09052014.jpg
2014 m. spalio 26 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Radioaktyvių atliekų tvarkymui Lietuva turėtų rasti 12 milijardų litų
Audra Čepkauskaitė
2012-02-19

Jungtinių Tautų (JT) Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertai ragina Lietuvą parengti integruotą ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų laidojimo strategiją. Ekspertų misiją iniciatyvo Lietuvos Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA).

Misijai vadovavęs dr. Robertas Chaplow po susitikimo su Lietuvos specialistais Energetikos ministerijoje davė interviu Lietuvos radijo laidai „Žmonės ir idėjos”. Pokalbyje dalyvavo Vaida Pilibaitytė (CEU, VDU, Baltijos aplinkos forumas), kurios mokslinių interesų sritis - viešasis atominės energetikos diskursas energetinio saugumo kontekste.

Atominių atliekų plokštelė - ilgai groja, brangiai kainuoja

Ilgaamžės radioaktyvios atliekos - atominėje elektrinėje panaudotas branduolinis kuras (PBK) ir viskas, kas lietėsi su reaktoriumi. Lietuva kol kas neturi sprendimo, kur laidoti PBK ir kitas ilgaamžes radioaktyvias atliekas, tarp jų ir Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) naudotą grafitą.

Šiuo metu 2500 t IAE susidariusių ilgaamžių radioaktyvių atliekų, kurias reikia izoliuoti nuo žmonių ir aplinkos mažiausiai 100 tūkst. metų, saugomos specialiuose konteineriuose, kurie RATA specialistų teigimu turėtų išlaikyti 50 metų.

Lietuvos energetikos instituto (LEI) preliminariais skaičiavimais, pastačius Visagino atominę elektrinę, tokių ilgaamžių radioaktyvių atliekų susidarytų dar 3000-3600 t, visų šių atliekų tvarkymui Lietuva turėtų rasti 12 mlrd. Lt.

Giluminių kapinynų koncepcijų kūrimai ir moksliniai tyrimai Vakarų Europoje vyksta tris dešimtmečius. Prancūzijoje planuojamo kapinyno numatoma kaina - 15 mlrd. eurų, iš jų milijardas skiriamas moksliniams tyrimams ir požeminei laboratorijai. Kartu su Prancūzijos radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros ANDRA mokslininkais projekte dirba mokslininkai dar 80-tyje laboratorijų universitetuose.

ANDRA mokslinio direktoriaus geologo Patricko Landais teigimu, jokia uoliena nėra absoliuti apsauga, radionuklidai skverbiasi ir per ją, tačiau radus palankias sąlygas ir tinkamai įrengus kapinyną, praeitų šimtai tūkstančių metų, kol jie patektų į paviršių, iki to laiko jų koncentracija sumažės, o radioaktyvumo lygis žemės, todėl aplinkos tarša būsianti nereikšminga.

Radus vienalytę, labai nepralaidžią vandens judėjimui uolieną, didžiausią problemą keltų seisminių įvykių rizika ir uolienos lūžiai, kurie galėtų tapti radioaktyvių nutekėjimų priežastimi.

Lietuvoje lankęsi JT Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA ekspertai susipažino su RATA užsakymu rengiama „Ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų laidojimo žemės sluoksniuose geologinių tyrimų programa ir infrastruktūros vystymo koncepcija”, kurioje nagrinėjamos galimybės įrengti Lietuvoje giluminį ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų atliekyną.

TATENA ekspertai palankiai įvertino pateiktą medžiagą, tačiau atkreipė dėmesį, jog joje naudojami seni duomenys, taip pat kad rengiant programą geologinius duomenis reikėtų nagrinėti susiejant juos su būsimo radioaktyvių atliekų kapinyno koncepcija. Oficiali ekspertų ataskaita turėtų būti paskelbta artimiausiu metu.

Gruodį prof. Vytautas Juodkazis mokslinę studiją pristatė Lietuvos mokslų akademijoje. Rengdami darbą, mokslininkai apibendrino esamą literatūrą, specialių geologinių tyrimų nedarė. Darbe aptariamos keturios vietovės Lietuvoje, preliminariais duomenimis, detalesnius tyrimus atliekynui įrengti siūloma atlikti Visagino rajone prie IAE esančioje Stabatiškės aikštelėje.

Ilgaamžių radioaktyvių atliekų laidojimo galimybių geologinių tyrimų programa ruošiama vykdant LR Vyriausybės patvirtintą Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo programą. Europos Komisija 2011 m. priėmė branduolinių atliekų direktyvą, reikalaujančią, kad visos šalys iki 2015 m. parengtų giluminių atliekynų įrengimo programas.

Programos turi būti pakankamai detalios ir atsakyti į šiuos svarbiausius klausimus: kaip bus parinkta vieta giluminiam atliekynui, kada bus įrengtas atliekynas ir pradėtos į jį dėti atliekos, koks techninis sprendimas bus pasirinktas, kiek kainuos atliekyno statyba ir kaip ji bus finansuojama.

Per mažai lėšų ir specialistų

Ekspertų grupei vadovavusio dr. Roberto Chaplow teigimu, RATA specialistų kompetencija ir pastangos verti pagyrimų, tačiau savo veiklai RATA turi, eksperto žodžiais, „labai ribotus išteklius”.

Robertas Chaplow: Kodėl manau, kad RATA turi nepakankamai išteklių? RATA Radioaktyvių atliekų tvarkymo skyriuje dirba tik keturi žmonės, kurie atsakingi ir už paviršinę saugyklą, ir už geologinio kapinyno planavimą. Per mažai žmonių, kad jie galėtų planuoti darbus, valdyti veiksmus ir susidoroti su savo užduotimis.

Tarptautinė radioaktyvių atliekų tvarkymo organizacijų patirtis rodo, kad tokiam darbui reikia didesnio skaičiaus žmonių. RATA specialistai daro milžinišką darbą su turimais ištekliais, bet juos riboja tai, kad jie turi tiek mažai darbuotojų.

Audra Čepkauskaitė: Kokios pagrindinės TATENA ekspertų grupės rekomendacijos?

R. Ch.: Pagrindinė rekomendacija - Lietuva turi parengti integruotą radioaktyvių atliekų kapinyno planavimo strategiją. Kai sakome „integruota”, tai reiškia, kad joje turėtų būti paliesti platesni geologiniai klausimai, susiejant juos su konkrečiu kapinyno techniniu dizainu ir su koncepcija, kaip atliekos bus tvarkomos. Strategijoje turi būti numatytos ir aptartos saugumo funkcijos - kaip bus užtikrinta, kad įrengus kapinyną žmonės ir aplinka bus apsaugoti nuo radioaktyvių atliekų.

Viešumas nekenkia

A. Č. Geologų studija, kurią vertinote, nebuvo paskelbta viešai, žurnalistai jos gauti negalėjo, galima buvo tik ateiti į RATA jos paskaityti. Gruodį studija buvo pristatyta Mokslų akademijoje. Klausimų beveik nebuvo, išskyrus vieną, į kurį taip ir nebuvo aiškiai atsakyta - kur „dingo” tektoniniai lūžiai Drūkšių ežere, minimi ankstesnėje literatūroje.

Kalbėdami susitikime su Jumis Energetikos ministerijoje Lietuvos valstybinių institucijų atstovai išsakė nuogąstavimus, esą jeigu informacija bus dalinamasi atvirai, visuomenė gali būti „priešiškai nuteikta” prieš giluminį panaudoto branduolinio kuro kapinyną ir politikai „pasinaudos” šia informacija. Jūsų komentaruose nuskambėjo raginimas, kad visos suinteresuotos pusės, tarp jų ir visuomenė, būtų kuo labiau įtraukti į sprendimų priėmimo procesą.

R. Ch.: Čia du klausimai. Pirmas - kodėl pasikeitė tektoninių lūžių žymėjimas. Tektoniniai lūžiai visada yra ten, kur ir buvo, jie nesikeičia. Keičiasi tik technika, kuri yra prieinama giluminėms geologinėms studijoms. Informacija, kurią pamatėme, rodo, kad taikant modernesnius egzistuojančių duomenų analizės metodus tam tikros giluminių studijų formos leidžia geriau suprasti Žemės gelmes.

Tačiau pabrėžiame - jeigu ši vieta (Stabatiškė - red.) yra galima vieta giluminiam kapinynui, šita interpretacija turi būti patikrinta, kad būtų galima tikrai pasitikėti, jog uolienų savybės garantuoja bendrą sistemos saugumą. Tiek dėl lūžių.

O dėl visų suinteresuotų pusių įsitraukimo, dialogo ir informacijos pateikimo - tikrai, mano tarptautinė patirtis rodo, kad sėkmingiausios programos tos, kurios labai plačiai teikė informaciją apie geologiją, apie studijas.

Profesionalams turi būti duota laiko, kad jie dirbtų ir vystytų savo studijas, bet kai tik jie pasiekia stadiją, kai yra patenkinti darbo detalumu, informacija yra paskelbiama. Galima nueiti į internetą ir parsisiųsti daugybę techninių ataskaitų iš kitų programų be jokių apribojimų.

Taip ir turėtų būti. Nes kai tik atsiranda jausmas, kad informacija sulaikoma, visuomenė pradeda įtarti, kad nuo jos kažkas slepiama. Kuo daugiau skelbi informacijos, kuo esi atviresnis apie tai, ką darai ir kokius rezultatus gauni, tuo visuomenė ir mokslininkų bendruomenė labiau pasitiki atlikto darbo kokybe.

Slėpkite - ir žmonės taps įtarūs, būkite atviri - ir jie galės pasitikėti techninės komandos atvirumu ir sąžiningumu.

Švedų giluminis kapinynas

A. Č.: Pristatydamas Lietuvos studijos vertinimą, kalbėjote apie Švedijoje planuojamą ilgaamžių radioaktyvių atliekų kapinyną. Ar Jūsų teiginys, jog švedai ketina 2020 m. pradėti jį naudoti, nėra pernelyg optimistinis? [Švedijos atominės pramonės įmonė] SKB kreipėsi dėl licenzijos į valstybinę branduolinės saugos instituciją, tačiau nevyriausybinė mokslinė Švedijos branduolinių atliekų priežiūros organizacija MGT, kuri yra finansuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų, ketina blokuoti licenziją dėl, jų teigimu, projekte esančių saugumo trūkumų (MGT teigia, kad SKB negali užtikrinti, jog radionuklidai nepateks į gruntinius vandenis - red.).

R. Ch.: Manau, kad prognozės realistinės. Švedijoje ir kitose šalyse už vertinimą atsako reguliavimo tarnyba. Plačioji visuomenė, kartu ir nevyriausybinės organizacijos, gali išreikšti nuomones, bet galų gale atsakomybė, ar suteikti licenziją, ar ne, tenka reguliatoriui. Duomenys, kuriuos mačiau pateiktus prie prašymo iš SKB dėl licenzijos, yra nepaprastai detalūs.

Manau, kad reikės dar 4-5 metų, kad reguliuojanti Švedijos institucija atidžiai visą tą informaciją peržiūrėtų ir paskelbtų sprendimą, suteikti licenziją, kad kapinynas būtų įrengiamas, ar ne. Sprendimai dėl tokių dalykų priimami lėtai, yra labai didžiuliai kiekiai labai detalios informacijos, kuri turi būti sistemiškai peržiūrėta, nes galų gale reguliatoriaus tikslas yra apsaugoti visuomenę, užtikrinti, kad tai, kas bus daroma, bus saugu.

Tą jie Švedijoje ir daro, labai atsargiai ir kruopščiai, bet duoti ar neduoti licenziją, spręs reguliatorius.

A. Č.: MGT - nevyriausybinė mokslinė branduolinių atliekų priežiūros organizacija, finansuojama iš Švedijos [Branduolinių atliekų fondo...]

R. Ch.: Tiksliai nežinau, kaip yra Švedijoje. Saugumo standartus nustato TATENA: yra trys veikėjai, kurie įtraukti, tai yra vyriausybė, kuri nustato politiką, ji paskiria reguliatorių (Lietuvoje - VATESI, red.), ir yra atliekų tvarkymo organizacija (Lietuvoje - RATA, red.), kartais ji vadinama operatoriumi.

Operatorius išvysto pasiūlymą, rengia studijas ir turi vyriausybės jam suteiktą įgaliojimą tai daryti. Operatorius turi pateikti savo dizainą, savo pasiūlymą ir savo saugumo įvertinimo ataskaitą reguliatoriui, o reguliuojanti institucija nusprendžia, ar šis pasiūlymas atitinka valstybės saugumo standartus.

Tarpvalstybinio atliekyno idėja

Vaida Pilibaitytė: Istoriškai civilinė atominė energetika buvo plėtojama šalyse, kurios buvo galingos, didelės ir centralizuotos. Lietuvoje atominę elektrinę statė Sovietų Sąjunga. Šiandien, kai turime išmontuoti atominę elektrinę ir sutvarkyti radioaktyvias atliekas, šalies pajėgumai skiriasi nuo tų pajėgumų, kurie buvo tada, kai tos elektrinės buvo statomos. Galbūt toks ir Slovakijos atvejis, ir visų mažų šalių, kurios atsirado po to, kai sovietinė sistema griuvo.

TATENA pripažįsta, kad ir pasaulyje naujų atominių elektrinių valdymo, taip pat senų elektrinių išmontavimo mokslinės pajėgos mažėja, žmonių trūkumas šiame sektoriuje yra tikra problema.

Koks tarptautinės bendruomenės vaidmuo užtikrinant, kad mes čia, Lietuvoje, viską padarysime tinkamai? Visi trys veikėjai, kuriuos paminėjote, yra nacionaliniai, teoriškai tai puiku, bet ar turime čia tų pajėgumų, ar turime žmonių? Jūs paminėjote, kad RATA turi per mažai darbuotojų.

R. Ch.: Taip. Manau, iš esmės Jūsų klausimas yra apie tarptautinį [radioaktyvių atliekų kapinyną]…

V. P: Ar galite mums padėti?

R. Ch.: Ar TATENA arba ekspertai kaip aš gali ką nors padaryti? Viskas priklauso nuo valstybių vyriausybių - jos turi nuspręsti, ar jos nori kartu ieškoti sprendimo ir susitarimo dėl bendro tarptautinio radioaktyvių atliekų kapinyno.

Sunkiausia kliūtis, kad šalys, kurios kalba apie tokį tarpvalstybinį radioaktyvių atliekų kapinyną, sako - mes tokio kapinyno neįrengtume, mes norėtume tik išsiųsti savo radioaktyvias atliekas į kitą šalį, bet nesutiktume jų priimti savo teritorijoje.

Tai didžiausias sunkumas. Jeigu šalys galėtų susitarti, kad sujungs savo išteklius, tiek techninius, tiek finansinius, ir sieks visapusiškai priimtino sprendimo, kur toks kapinynas ekonominiu ir saugumo požiūriu gali būti geriausiai įrengtas, tai būtų palengvinimas. Bet kol šalys nori bendro kapinyno su sąlyga, kad jis ne jų šalyje, iniciatyvos žlugs.

Švedijoje dvi bendruomenės konkuravo dėl to, kurios teritorijoje bus rengiamas branduolinių atliekų kapinynas. Jų pozicija buvo - ateikite pas mus, mes norime priimti kapinyną, nes matome naudą - darbo vietas, ekonominę naudą.

Kai sprendimas buvo priimtas ir buvo sutarta dėl kompensacijų išmokėjimo bendruomenėms, tai didžioji pinigų dalis, 80 proc. kompensacijų dėl galimo nedarbo ir kitų nuostolių nuėjo tai bendruomenei, kur kapinyno buvo nuspręsta nestatyti.

V. P.: Nes jiems daugiau problemų?

R. Ch.: Ne, todėl, kad bendruomenė, kurios teritorijoje nuspręsta įrengti kapinyną, gavo daugiau teigiamų dalykų. Abi bendruomenės sakė - ateikite pas mus. Tačiau tarptautiniu lygiu to paties nematome.

Apie žinojimą ir saugumą

V. P.: Ar jūsų patirtis rodo, kad kuo daugiau žmonės žino apie atominę energiją, tuo labiau ji jiems priimtinesnė, ar atvirkščiai?

R. Ch.: Manau, kad bendruomenės greta atominių elektrinių supranta situaciją geriau.

A. Č.: Arba vertina palankiau, nes gyvendamos šalia atominės elektrinės jos yra nuo labiau nuo jos priklausomos?

V. P.: Ar jos geriau supranta, ar jos priima geriau todėl, kad tai neišvengiama, ar dėl to, kad mato kompensacijų naudą ir yra pragmatiškos? Aktyvistai sako, kad kuo daugiau žmonės žino apie atominę energetiką, tuo labiau linkę ją atmesti.

R. Ch.: Nesutinku. Esu įsitraukęs į radioaktyvių atliekų tvarkymą daugiau negu 25 metus. Lankiausi daugelyje šalių, daugelyje saugyklų. Kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau esu įsitikinęs, kad daroma absoliučiai viskas, kad saugumas būtų užtikrintas. Vis labiau ir labiau jaučiuosi užtikrintas dėl atominės energetikos ir dėl radioaktyvių atliekų tvarkymo.

Todėl manau, kad bendruomenės, kurios yra artimiau susipažinusios su atomine energetika ir mato, kokių saugumo priemonių imamasi, supranta, kad viskas yra saugu.

A. Č.: Jūs esate valstybėje, kurioje [1992 m.] buvo pavogta branduolinio kuro kasetė, o valstybės institucijos įtikinėjo, kad tai neįmanoma.

R. Ch.: Todėl TATENA ir sako - jums reikia saugaus kapinyno. Radioaktyvios atliekos yra saugesnės, jeigu jos sudėtos 500 m. po žeme, o ne paviršiuje.

V. P.: Jūs pasitikite žmonija 100 000 metų?

R. Ch.: Ne, visiškai nepasitikiu. Būtent todėl ir kuriami šie giluminiai kapinynai, jų saugumas vertinamas pagal tai, ar įrodoma, kad jie bus saugūs be žmogaus priežiūros. Laikomasi prielaidos, kad po 300 m. niekas tų kapinynų neprižiūrės. Todėl jie turi būti įrengti taip, kad galėtų patys save prižiūrėti.

Geriausiai žinau reguliavimo taisykles Jungtinėje Karalystėje, jos sako, kad saugumas nuo žmogaus turi priklausyti daugiausiai 300 m. po to, kai saugykla uždaroma, ji turi būti saugi ir be žmonių. Tai nereiškia, kad tada nebus žmonių, kurie prižiūrės, bet negalima tikėtis, jog jie garantuos saugumą.

Saugumą turi garantuoti inžineriniai barjerai ir uolienos - todėl šie kapinynai ir vadinami geologiniais. Ilgalaikį saugumą turi garantuoti Žemė nepriklausomai nuo to, ką žmonės darys Žemės paviršiuje.

***

Šiuo metu pasaulyje nėra nė vieno veikiančio PBK ir kitų ilgaamžių radioaktyvių atliekų giluminio kapinyno. JAV ketino įrengti geologinį kapinyną Jukos kalnyne (Yucca mountain) Nevadoje, tai buvo vienas brangiausių pasaulyje mokslo projektų, 4-5 kartus brangesnis nei Didysis dalelių greitintuvas. Tačiau prezidento Baracko Obamos administracija finansavimą šiam projektui nutraukė.

Energetikos sekretorius, Nobelio premijos laureatas fizikas Stevenas Chu viename interviu yra paaiškinęs, kad toks sprendimas priimtas todėl, kad dabar, praėjus 20-30 m. nuo Jukos kalnyno pasirinkimo „žinoma daugiau negu žinota anksčiau”. Sukurta komisija, kuri nagrinės alternatyvius PBK ir kitų radioaktyvių atliekų laidojimo pasiūlymus.

Audra Čepkauskaitė Lietuvos radijas, „Žmonės ir idėjos”


 

Komentarų skaičius