų sandūroje, o vos per Nemuną matomi ir sūduvių krantai“, - knygos pratarmėje rašo Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, kuris pirmasis ir kreipėsi į susirinkusius knygos sutiktuvėse, kurias šįsyk muziejininkai surengė pas artimiausius kaimynus – Visuomenės sveikatos biuro salėje, nuo kurios muziejaus kabinetus skiria tik siaurutis koridoriukas.
O.Lukoševičius pasidžiaugė, kad ir vėl, kaip ir ne vieną kartą, Lietuvoje tapome pirmieji ir kol kas vieninteliai, turintys susistemintą etninės krašto kultūros paveikslą: šią galimybę kaip tik ir suteikė ši naujoji knyga, užfiksavusi mūsų krašte gyvavusias kalendorines šventes, šeimos kūrimo ir gyvenimo papročius, laidotuvių apeigas, liaudies medicinos, orų spėjimo apraiškas. Skyriuje „Materialinė kultūra“ aprašyti Kaišiadorių krašto gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, žmonių apranga, pagrindiniai verslai, maistas. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, įamžinusiomis jau istorija tapusias gyvenimo detales. Tai – tarsi vadovėlis, kuris padės ne tik pažinti tos žemės, kuria šiandien vaikštome, istoriją, bet ir pritaikyti pateiktą medžiagą rengiant tradicines šventes, gal – kai kurias net ir prikelti iš užmaršties.
- Tokios knygos mums labiausiai trūko. Tai – tarsi trečias kertinis stulpas, padedantis mums geriau pažinti savo krašto praeitį, - kalbėjo O.Lukoševičius, pažymėjęs, jog prikelti istoriją padėjo R.Gustaitis su savo svariu veikalu „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas“, vėliau sekė Augustės Grinkevičiūtės-Kurilienės knyga, skirta archeologijai. Nepaliesta tema buvo likusi tik etnografija – iš šios srities teturėjome 2006 m. išleistą „Kaišiadorių etnografinį žodynėlį“ (beje, irgi unikalus leidinys).
Pasak direktoriaus, likimas pametėjo progą – prieš porą metų muziejuje pradėjusi dirbti knygos „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“ autorė G.Daunoraitė atėjo ką tik Vytauto Didžiojo universitete baigusi etnografijos studijas. Jauna muziejininkė iš karto buvo paraginta kaupti medžiagą ir rengti leidinį.
- Viskas, ką pavyko surinkti, į knygą netilpo, galima būtų tęsti ir tęsti, - sakė autorė, padėkojusi pateikėjams, kurių buvo apie trys dešimtys, bendradarbiams, kultūros darbuotojams – visiems, kas padėjo gimti knygai.
- Kaišiadorių krašte ilgiau nei bet kur kitur išsilaikė etninis paprotys - Trijų karalių vaikštynės, velykinis vaikų kiaušiniavimas, kiti. Dar XX amžiaus pradžioje buvo aptinkamas paprotys, kai seniausias kaimo žmogus užlipęs ant kalno, skelbdavo atėjus pavasarį, - įspūdžiais dalijosi G.Daunoraitė.
Smagu, jog kai kurie iš paminėtų papročių išsilaikė iki šiol – knygos pristatymo šventę netikėtai nutraukė Trijų Karalių viešnagė – gražią tradiciją puoselėjantys folkloro ansamblio „Verpeta“ vyrai salėje išdygo tarsi iš niekur – pakilo neseniai Visuomenės sveikatos biure įrengtu liftu, sumontuotu prie išorinės sienos...
Naujosios knygos autorę sveikino didžiulę patirtį turintys vyresnieji kolegos – kalbėjo Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojas Vingaudas Baltrušaitis, akcentavęs, jog mūsų regiono kultūrai taip pat didelę įtaką darė žydai, kurių čia itin gausiai gyventa, istoriniai įvykiai.
- Vien Rumšiškės – kiek daug kryžiuočių antpuolių atlaikė! – kalbėjo V.Baltrušaitis, nepamiršęs visiems priminti, jog šie metai Lietuvoje paskelbti Muziejų metais.
- Mano šaknys – Kaišiadoryse. Močiutė kilusi iš Kiemelių, mama – iš Kertauninkų, - nauju leidiniu nuoširdžiai džiaugėsi Elektrėnų muziejaus direktorė O.Šakienė.
Mero sveikinimus autorei ir visiems muziejininkams perdavė Kultūros ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialistė R.Janušaitytė, pažymėjusi neeilinį Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus sugebėjimą sutelkti savo darbuotojus moksliniam darbui. Dėka to turime tiek daug vertingų leidinių, kurių vertė su metais tik didėja.
Vienas iš knygos medžiagos pateikėjų Stasys Malūnavičius dar kartą priminė gražias Kaišiadorių krašto tradicijas ir papročius, kai laukai skambėdavo nuo dainų, žmonės buvo dori ir sąžiningi, sodybų durų nebuvo nuo ko rakinti, o apie darbštumą liudijo rūpestingai prižiūrimas kiekvienas žemės plotelis. Knygos autorei S.Malūnavičius linkėjo gražių darbų ateityje, o pirmojo leidinio proga įteikė lininį rankšluostį su įaustais Lietuvos himno žodžiais.
- Jūs – nuostabūs. Knyga naudosimės, ji mums labai pravers planuojant šiųmetinius turistinius-pažintinius maršrutus po rajoną, - įteikdama autorei gėlių visiems muziejininkams padėką skyrė Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Giedrė Streikauskaitė.
Su gėlėmis atėjo ir daugelis kitų knygos sutiktuvių dalyvių. Ne vienam rūpėjo gauti ir autorės autografą...
„Džiaugtis ar net didžiuotis šiuo leidiniu Kaišiadorių krašto žmonėms yra dėl ko. Tai graži dovana kraštiečiams ir visiems besidomintiems tradicine kultūra. Nors „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“ nėra akademinis tiriamasis leidinys ir nepateikia folkloristų, etnininkų bendruomenei daug naujų duomenų, bet jiems ir vietinei visuomenei jis suteikia rimčiausią akstiną plačiau pasidomėti šio krašto etnografine kultūra, apgailestauti dėl praradimų, toliau ieškoti savo tapatybės...“, - knygos įvade rašo recenzentė Nijolė Marcinkevičienė.
Pro atminties šakas
Mamos dainos
Jonas Staliulionis
Laimei, vaikystėje man dar teko girdėti gyvą liaudies dainą, skambėjusią ne nuo scenos, ne iš radijo imtuvų, o praėjusio amžiaus vidurio kaimo žmonių buityje. Mano atmintis vis dar saugo iš jaunos mamos lūpų girdėtas dainas. Jeigu tie posmai nekirbėtų galvoje, nešildytų krūtinės, nežadintų prisiminimų, pilkas ir nuobodus liktų nuo šūvių apkurtęs mano vaikystės pasaulis. Būdavo, mama tik nubrauks nuo prijuostės spalių sluoksnį, tik pasuks ratelio ratą ir pradeda:
Gražių dainelių daug girdėjau
Tyliuoju vasaros laiku,
Bet kai į tolį jas lydėjau,
Nebuvo liūdna nei klaiku.
Baigusi posmelį, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, pasižiūri, ką aš veikiu ir traukia toliau:
Tik vieną dainą vakarinę
Širdis pamilo man karštai,
Ir neberimstu, kol aušrinę
Užtemdo brėkšdami rytai.
Dar prieš Didįjį karą šios dainos žodžius sukūrusio poeto pavardę partizaninio karo metais Lietuvoje mažai kas prisiminė, o paprasti žmonės nebuvo net girdėję. Poetų pavardės jų net nedomino. Jei eilės užgaudavo širdį, gražiai skambėdavo, tai ir dainuodavo, ir deklamuodavo. O pilki, be poetinės ugnelės posmai praslysdavo neatsimušę krūtinėje ir greitai išgaruodavo. Aš tada buvau dar mažas, net mokyklos nelankiau, ir poetų pavardės man nerūpėjo. Bet atidžiai klausiausi ir dėjausi galvon, kad, žaisdamas kieme, padainuočiau. Poeto pavardę sužinojau po dvidešimties metų, skaitydamas ką tik išleistą Vinco Stonio „Lyriką“. O tie kadaise jaunos mamos išdainuoti posmai, pavadinti „Vakaro daina“, nunešė į seną mūsų trobą ant Švenčiaus ežero kranto ir pažadino vaikystės sentimentus. Beje, Vincas Stonis – tai tik literatūrinis pseudonimas, pasirinktas pagal Šatrijos Raganos apysakos personažą. Tikroji autoriaus pavardė – Kazys Žitkus. Jis buvo Vinco Mykolaičio- Putino vienmetis, irgi pasirinkęs dvasininko kelią.
Ne, mama nebuvo garsi kaimo vakarėlių dainininkė, neturėjo gražaus balso, negiedojo nei bažnyčios chore, nei gegužinėse pamaldose, nei pakasynose... Ji dainuodavo sau. Dainuodavo tai, ką buvo išmokusi iš anksti mirusios savo motinos, ką buvo nusiklausiusi senojo kaimo talkose, ką išgirsdavo dabar, partizaninio karo metais.
…Jau kelis kartus Lankos pievose girdėjau moteris, traukiančias neseniai į mūsų kaimą atėjusią graudžią partizanų dainą. O dabar, sėdėdama stovuose ir mindama pakojas, pradeda ir mama:
Geriau kulka perskrostų širdį
Negu žinia tokia baisi:
Penki lavonai guli gatvėj,
Veidai pažįstami visi.
Padainuoja ir, paleidusi iš rankų šaudyklę, braukia ašaras. Mat praėjusį sekmadienį prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus matė nudrėbtus paskutinius mūsų krašto partizanus brolius Grigaravičius. Po pamaldų iš bažnyčios išėję žmonės apstulbo ir pakraupo: du girti skrebai spardė partizanų lavonus ir tyčiojosi:
– Ei ponai Grigaravičiai, kelkitės! Lietuva jau laisva.
Motina, skarelės kampu nusišluosčiusi ašaras, žiūri į padūmavusius Pakarailos revo alksnynus ir aimanuoja:
– Dieve, Dieve, ir kam tu leidai antikristui ateiti.
Tais laikais jau ne vienas dievotas žmogus buvo pradėjęs abejoti, ar Dievo galybė ir tikinčiųjų maldos įveiks suklestėjusį žmonių žiaurumą.
Senstu, mintys vis dažniau ir dažniau nuneša į žibalinės lempos laikus, į mūsų seną dar iš gatvinio Nemaitonių kaimo parvežtą netašytų rąstų trobą, pakištą po apsamanojusiu šiaudiniu stogu. Visi mano amžiaus žmonės jau daugiau dairosi atgal, negu žiūri į priekį.
Mano kartai, pirmuosius žingsnius žengusiai partizaninio karo metais, tos dainos ir buvo tikroji patriotizmo mokykla. Gerai prisimenu tuos tylius vasaros vakarus, iš Alėcos raisto šliaužiantį rūką ir iš to rūko atplaukiančią šienpjovių dainą:
Pūtė, pūtė šiaurūs vėjai,
Laužė ąžuolo šakas,
Mus užvaldė bolševikai,
Išvežiojo mūs šeimas.
Stoviu ant Barkštinės kalno, žiūriu į kupetų viršūnes, kyšančias iš miglos, ir klausausi merginų:
Išėjai tu rasotais takeliais,
Nesiklausęs tėvelio nei mamos,
Ant pirštelių skaičiuodamas žvaigždutes,
Tu sakei, neužmirši niekados.
Dainuoja vyrai, nurėžę pievą, dainuoja moterys, sugrėbusios šieną, plonais balseliais traukia vaikai, gindami namo gyvulius. Besiklausydamas tų dainų, aš ir užaugau, ir į mokslus išėjau. Jos ir įpūtė mano vaikiškon krūtinėn meilę Tėvynei ir savo kalbai. O 1963 metų lapkričio mėnesį, vežamas trejiems metams į rekrūtus su lydinčiais draugais ir pažįstamais atvirame sunkvežimyje net užkimęs plėšiau:
Aš nemėgstu skarulio raudono,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos,
Ir jau niekad, niekad neužmiršiu
Tos trispalvės vėliavos tautos.
Dainos ištisus trejus metus šildė ir Užbaikalėje. Žinoma, ne tos mums prievarta primestos rikiuotės dainos apie sovietų armijos „ išvaduojamuosius“ žygdarbius, apie sugrįžtančio kareivio laukiančią Marusią, o mūsiškės, atėjusios į rekrūto sapnus nuo Švenčiaus ežero krantų.
Sargyboje, ant peties užsimetęs automatą, vaikščiojau apie ginklų sandėlį prie Selgos upės ir vis prisimindavau mamos pamoką. Prieš dešimt metų, vieną šaltą žiemos vakarą, atlikęs namų užduotis, išsitraukiau iš krepšelio pradžios mokyklos bibliotekoje mokytojo įpirštą poemą „Pavlikas Morozovas“. Nei autoriaus Stepono Ščipačiovo, nei vertėjos Tatjanos Rostovaitės pavardžių dar nebuvo tekę girdėti, bet mokytojas pasakė, kad geri eilėraščiai, tai ir parsinešiau.
Mūsų šeima, įnikusi į kasdieninius darbus: tėvas vijo pančius, mama vyniojo siūlus, broliukas Juozas laikė špūlę, o senelė, supdama lopšį, migdė jauniausią sesutę Danutę, – į mane net dėmesio nekreipė. Perskaitęs keliolika puslapių, pamėginau, tais „gerais“ eilėraščiais sudominti motiną.
– Mama, – sakau, – paklausyk, kokie gražūs eilėraščiai.
Ir pradėjau garsiai berti sklandžiai surimuotus posmelius:
Vaizdely Angelina Paša
Dirvą vagoja našiai:
– Mama, žiūrėk tai traktorius,
Koks didelis, ar jį matei...
Neapsikentusi mama greitai pertraukė mane ir net subarė:
– Vaikeli, kodėl tu skaitai apie gazoliu dvokiantį maskolių traktorių, apie bolševikų raudoną skarulį. Paklausyk, aš tau apie mūsų didvyrius Darių ir Girėną padainuosiu:
Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo,
Perskridę Atlantą Vokietijoj žuvo.
Vokiečiai begėdžiai garbės pavydėjo,
Darių ir Girėną kulkom palydėjo.
Padainuoja dar keletą posmelių ir prisimena prieš dvidešimt metų Lietuvą sukrėtusius tragiškus įvykius:
– Man tada buvo trylika. Gyvenau Panemunėje pas pusbrolį Juozą, – pradeda mama. – Tą liepos 17-osios naktį mes visi trys – pusbrolis su žmona Elena ir aš – atėjome į aerodromą sutikti savo didvyrių. Pasitikti Dariaus ir Girėno suplūdo minios šventiškai pasipuošusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Bėgo laukimo valandos, o lėktuvo nesimatė. Pradėjo lynoti. Minia, apnikta slogios nuotaikos, liūdai dainavo:
Atskrend sakalėlis per žalią girelę,
Atmušė sparnelius į sausą eglelę...
Žmonių akyse sublizgo ašaros. Pravirko ir dėdienė. Ir aš, prisiglaudusi prie dėdės peties, savo gražiausia skarele šluosčiausi ašaras... Išsivaikščiodami žmonės spėliojo: kas gi galėjo atsitikti. Patekėjus saulei, susirinkusieji taip ir išsiskirstė nieko nesužinoję apie lakūnų likimą. Apie tragišką lakūnų žūtį Lietuvos žmonėms buvo pranešta liepos 17 dienos 17 valandą.
Šitą dainą aš dažnai girdėdavau iš mamos lūpų, nemažai posmelių mokėjau atmintinai ir pats, Alėcos reve ganydamas karves, padainuodavau. Žinojau ir mamos pasakojimus apie Darių ir Girėną, bet vis tiek būdavo įdomu klausytis.
Žmonės, 1933 metų liepos dienomis apraudoję tragišką lakūnų žūtį, kiekviena proga juos kaip pavyzdį rodo vaikams ir stengiasi apsaugoti savo atžalas nuo netikrų vertybių, nuo svetimų įtakų, nuo okupantų prievarta primestų „didvyrių“. Jeigu mama būtų žinojusi, kad du kartus Stalino premijos Steponas Ščipačiovas laurėtas šlovina tėvą išdavusį pionierių ir rodo pavyzdžiu kitiems vaikams, knygą tikriausiai būtų įmetusi į krosnį.
Vasaros vakarais, sėdėdamas sodo pavėsinėje, iš užmarštin nugrimzdusio laiko rankioju mamos dainų posmelius, klijuoju į rašinio pastraipas... O iš 1953 metų balandžio vidurio atplaukia dar viena popietė mūsų senoje troboje. Buvo ką tik po Velykų. Aš sėdėjau prie lango ir skaičiau „Tūkstančio ir vienos nakties pasakas“, o mama suko lanktį. Bet mama be dainos ilgai neištveria, pasuka, pasuka ir uždainuoja:
Tau sesute puikios gėlės,
Man gi kardas prie šalies,
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai takus nušvies.
Nors girdžiu ne pirmą kartą, bet užverčiu knygą ir klausausi. Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų palauks. Beje, šitą dainą dažnai girdėdavau ir iš krikšto tėvo Barnasiaus, prieš pat karą grįžusio iš Lietuvos kariuomenės. Prisimenu, padainavęs su pasididžiavimu pridurdavo:
– Kai užtraukdavom rikiuotėje visos Šančių merginos galvas languosna sukišdavo.
Dainos „Tau sesute...“autorių sovietinė propaganda buvo išbraukusi iš literatūros istorijos, ištrynusi iš žmonių atminties. Bet visiškai išrauti nepajėgė. Po nepriklausomybės atkūrimo 1995 metais Pranas Lembertas su savo knyga „Tėvynės drobės“ parėjo namo iš saulėtosios Kolifornijos. Tikrosios vertybės niekada nežūva.
…Nenumaldomai bėga laikas. Anapilin iškeliavo nemažai žmonių, kadaise traukusių mano mėgstamas dainas. Nemaitonių kapinių kalnelin atgulė ir mano mama. Iš atminties išdilo daugelis veidų, vardų, įvykių, bet vaikystėje skambėjusios dainos neužsimiršta. Tie mieli posmai iš mamos dainų skrynios tylią vienatvės valandą per Varėnos pušynus atplaukia į mano sodo namelį ir šildo krūtinę. Man tų dainų reikia kaip gurkšnio vandens, kaip tyro oro, kaip...
Naujos knygos
Apie dailininkę Barborą Didžiokienę
Stanislovas Abromavičius
Gerai menu dailininkę Barborą Didžiokienę (1896–1976). Kai dar buvau Rumšiškių vidurinės mokyklos pradinukas, ji vyresnėse klasėse mokė piešimo. Iš Dovainonių kaimo, kur tada gyveno viena (vyras Vladas ir vienturtis sūnelis Jurgis jau buvo mirę), į mokyklą prie Nemuno ji eidavo neskubėdama, plačiai mosuodama rankomis, kartais lazdele pasiramsčiuodama, mintyse plaukiodama debesimis ir palaukėmis, jeigu judėdavo Nemuno pakrante. Kelias pagyvenusiam žmogui nebuvo trumpas – gal trys kilometrai. Mokiniai žinojo, kad Barbora geriausiai vertina piešinius su katinėliais. Tad piešė juos noriai, o jei kam nesisekdavo, tai tas galėjo tik nuspalvinti nupieštus. Kaip dabar darželinukai, spalvindami knygeles. Tuo metu ji buvo LSSR dailininkų sąjungos narė.
Dailininkų atsiradimo Dovainonyse istorija tokia. Laikraščiai pranešė, kad Dovainonyse iš varžytinių parduodama Domicelės Ramelienės sodyba su 12 ha žemės sklypu. Nuvykę į nurodytą vietą, Didžiokai buvo apstulbinti gamtos grožio: už kelių šimtų metrų vingiavo Nemunas, kelias į Alytų ir Vilnių, beržynas ir stati uola, Mergakalniu vadinama. Išgirdo ir legendą apie tai, kad karalienė Katerina su karieta ir ketvertu pakinkytų arklių lėkusi nuo persekiotojų, bet pamačiusi, kad nepabėgs, nudardėjo nuo skardžio. Didžiokų neišgąsdino ir tragiškas buvusių Ramelių likimas. Antanas kivirčo metu nušovė pavydųjį kaimyną Pukštą, sužeidė jo tėvą, žmoną. Vyrą nuteisė kalėti iki gyvos galvos, o nuostoliams padengti buvo išvaržytas ūkis. Didžiokai jį nusipirko, o Ramelienė su trimis mažais vaikais išėjo nežinia kur...
Kalbėdavo tada Barbora su vos juntamu rusišku akcentu, nes pagal tautybę buvo rusė – Varvara Gorochova. Žinojome, kad Barbora buvo žinomo dailininko Vlado Didžioko (1889–1942) našlė. Mokytojų kambaryje, sako, ji dažnai pasakodavo apie mokslą Peterburgo gimnazijoje, paskui telegrafo, Dailei skatinti draugijos ir A. Štiglico dailės mokyklose. 1917 metais ištekėjo už dailininko ir persikėlė gyventi į Lietuvą. 1921 metais apsigyveno Kaune, persikrikštijo ir tapo Barbora...
Žinoma, Barbora negalėjo galynėtis su V. Didžioku darbais ir populiarumu. Ją daugiau išpopuliarino tapytos lėlių kompozicijos-natiurmortai. Anot J. Lotmano, jos lėlės - tai žmonių modeliai, neskirtos vaikams žaisti. Jos atkartojo žmonių buitį, deklaravo veiksmą („Juodasis Pjeras”, 1923 m.), „Žonglierius”, 1928 m.) ir kt., kūrė dekoratyvinės kompozicijas („Madam Liuliu”, „Oriental”, dekoracijas. Daug darbo dailininkė įdėjo ir pripažinimo sulaukė kurdama operų veikėjų kostiumus. ir kostiumų eskizus P. Čaikovskio baletui „Spragtukas”, kostiumų eskizus O. Nikolai operai „Vindzoro kūmutės” (1928 m.), B. Smetanos operai „Parduotoji nuotaka” (1934 m.). Ji nuo 1923 metų dalyvavo gausybėje parodų, jos kūrybą publikavo kultūrinė spauda: sūnaus Jurgio portretą spausdino „Židinys“ (1926 m.), „Ateitis“ (1927 m.), „Naujoji vaidilutė“ (1937 m.), J. Tumo Vaižganto portretą – „Oriental“ (1930 m.), „Popierines gėles“ – „Mūsų dienos“ (1928 m.), „Nakties demoną“ – „Gaisai“ (1930 m.), „Šeimininką“ – „Naujoji Romuva“ – (1932 m.). 1932 m. surengė personalinę šaržų parodą Kaune...
Ir štai neseniai mus pasiekė solidi Barboros Didžiokienės vaikystės ir jaunystės prisiminimų pirmoji knyga „Mažosios dailininkės prisiminimai. Nors knygoje aprašyti gyvenimo įvykiai - iki jai atvykstant gyventi į Lietuvą, tačiau knyga svarbi tuo, kad, be prisiminimų, publikuojami Justinos Augustytės pasakojimas apie dailininkės gyvenimą ir kūrybą, kai kurių kūrinių reprodukcijos, spausdinama Rasos Pukėnienės paruošta bibliografija, Ramutės Rachlevičiūtės įvadas ir iliustracijų sąrašas, asmenvardžių rodyklė.
Mano nuomone, mums, kaišiadoriečiams, vertingiausia ta knygos dalis, kurioje Barbora pasakoja apie pažintį ir draugystę su Vladu Didžioku. Pasak atsiminimų autorės, dailininkas tada dirbo dailės dėstytoju A. Štiglico dailės mokykloje Peterburge, buvo sąmojingas, jautrus, įtarus, tačiau teisingas visiems. Mėgęs svečiuose... pavalgyti, nežiūrint etiketo. Apie pirmąją pažintį Barbora rašo: „Neabejojau, kad jam patinku: esu jauna, devyniolikmetė, neprastos išvaizdos, išprususi(...) Kartu mums nebūdavo nuobodu: visuomet rasdavome temų pokalbiui – apie meną, apie save (...) Man ėmė patikti Vladas. Jis man rodė tai, į ką anksčiau nekreipiau dėmesio. Pavyzdžiui, tie pusryčiai smuklėse buvo pigūs ir skanūs...“
Belieka pridurti, kad knygą išleido Vilniaus Universiteto Lyčių studijų centras, finansavo Kultūros rėmimo fondas ir Kaišiadorių rajono savivaldybė, rankraščius, paveikslų reprodukcijas pateikė Lietuvos nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Knygą recenzavo dr. Ieva Pleikienė ir dr. Helmutas Šabasevičius.
Kaišiadorių vardas užkariauja kino ekranus
Romualda Suslavičienė
Praėjusį antradienį į Kaišiadorių viešąją biblioteką skaitytojai rinkosi žiūrėti filmo. Tądien 15 valandą visose tūkstantyje Lietuvos bibliotekų prigeso šviesos ir iš nušvitusių ekranų prabilo dokumentinio-vaidybinio filmo „1000 galimybių“ kūrėjai.
Tačiau Kaišiadoryse ši diena buvo ypatinga, nes viena iš trijų nufilmuotų istorijų – apie mūsų mieste gyvenantį žmogų, mūsų biblioteką.
Istorijas apie tai, kaip biblioteka pakeitė gyvenimą, siūlė skaitytojai ir bibliotekininkai iš visų Lietuvos kampelių. Tačiau iš kelių šimtų pasiūlytų istorijų filmavimui pasirinktos tik trys. Smagu, kad viena jų – mūsų, o dar maloniau, kad pirmieji filmo kadrai – taip pat iš Kaišiadorių: mūsų miesto ir mūsų bibliotekos.
- Buvome pasiūlę dvi istorijas, ir abi jos pateko į filmo kūrėjų akiratį, tačiau jau pradėjus kurti filmą, atsitiko skaudi nelaimė – vienos istorijos veikėjas mirė, todėl filme iš mūsų rajono liko tik antroji bibliotekos darbuotojų pasiūlyta istorija, - pasakojo Viešosios bibliotekos direktorė Aldona Naudžiūnaitė.
„1000 galimybių“ – įvairialypis filmas. Tai ir pasakojimas apie mus, neišvažiavusius, bandančius ieškoti savo kelio, savo galimybių tėvynėje, kur gyvenimas darosi vis sunkesnis ir sudėtingesnis; ir pažintis su šiandienine biblioteka, kuri jau nėra vien tik knygų ir laikraščių dalijimo įstaiga – biblioteka gali suteikti bendravimo džiaugsmą su užsienyje gyvenančiais artimaisiais per skype (tai matėme viename filmo siužete), padėti susirasti darbą, užsisakyti vaistų, surasti kitą naudingą ir būtiną informaciją, širdžiai mielą laisvalaikio užsiėmimą, suteikiantį prasmę gyvenimui... Kažkaip tyliai, aplinkiniams beveik nepastebimai, be pompastikos Lietuvos bibliotekos kardinaliai pakeitė savo darbo pobūdį. Prisipažinkime – ne visi su jomis suspėjome pakeisti savo įsisenėjusį požiūrį į bibliotekas. Kai reikia informacijos, patarimo, pagalbos ir pasijuntame nežiną, kur eiti, kur kreiptis, dar ne kiekvienam kyla mintis pasibelsti į biblioteką. „1000 galimybių“ kaip tik ir padeda pažinti biblioteką iš naujo, suvokti, kiek ji mums gali duoti.
Projekto „Biliotekos pažangai“ vykdytojai filmo kūrimui subūrė įspūdingą autorių kolektyvą. Scenarijų pagal atrinktas istorijas kartu su scenaristais Greta Grikevičiūte bei Simu Chomentausku kūrė ir „Auksinio scenos kryžiaus 2008“ laureatas Antanas Gluskinas. Režisavo “Misija Sibiras” režisierius Jonas Grižas, operatorius – prestižinių kino apdovanojimų laureatas Viktoras Radzevičius. Šalia trijų Lietuvos vietovių gyventojų filme vaidina ir gerai žinomi aktoriai Gintaras Mikalauskas, Arūnas Stanionis, Neringa Bulotaitė, Vilija Ramanauskaitė – Žebrauskienė, Alina Mikitavičiūtė – Stankaitienė, Ričardas Marcinkus, Eglė Mikulionytė, Karina Stungytė, Paulius Markevičius.
- Mūsų bibliotekoje filmo kūrybinei grupei dirbti nebuvo lengva – kaip tik vyko remontas, tad reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip pro statybininkų pastolius įnešti brangią aparatūrą, - pasakojo A.Naudžiūnaitė, kai iš tos pačios bibliotekos skaityklos, kuri ir rodoma ekrane, kartu su kaišiadorietiškos istorijos herojais (nebuvo tik pagrindinio veikėjo – Roberto, kuriam atvažiuoti sutrukdė studijos), stebėjome filmo siužetą. Direktorė prisiminė, jog filmavimo metu už bibliotekos langų sviro nuostabiai gražios šermukšnių kekės.
- Prašiau operatoriaus, kad pritrauktų tą vaizdą, - į ekrane šviečiančius raudonus šermukšnius žiūrėdama džiaugėsi direktorė.
Po premjeros ne vienas žiūrovas skubėjo paspausti rankos garsiam kaišiadoriečiam šachmatininkui Romualdui Klimavičiui, kuris filme vaidino pats save...
Premjera buvo ypatinga ir tuo, kad po pusvalandį trukusio filmo šviesa ekrane neužgeso – interneto ryšio pagalba buvo sudaryta galimybė pabendrauti su filmo kūrėjais, aktoriais bei jų prototipais. O mes – vieni iš trijų Lietuvos vietovių gyventojai – su istorijos herojais galėjome bendrauti betarpiškai...
Paskutiniu metu Kaišiadorių vardas mūsų bibliotekininkų dėka vis garsiau skamba iš kino ekranų. Neseniai džiaugėmės dar viena sėkmingu projekto „Bibliotekos pažangai“ akcentu – kaišiadoriečių sukurtas filmas „Susitikimas Kaišiadoryse“ respublikoje buvo pripažintas geriausiu.
Liūdna ir keista, kad nė vieno filmo premjeroje nematėme tų, kurie už rūpinimąsi kultūra savivaldybėje gauna atlyginimą, rajono vadovų, politikų, kuriems turėtų būti itin svarbus Kaišiadorių įvaizdis. Ypač šiais laikais, kai pagal emigracijos mastus mūsų rajonas - šeštas tarp pirmaujančiųjų...
Apie Tremties vaikus
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, minėdama savo laikraščio „Tremtinys“ 1000-ąjį numerį, ruošia spaudai knygą „Tremties vaikai“ . Joje žada aprašyti šešių dešimčių vaikų, kurių širdeles ir buitį užgulė sunkūs buities, skausmo, kančių ir artimųjų mirčių rūpesčiai, gyvenimus. Anot vieno iš šios knygos autorių Stanislovo Abromavičiaus, joje bus ir iš mūsų rajono kilusių ar dabar čia gyvenančių mažųjų tremtinių istorijos. Tai visų pirma - gydytojos Marytės Bagdonienės, jauniausios Lietuvos tremtinės (tremiant jai tebuvo 3 dienos), Birutės Kavaliauskaitės-Jacinavičienės, Angelės Tuškevičiūtės-Žukauskienės, Danutės Dzimidavičiūtės-Karanakevičienės, Joanos Kurmilavičienės vaikų Vytauto, Juozo ir Algio bei kitų likimai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 279929 žmonės, iš jų 55350 iki 16 metų vaikų tremtyje gimė dar 18306. Dalis jų žuvo net nepasiekę Sibiro arba pirmąją tremties žiemą, kiti – vėliau. Kadangi nebuvo pasigailėta nei senų, vaikų ar nėščių moterų, šimtai vaikų gimė vagonuose, antisanitarinėmis sąlygomis. Dauguma jų neišgyveno. Yra žinoma, kad tremtyje mirė apie 5 tūkst. lietuvių vaikų, tūkstančiai liko našlaičiai. O kiek mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido su tremtinio etikete! Tai vienas baisiausių lietuvių tremties istorijos puslapių.
...1941 metų birželio 14-tą į Lietuvą atslinko didelė nelaimė: pirmoji tremtis. Virš 30 tūkstančių – daugiausiai mokytojų, gydytojų, pavyzdingiausių ūkininkų, buvusių kariškių, policininkų, kitų inteligentų, žmonių nuo nukaršusio senelio iki naujagimio – buvo įgrūsti į 871 gyvulinį vagoną ir ešelonais dundėjo į tolimąjį Altajų, o iš ten į Jakutiją ar prie Laptevų jūros. Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai. Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios „priešų“ buvo ir daugybė vaikų: beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienerių metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų.
Kaip mus informavo knygos leidėjai, jie laukia ir daugiau atsiminimų, nuotraukų iš tremties tų, kuriems tada buvo iki 16 metų. Jeigu tie žmonės patys negali parašyti, bus suteikta galimybė papasakoti savo istorijas žurnalistams. Visa tai atsidurs naujoje knygoje. Tik apie savo ketinimus reikia pranešti ar siųsti atsiminimus „Tremtinio“ redakcijai iki 2012 metų kovo 1-sios adresu Laisvės al. 39, Kaunas, pasiteirauti galima telefonu 8-97-323204.
„Kultūros priemenės“ inf.
Kaišiadorių muziejuje
Kaišiadorių muziejus išleido naują žemėlapį „Kaišiadorių rajono savivaldybė: kultūros paveldas ir gamta“. Žemėlapį sudarė muziejaus direktorius O.Lukoševičius, dailininkas – M.Zavadskis. Smagu, kad naujasis žemėlapis išlaikė prieš keletą metų išleisto „žaliojo žemėlapiuko“, kurį iliustravo jauna gabi mokinė Vita Tomkutė, stilių: paveldo objektai tarsi nupiešti vaikiška ranka, todėl atrodo mielai ir linksmai. Trečiasis žemėlapio variantas paįvairintas naujais akcentais ir objektais, jame puikuojasi ir legendinis Chašaidaras.
Taip pat metų praėjusių metų pabaigoje muziejus pradžiugino atnaujinta interneto svetaine.
„Kultūros priemenės“ inf.
Pro atminties šakas
Bitininkavimas
Vos išgirdęs, kad keli Vaitkūnų kaimo vaikai į aviliukus susemia kamanių lizdus ir, parsinešę į savo sodybas, bitininkauja, užsidegiau ir aš. Baigęs du Vaitkūnų pradžios mokyklos skyrius, pasidariau dešimt nedidelių aviliukų ir įsitraukiau į man daug malonių akimirkų atnešusį užsiėmimą. Tiesa, tėvai į naują pomėgį žiūrėjo kaip į dar vieną vaikišką žaidimą. Bet man šis užsiėmimas buvo labai mielas, nes jį sumaniau ir įgyvendinau pats, niekieno neraginamas, neverčiamas, be tėvų patarimų ir pagalbos, ir entuziazmo bitininkauti niekada nepristigau. Ganyti karvių ar prirauti kiaulėms žolės iš bulvių prašydavo, o kartais ir liepdavo tėvai. Atsimenu, ankstyvą vasaros rytą mama, žadindama ginti gyvulių, kalbėdavo:
– Kelkis, vaikeli, kelkis. Iš guolio nekepsi raguolio.
Net ir vaistažolių rinkti vesdavosi senelė. Tiesa, vaistažoles rinkti ir džiovinti mėgau ir pats. Bet žoliavimui vadovavo senelė. Mat ji gerai žinojo kada, kur ir kokius vaistinguosius augalus rinkti. Vis dar prisimenu, kaip žiemą, man susirgus, močiutė nuo aukšto iš savo kuparo nukeldavo kelis vaistažolių ryšulėlius, ir pirkioje pakvipdavo vasara. Malonus čiobrelių, ramunėlių, aviečių, žemuogių kvapas žadino neseniai prabėgusios vasaros prisiminimus, o gerdamas senelės užplikytas arbatas ir užpilus, greitai pasveikdavau.
Mano krikšto tėvas, tėvo brolis Barnasius, buvo tikras bitininkas. Jo sodyboje stovėjo penki aviliai. Kartais ir man atnešdavo paragauti medaus. Kabindavau arbatiniu šaukšteliu, tepdavau ant šviežios duonos riekelės, net seilė nutįsdavo. Dar niekada nieko gardžiau neteko valgyti.
Nemaitonyse, be krikšto tėvo, po kelis avilius bičių turėjo dar trijų sodybų šeimininkai. Bitynų niekas neplėtė, nes valstiečio pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, o bitininkystė – tik pramoga kasdienybei paįvairinti. Svarbiausia, kad ligonio arbatai pagardinti namuose atsirastų šaukštelis medaus.
Nuo ankstyvos vaikystės prisimenu garbaus amžiaus Stepono Bladą ir jo sodyboje pūpsančius keturis kelmus bičių. Iš storo, išpuvusio medžio kamieno išskobti bičių namai masino paspoksoti ir mus, vaikus. Pagyvenę žmonės kalbėjo, kad tai dar, amžiną atilsį, jo senelio Damino, gyvenusio baudžiavos laikais, palikimas.
Brolio Barnasiaus paragintas bitininkauti ėmėsi ir mano tėvas, bet neilgai tvėrė. Po vienos lietingos ir vėsios vasaros, žiemą bitės išmirė, ir tėvas bitininkauti liovėsi. Kaip vėliau sakydavo mama, žmogus ne tam buvo sutvertas. Po tėvo nesėkmės vasarą bitininkauti pradėjau aš. Mat laukinės bitės mane traukė nuo mažens. Jau ankstyvą pavasarį pradėdavau sekioti lizdui vietos ieškančias kamanes. O kai sidabriniai karklų katinėliai virpėdavo nuo motinėlių dūzgesio, imdavau stebėti jų gyvenimą. Bėgiodavau paskui nuo žiedo ant žiedo skraidančias kamanes. Susidomėjęs žiūrėdavau, kaip nuo didelės kamanės svorio gėlės žiedas nulinksta beveik iki žemės, kaip bitė, kaišiodama savo ilgą snapelį, iš raudonųjų dobilų siurbia nektarą.
Prasidėjus šienapjūtei, ieškodamas laukinių bičių lizdų, vaikščiodavau po pievas, klausinėdavau šienpjovių. Mat nušienautoje pievoje kamanių lizdus greitai aptikdavo ir išdraskydavo varnos. Paukščiai sulesdavo bičių perus, korius, užmušdavo motinėlę, ir kamanės žūdavo. Saugodamas bites nuo pražūties, dieną į mažytį namelį sudėdavau samanas, korius, atsargiai perkeldavau motinėlę ir pastatydavau lizdo vietoje. Vakare, kai parskrisdavo bitės darbininkės, aviliuką parsinešdavau namo. Atsikėlęs anksti ryte, stebėdavau, kaip ant laktos išlindusios bitės tyrinėja aplinką, žvalgosi. Susipažinusios su savo naujais namais, pradėdavo apsiskraidymo ritualą. Pakyla viena, kita, trečia ir suka ratus, kad įsidėmėtų vietovę, kad nepaklystų, grįždamos išdarbo.
Bitės buvo didžiausia mano vaikystės atgaiva po įgrisusio gyvulių ganymo, po monotoniškos darbų rutinos. Karštą vasaros popietę, parginęs tvartan gyvulius, skubėdavau į pievelę prie aviliukų ir, atsigulęs ant pilvo, stebėdavau, kaip ratuotos kamanės grįžta iš darbo ir, koriuose palikusios savo triūsą, vėl išskrenda. Kartais pasmaguriaudavau ir medumi. Nukėlęs aviliuko stogą, praskleisdavau samanas, ir korį, kuriame būdavo daugiausia medaus, atsargiai, nužėręs bites, iškeldavau. Per šiaudelį iščiulpdavau kelias akutes ir vėl padėdavau atgal.
Bitininkavau penkerius metus, kol baigiau Užuguosčio septynmetę mokyklą. Po to mokytis išvažiavau į tolimesnį miestelį, kuriame apsigyvenau, ir bitininkavimo teko atsisakyti.
Mano vaikystės pievose dūzgė labai daug įvairių rūšių bei veislių ir spalvų kamanių. Iš savo bitininkavimo laikų geriausiai įsidėmėjau juodas, margas ir rudas. Labiausiai mėgau juodas. Mat jos buvo nepiktos ir, praskleidus samanas, taikiai sukdavo aplinkui. Per visą mano bitininkavimą jos nė karto neįgėlė. Rudos gi, vos kepštelėjus lizdą, puldavo, įsiveldavo į plaukus ir skaudžiai geldavo. Bet nusižiūrėjęs, kaip krikšto tėvas tupinėja apie avilius, pratinausi būti kantrus. Nors ir labai stengdavausi, bet žiemoti kamanės nei aviliukuose, nei kokiame nors pastate, kuriame bandžiau jas įkurdinti, nepasilikdavo. Vėstant orams, bitės, atlikusios savo darbus, išmirdavo, o motinėlės žiemojimui susirasdavo tinkamesnę vietą.
Mano vaikystės laikais ne tik daug bičių skraidė, bet ir laukinių augalų įvairovė buvo gerokai didesnė. Mat kamanės apdulkindavo ir tuos žiedus, kurių nelankydavo naminės bitės ir kiti vabzdžiai.
Apmaudu, bet kamanės jau baigia išnykti. O kai kurios vaikystėje matytos rūšys, tikriausiai, ir išnyko. Dabar tik retkarčiais pamatau pievų žiedus lankančią laukinę bitę. Per pastaruosius keliolika metų neradau nė vieno jų lizdo. Kamanės nyksta, nes naikinamos natūralios, tinkamos lizdams įsirengti pievos. O kas gi gali išgyventi be savo namo? Nors laukinių bičių padėtis iš tikrųjų tragiška, bet dėl to mažai kam skauda galvą.
Komentarų skaičius
0
.jpg)
