Tiesiog – būti

0

Romualda Suslavičienė


Jeigu pavasaris mūsų mieste prasideda pavasarinės mugės šurmuliu, tai dabar, kai jaukus kamerinis renginys jau tapo tradicija, gali drąsiai sakyti, jog vasara prasideda „Mergryčiu“.

Ir tegul į šį pasibuvimą kartu su pirma tikra šiluma neinama miniomis, tiems, kurie jį pamėgo ir tiems, pirmą kartą susidomėjusiems ir tądien užsukusiems į Kaišiadorių kultūros centrą, rytas su Tekstilės būrelio moterimis bei jų darbais, gera muzika, negarsiais pašnekesiais ir į visas puses drugeliais skriejančiais komplimentais tarsi atveria duris į vasarišką ramybę – laiką, kai viskas aplink tave sulėtėja ir tu sulėtėji, pasineri į ramybę, kai tave vietoj įprasto skubėjimo maratono užvaldo vienas vienintelis noras – plačiai atverti akis ir tiesiog žiūrėti.

Toks noras ateina, kai žiūrėti yra į ką.

O yra ką! Čia, Kultūros centro antrajame aukšte – į visomis varsomis žydinčius moterų rankdarbius, ten, už sienų – į žiedais atsivėrusią žemę. Ir kai visa tai sujungia gera Rimos Lukoševičienės ir Stanislovo Straševičiaus atliekama muzika, susipynusi su Tekstilės būrelio vadovės Tatjanos Prakapienės pasakojimu apie būrelio moteris, skiautinių istorija iki pat jos šaknų, kai iš salės vidurio oru atplevena bijūnų kvapas, pasijuntame apgaubti netikėto derinio – jaukaus paprastumo, sumišusio su rafinuota elegancija, kas nuo pat pirmųjų „Mergryčių“ yra šių renginių firminis ženklas ir išskirtinumas.

„Rankdarbis – labai ramus ir taikus užsiėmimas, jis padeda sustoti kasdienės rutinos bėgime, leidžia tiesiog būti, tiesiog gyventi, pajusti žemę po kojomis, pajusti save čia ir dabar. Rankdarbis – tai vėl atrandamas ir prisimenamas malonumas. Mes grįžtame prie užsiėmimų, kuriuos žmonės mėgo prieš įsiviešpataujant technologijoms. Juk pamirštus amatus galima išmokti iš naujo. O kurdami grįžtame ir prie savęs“, – sako T. Prakapienė, pristatydama šiemetines parodos autores bei jų kūrinius.

Kasmet po vasaros Tekstilės būrelis atgimsta iš naujo – kruopščiai išmėginusi pati, vadovė pasiūlo vis naują techniką, kurią įvaldžiusios būrelio moterys pritaiko kur panorėjusios. Todėl kasmet „Mergryčiuose“ yra proga ne tik paganyti akis, bet ir daug įdomaus sužinoti apie vienos ar kitos rankdarbių rūšies istoriją, išmokti ir atmintyje „pasidėti“ paprastais ar įmantriais tarptautiniais žodžiais vadinamų užsiėmimų, kurių dėka audinio skiautelės pasikeičia neatpažįstamai, įgyja kitus gyvenimus.

Šis, jau pasibaigęs būrelio sezonas buvo skirtas skiautiniui, kurį T. Prakapienė vadina tekstilės juvelyrika. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki mūsų dienų skiautinis nuėjo netrumpą kelią. Palyginti jo įvairovę kaišiadoriečiams nesunku – juk prieš keletą metų toje pačioje Kultūros centro salėje grožėjomės unikalia Danutės Katkevičienės paroda. Tekstilės būrelio moterų skiautiniai – jau kitokie, mažiau tradiciniai. Akių negali atitraukti nuo medaus ir saulės geltoniu nuo sienos šviečiančios Onutės Budvytienės skiautinių staltiesės. Pakabinta šalia tapybos parodos „Pievos ir vasara“ autorės Dianos Zviedrienės paveikslo (tik Lina Urbanavičienė galėjo taip sugalvoti!) ji tarsi apšviečia visą salę. Subtilūs, švelniais, tarsi išplaukiančiais spalvų deriniais pasižymintis ir kiti Onutės darbai kontrastuoja su Linos Viršilienės skiautiniais, kuriuose jauti ryžtingą judesį. Parodoje nemažai Dalios Sinkevičienės sukurtų dalykų, kuriuos į vieną visumą jungia skiautinių detalės.

Įdomu buvo stebėti jau ne pirmą kartą parodose dalyvaujančių kaišiadoriečių darbus, džiaugtis jų naujais žingsniais ir atradimais. Ne mažiau džiugu matyti ir naujus vardus šalia rankdarbių. Štai į „Mergrytį“ pasipuošusi savo pačios sukurtais papuošalais atėjo mokytoja Janina Bičkauskienė. Tai žmogus, kuris skleidžiasi tiesiog akyse – kaišiadoriečiams pažįstama kaip sodraus balso dainininkė, mokytoja šiemet surengė savo tapybos parodą. Surado laiko ir noro ji kartu su kolege iš Jono Katkevičiaus vadovaujamo dailės būrelio Veronika Jakiene ir rankdarbiams. Abi TAU studentės visus metus mokėsi gaminti papuošalus. O kad sekasi puikiai, galėjo įsitikinti visi šiųmetinio „Mergryčio“ dalyviai.

„Mergrytyje“, kuriame buvo viešnių net iš Alytaus, po oficialiosios (nors nebuvo ji tokia – trafaretiškai oficiali), dalyvės dalijosi menų paslaptimis, ilgai vartė ir apžiūrinėjo rankdarbius, mintyse „matavosi“, ką pritaikyti, „nusižiūrėti“. Geros nuotaikos dozę į „Mergryčio“ atmosferą įnešė Irenos ir Jono Katkevičių buvimas – šiais visuotinės konkurencijos laikais taip gera būti šalia žmonių, kurie sugeba nuoširdžiai džiaugtis kitų pasiekimais… Tokią nuotaiką ir parsinešėme – kiekvienas į savo vasarą, kurioje būtinai prisiminsime ir Tekstilės būrelio vadovės Tatjanos Prakapienės žodžius:

„Jei gyvenimas įsuka mus į savo lėkimą pašėlusiu greičiu, tęsiasi be ritmo ir kasdieninio išbaigtumo, galima pradėti nebejausti, kad gyveni.

Tokiu atveju tenka ieškoti būdų, kaip susigrąžinti harmoningą kasdienybės bangavimą, mąstymo nuoseklumą.

Ir štai iš šalies, kur laikas žingsniuoja lėtai, žadindamas kūrybiškumą, atnešdamas su savimi ramybę, gyvenimo pilnatvę – ateina rankdarbis.“

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

keturi − trys =