Nėra geresnio laiko kaip DABAR

0
Virginijus Brazys

Romualda Suslavičienė


Kartu su prabėgusiais 2017-aisiais istorija jau tapo ir mūsų skelbtas žodinės kūrybos konkursas „Nuo piliakalnio viršūnės“.
Nuoširdus ačiū visiems, pasidalijusiems savo mintimis ir įspūdžiais apie vieną didingiausių mūsų praeities pėdsakų – piliakalnius, kurie ir šiandien nepraradę savo paslaptingos auros, įkvepiančios pasididžiavimu savo šaknimis (deja, tuos pėdsakus ne visuomet mokame saugoti…).

O konkurso prizas – „Atspindžių“ prenumerata – įteiktas kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ vadovui, kolekcionieriui Virginijui Braziui už straipsnį „100-ojo piliakalnio diena“.
Ir dar: neslėpsime – labai sužavėjo šio žmogaus ir visos jo šeimos entuziazmas bei pasiryžimas aplankyti kuo daugiau piliakalnių. Negana to, kiekviena kelionė aprašyta socialiniuose tinkluose, nufotografuota, tad Brazių kelionės tapo visų mūsų turtu.

143 Brazių šeimos piliakalniai

Nėra geresnio laiko, kaip dabar“, – sako Virginijus Brazys.
Nepaklausėme, ar tai yra jo gyvenimo motto, tačiau akivaizdu, jog įdomių sumanymų, kurie gimsta, Kaišiadoryse jau kelis dešimtmečius gyvenantis dzūkas atidėlioti nelinkęs.
Taigi ir mintis aplankyti kuo daugiau piliakalnių ateičiai (kol bus geresnis oras, kol paaugs dukros ir pan.) atidėta nebuvo. Šiemet Brazių šeima užkopė ant 143 piliakalnių viršūnių, kas sudaro apie 10 procentų visų Lietuvoje esančių (turime apie 900 piliakalnių).

Virginijus sako, jog šios idėjos autorė – jo žmona Reda. Rimtai pasvarstę, kad visų pinigų neuždirbsi, kaip ir visų darbų vienu kartu nepadarysi, Braziai nusprendė 2017-ųjų vasaros laisvalaikį skirti kelionėms po Lietuvą. Pirmiausiai teko įveikti pasiruošimo užduotis: numatyti, kur keliaus (ir kodėl!), apskaičiuoti trumpiausius ir patogiausius maršrutus, kuriuose, be piliakalnių, ir kitos įdomybės: bažnyčios, akmenys, apžvalgos aikštelės…

Teko patirti visko: ir miške buvome pasiklydę, ir erkių „pasigavę“, pasitaikė, dėl nepravažiuojamų kelių tekdavo sukti namo nepasiekus tikslo, – pasakoja kolekcininkas, kuriam kelionėse tekdavo sėstis už vairo, o žmonai Redai – eiti šturmanės pareigas. Per šią vasarą moteris navigacija išmoko naudotis profesionaliai.

Be tų nuostabių įspūdžių, kuriuos teko patirti ir kurie liks visam gyvenimui, kaip ir sutiktų žmonių šiluma bei nuoširdumas, būta ir sunkumų. Ypač dukroms: penkiametei Elžbietai Marijai, septynmetei Elenai Marijai ir devynerių metų Emilijai Marijai. Brazių ekipažas iš namų išriedėdavo 7-8 valandą ryte, o grįždavo neretai jau sutemus. Nelengva mažoms kojelėms buvo minti ir tuos takelius, kurių neįveikdavo automobilis. Juk ne paslaptis, kad be problemų lankomi tik „paradiniai“ piliakalniai, esantys šalia pagrindinių kelių, o didžioji dalis – miškuose, be laiptų, prižiūrimų kelių ir nuorodų… Tačiau, kaip praėjusių metų rugsėjo 27-ąją savo socialinių tinklų paskyroje „Laikas ieškoti, laikas surasti“ įrašė Virginijus Brazys „Tokia tad diena – patiems netikėtai šiandien įveikti 6 piliakalniai, iš viso – jau 143. Net ir nepavargom, o emocijos – pačios geriausios, linkime visiems tokių potyrių…“
Kiekvienas aplankytas piliakalnis, kiekviena kelionė pažymėta atradimo džiaugsmu.
Pamatai tokių gražių vietų – visai šalia, – dalijosi įspūdžiais Virginijus, kuris dabar jau iš savo asmeninės patirties gali pasakyti, kad geriausiai tvarkomi piliakalniai yra Panemunės regioniniame parke, gražiausi – prie Sudargo miško Šakių pusėje.
Toliausias praėjusiais metais pasiektas piliakalnis – Senosios Įpilties, esantis Kretingos rajone ir menantis dar 1260-ųjų kuršių sukilimą…

Ar su Piliakalnių metais baigėsi ir Brazių kelionės?
Tikriausiai, ne.
Bandysim dar klampoti, – šypsosi Virginijus.

Toks gyvenimo būdas
Piliakalnių lankymas – irgi tarsi savotišką kolekcija.

Šios minties Virginijus Brazys nepaneigia, sako, jog kolekcionuoti galima daug ką. Tik reikia mokėti atskirti, kuo kolekcionavimas skiriasi nuo tiesiog rinkimo.
Nuo vaikystės, pabėgusios Alytuje, kur svetainėje net ir sovietmečiu kabojo dar 1930-ųjų leidimo Žalgirio mūšio paveikslas (prisimena, kaip mažas būdamas su abiem tėvais gautą paveikslą „naujino“ perpjautu svogūnu, ir visiems riedėjo ašaros), Virginijus ką nors rinko. Kaip ir tėvas, kuris rinko knygas, turėjo gerą biblioteką.

O kolekcionuoti profesionaliau pradėjo jau Kaišiadoryse apie 1994 metus.
Atmintyje ryškus pirmasis susitikimas daugiau kaip prieš dešimtmetį – didžiulė mažų gėrimų buteliukų bei alaus kamštelių kolekcija ir žibančios kolekcionieriaus akys.
Per tą laiką daug kas pasikeitė. Tik tie žiburiukai akyse, kai kalba apie kolekcionavimą, liko tie patys.
Nesu fanatikas, tiesiog – toks mano gyvenimo būdas, – kalba Virginijus, kuris šiandien yra 18 narių jungiančio kolekcininkų klubo „Kaišedarai“ vadovas ir jau už Lietuvos ribų žinomas kolekcionierius.

Kolekcijoje, kuriai pagaliau galima skirti daugiau erdvės šeimos namuose Jatkonių gatvėje, sukaupta daugiau kaip 2 tūkstančiai gėrimų buteliukų iki 50 gramų talpos, daugiau kaip 14 tūkstančių kamštelių, Lietuvoje, o gal – ir Europoje didžiausia alaus rašiklių kolekcija. Kolekcijų kambaryje šalia Virginijaus sukauptų egzempliorių – ir žmonos Redos lentynos. Moteris renka viskio stiklines ir taureles. Tai gana sudėtinga, nes Lietuvoje šiais pavyzdžiais nėra su kuo keistis, tačiau Redos kolekcija pamažu pildosi. Tik dukroms šis kambarys kol kas – tabu, nes stiklas trapus…

Savo gyvenimu būdu Virginijus patenkintas: tai leidžia nesijausti įspraustam į rėmus, kaskart suteikia patirties ir naujų įgūdžių, nes kolekcininko gyvenimas susijęs su kelionėmis, bendravimu, susirašinėjimu. Ta pridėtinė kolekcionavimo vertė – platus pažinčių ratas, kelionių įspūdžiai, puikiai išmokta lenkų kalba ir dabar tobulinama anglų – ne mažiau svarbi Virginijaus gyvenime.

Ir ne tik jo. Ir pats klubas „Kaišedarai“ iš kitų panašių klubų skiriasi plačia kultūrine veikla. Jau vien pats pavadinimas alsuoja istorija. Kasmet leidžiamas kalendorius, veikia interneto svetainė www.facebook.com/kaisedarai/, kurioje Kaišiadorių kolekcininkų veikla atsiskleidžia visomis savo spalvomis: tai turiningos kelionės, nukreiptos į istorinį ir kultūrinį pažinimą, gražūs ir prasmingi renginiai. Vienas jų – tai jau tradicija tapusi kasmetinė vaikų rėmimo akcija. Metų gale iš klubo taupyklės iškratomi pinigai, ir visi nariai sprendžia, ką už juos galima padovanoti. Pirmais metais tai buvo spektaklis mažiesiems, antraisiais klubas nupirko saugias liemenes dviejų vaikų darželių auklėtiniams. 2017-ųjų „santaupos“ jau taip pat suskaičiuotos, kai nurims šventinis šurmulys, „Kaišedarai“ atvers savo dovanų skynelę.
O dovana „Atspindžių“ skaitytojams – Virginijaus Brazio leidimas skelbti jo parašytus įspūdžius iš aplankytų piliakalnių mūsų laikraščio puslapiuose. Tad žiemos vakarais su karštos arbatos puodeliu pakeliausime kartu, ir (būtinai atsiras norinčių!) suplanuosime – šį kartą jau savo – pažintis su piliakalniais. Juk pavyzdys užkrečia. Ypač – toks pavyzdys.
V. Šimkūnienės nuotr.

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

16 − šeši =