av0304.jpg
2014 m. balandžio 24 d.
Naujienos Prenumerata Reklama Kontaktai Filmai

Ar mums reikalinga atominė elektrinė?

2011-12-21

Niekuo nepagrįstas atominis optimizmas visam regionui gali kainuoti itin brangiai, jeigu nebus dar sykį įvertintas ir išanalizuotas ekspertų.

Baltijos regione planuojama per 20 atominių reaktorių vos kelių šimtų kilometrų atstumu vienas nuo kito. Tokią didelę nesaugių branduolinės energetikos objektų koncentraciją būtina dar kartą objektyviai ir blaiviai įvertinti.

Gruodžio pradžioje Seime ir Vilniaus savivaldybėje vyko tarptautinė konferencija „Atominė energetika – iššūkiai aplinkai, sveikatai, ekonomikai ir teisei“. Renginį organizavo „Atgaja“ ir „Ekodom“ iš Baltarusijos.

Į konferenciją atvykę mokslininkai, ekonomistai, energetikos ekspertai, visuomenininkai, ekologai, gydytojai, politikai, vyriausybinių organizacijų vadovai iš Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Čekijos, Švedijos ir Latvijos diskutavo apie bendrą energetikos padėtį, perspektyvas bei susikaupusias problemas šiame sektoriuje: branduolinio kuro perdirbimą ir saugojimą, radiacijos įtaką žmonių sveikatai ir aplinkai, regione ir aplink jį veikiančias atomines elektrines (AE). Buvo pristatyti aplinkosaugos tyrimai po avarijų Černobylio ir Fukušimos AE, kalbėta ir apie ekonominį AE statybų pagrįstumą.

Visi pranešėjai pabrėžė, kad situacija ir požiūris į branduolinę energetiką labai pasikeitė po Japonijos Fukušimos tragedijos. ES priėmė naujus saugumo reikalavimus statomosiose ir veikiančiose AE stiprinti – tai vadinamojo streso testo (angl. – stress test) – įvedimas. Visas pasaulis iš naujo prakalbo apie būtinybę įvertinti galimą žemės drebėjimų, cunamio, terorizmo riziką veikiantiems objektams. Lietuva šiame kontekste neturėtų būti išimtis.

Linas Vainius iš „Atgajos“, apžvelgdamas energetikos situaciją Baltijos šalyse, pabrėžė, kad esminiai motyvai statyti Visagino AE visgi buvo ir yra politiniai, o ne ekonominiai. Sprendimą priėmė nedidelė grupė politikų, nors Astravo ar Visagino AE darys įtaką didelio regiono gyventojų sveikatai ir gyvenamajai aplinkai. Pabrėžiama, kad apsisprendimui statyti šias tris atomines elektrines neturėjo įtakos visuomenės nuomonė, nebuvo atsižvelgta į šalių kaimynių poziciją, kaip ir nebuvo priimtų konkrečių sprendimų dėl panaudoto branduolinio kuro saugojimo.

Dar sykį pasvarstyti apie AE statybas Lietuvoje skatina ir Suomijos patirtis. Pavyzdžiui, minėtoje konferencijoje eksperto Jehki Härkönenas iš Suomijos informavo, kad, AE Olkiluoto 3 bloko statybai užsitęsus nuo 4 iki 9 metų, skaičiuojamoji statybos kaina išaugo 2,6 karto – nuo 2,5 mlrd. iki 6,6 mlrd. eurų. O tai reiškia, kad kiekvienam Suomijos mokesčių mokėtojui šios statybos pabrangimas jau kainavo papildomus 600 eurų. Kitas svarbus dalykas, apie ką turėtų susimąstyti Lietuva, – dėl padidėjusios rizikos, ypač po nelaimės Fukušimoje, branduolinių objektų finansavimas tampa sudėtingesnis, nes esant finansinei krizei bankai nenoriai imasi tokių projektų finansavimo.

Jau vieša paslaptimi tampa ir tai, kad AE statyba brangsta ir tikra kaina paprastai yra slepiama. Įvertinant urano gavybą, elektrinių statybą ir panaudoto branduolinio kuro perdirbimą ir saugojimą, kompensacijas darbuotojams ir gyventojams už apšvitinimo sukeltas ligas, nė viena atominė niekada neatsipirks.

Vokietijoje pastangos laidoti kurą senose šachtose žlugo, tai pasirodė nepatikima dėl potvynių, geologinių sluoksnių pasislinkimo, natūralių griūčių. Šios šalies ekspertai konstatavo, kad buvo naudojama netinkama technika ir inventorius. Kita vertus, neįmanoma numatyti tiek natūralių geologinių procesų, kurie vyksta, tiek cheminių reakcijų, galimų branduolinių atliekų konteineriuose, kurių garantinis laikas yra nuo 7 iki 50 metų. Geriausia išeitis – nebegaminti branduolinių atliekų, nes sprendimą ir milžiniškas išlaidas mes paliekame ateities kartoms.

Kitas neduodantis ramybės klausimas – ar Lietuvos iždas pakeltų atominę naštą. Pasak akademiko Jono Vilemo, branduolinė energetika netinka neturtingoms ir mažoms šalims, nes tinkamai pastatyti ir eksploatuoti AE yra labai sunku. Vertėtų įsiklausyti į akademiko mintis, kad nuo 1999 m. stebima atominės energetikos rinkos stagnacija, o atsinaujinančių šaltinių energetika ir jos dalis rinkoje auga labai greitai. Modernios technologijos pastebimai pinga, skirtingai nei branduolinė energetika, kuri nepinga, o rizika didėja.

Politinis sprendimas dėl AE statybos Lietuvoje investicijų ir žemų energijos kainų tikimybių buvo perdėm optimistinis. Atsinaujinančių šaltinių ir branduolinės energijos kainos tampa labai panašios, o vėjo gaminamos energijos kaina tapo tokia pati.

Taigi japonų suinteresuotumas investuoti pas mus gali reikšti tik norą atsikratyti pagaminta įranga, patiems nustojus statyti AE. Po Fukušimos avarijos bankai vertina AE statybą kaip labai rizikingą investiciją ir skolintis kapitalą tampa labai brangu. Pati statyba yra labai didelė investicija, ypač krizės laikotarpiu, atsiperkamumas yra gan ilgas, t. y. tik po maždaug 15 metų pradedamas gauti pelnas, statybos laikas yra gana ilgas (Suomijos atveju apie 10 metų).

Po Fukušimos avarijos sugriežtinti reikalavimai brangina projektavimą ir statybą. Gaminama branduolinėse elektrinėse elektros energija yra pigi tik apie 30 metų, nes paskui uždarymo išlaidos yra panašios į statybos kainą. Nuo projekto iki elektrinės uždarymo praeina apie 100 metų, taigi tampa neįmanoma prognozuoti, kuris bankas tiek išgyvens ir kokios kreditavimo politikos laikysis.

Avarijų pasekmės AE ir jų likvidavimas gali tapti nepakeliama našta, Japonijai tai kainuos apie 75 mlrd. JAV dolerių, tai sudaro maždaug 2 metų Lietuvos BVP. Mąstant apie saugumą Europoje, reikėtų nustatyti kriterijus tarptautinėje teisėje, pagal kuriuos maža šalis turėtų įrodyti esanti pajėgi susidoroti su avarijos pasekmėmis.

Akivaizdu, kad šiais laikais Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) deklaruojami saugumo principai yra pažeidžiami – AE naudojimo žala pralenkia jų naudą. Ši pozicija akcentuojama ir minėtos konferencijos rezoliucijoje.

Dabartinė karta nėra išsprendusi visų branduolinės energetikos problemų, ateities kartoms paliekama užduotis utilizuoti branduolines atliekas, kurios išlieka pavojingos iki milijono metų, bei uždarinėti pačias AE. Iki šiol nėra rasta patikimų, laiko patikrintų technologinių sprendimų nei branduolinės energijos gamybos, nei kuro gavybos, nei jo atliekų tvarkymo srityje.

Tačiau, nepaisant viso to, Rytų Baltijos regiono šalių – Baltarusijos, Rusijos (Kaliningrado ir Sankt Peterburgo srityse), Lietuvos, Lenkijos bei Suomijos, taip pat ir Čekijos bei Ukrainos vyriausybės tebepuoselėja niekuo nepagrįstą optimizmą atominės energetikos atžvilgiu bei planuoja naujų AE statybas.

 

Komentarų skaičius

2012-04-05 15:51:47
ale kai kurie pajuodę laksto,kad uŽ:))) barzduoti,ūsuoti ir pikti:)))
2011-12-22 20:43:34
labai geras, išsamus straipsnis.
 1-2