Naujas kalendorius – kaip knyga

0

Naujuosius 2018-uosius metus Žiežmarių kultūros centras pasitiko su spalvingu kalendoriumi, kurį ir kalendoriumi pavadinti sunku: tai visa knyga, iliustruota ne tik kokybiškomis, bet etnografiškai labai vertingomis fotografijomis, kuriose atsiskleidžia lietuviško tautinio kostiumo grožis.

„Kalendorius skirtas Tautinio kostiumo metams, todėl jo lapeliuose – tautiniais kostiumais vilkintys Ringailių folkloro kolektyvo žmonės.

Iš pirmo žvilgsnio moterų kostiumai tarsi vienodi, ansamblietės visos su su gėlėtomis tamsiomis prijuostėmis. Tačiau jos ne visada taip atrodė. Ansamblis gyvuoja nuo 1982 metų, o kai prieš 2009 metų Dainų šventę atsirado galimybė pasipuošti naujais kostiumais, prasidėjo diskusijos, kaip jie turėtų atrodyti. Tuomet, kai ne tik ansamblio moterys ėmė traukti iš savo spintų mamų, močiučių juodas vilnones, įvairiausiomis gėlių girliandomis siuvinėtas prijuostes, tapo aišku, kuria kryptimi reikia judėti. Tos prijuostės ir tapo ansamblio aprangos ašimi.

Šiuo metu ansamblietės prisijuosia naujomis prijuostėmis, kurios yra išsiuvinėtos atkartojant senąsias autentiškas prijuostes, kadangi originalios prijuostės buvo jau pažeistos laiko, išblukusios ar kandžių paragautos.

Tačiau Nemaitonių seniūnijos žmonės turi išsaugoję ne tik prijuostes, kurios atgimė Ringailių folkloro kolektyvo aprangoje. Jie saugo ir brangina dar ir kitokius senuosius drabužius: močiučių skaras, skareles, juostas, marškinius ir t. t. Todėl kalendoriuje greta ansambliečių nuotraukų rasite ir senųjų drabužių nuotraukas. Negalėjome nepasidalinti vaizdingais ansamblietės Adelės Ašmenienės pasakojimais, kurie praturtina ar patvirtina žinias apie drabužių vilkėjimą, mados kaitą, apie kasdienius rūpesčius ir džiaugsmus.

Nuoširdi padėka šiems nuostabiems žmonėms, o ypatingai esame dėkingos Adelei už jos nuoširdumą, kantrybę ir gerą nuotaiką…“ – paskutiniajame kalendoriaus viršelyje rašo kalendoriaus išleidimo iniciatorė Žiežmarių kultūros centro Ringailių skyriaus kultūrinių organizatorė Aldona Kamantauskienė bei leidinio autorė Diana Tomkuvienė.

Abi šios moterys daug laiko praleido lankydamos ansambliečių sodybas, užrašinėdamos pasakojimus, bendraudamos. Tekstus rinko, maketavo, kostiumus bei jų detales fotografavo D. Tomkuvienė.

Labai brangu yra tai, kad šalia kostiumo kalendoriuje „gyvena“ gyva tarme užrašyti pasakojimai, net dainos. Kalbinis paveldas – skaudi ir gili duobė mūsų krašte, nes jau daug metų iš jokios kultūros įstaigos, net muziejaus, nesulaukiame jokių jos fiksacijos apraiškų – tarsi ir nėra, tarsi neturime. Tad Nemaitonių krašto šnekta paporintos istorijos, visam laikui išliksiančios leidinyje – tarsi tas gyvybės siūlas, mažutė kruopelė, prie kurios nuo šiol bus galima visada prisiliesti…

„Kultūros priemenės“ skaitytojams siūlome pasisemti patirties iš Adelės Ašmenienės pasakojimo, kaip senovėje sijonus lygindavo:

„In šokius su naminiais andarokais aidavom. Atsimenu, mama ausdavo. Nu, šaračkas, kai vadinam.Tai tada siūlų prisidažo. Būdavo, dabar du raudoni, tai vidury baltas, o dabar va kiti balti iš krašto, raudonas vidury. Tada pasiuva tuos sijonus. Nu, ir tada tep va klosteliais, va, sudeda sudeda sudeda. Nu, ir tada supurški tuos sijonus. Užtiesia palą ir iškepa duonos, tiej bakanai dideli, nu, ir uždeda ant andaroko. Tada klostelėm, ne visai smulkiom, ne visai, va tokiom platesnėm, vienas an kito, va tep va sudeda sudeda. Ir tada kantukai toki, lyg va dabar tiej plisuoti. Ir kap ty tiej klosteliai pasidaro. Duona karšta, kokis paras ar kas. Da nešiojau ir aš. Šokiuosna tada aini. Pasiūtą andaroką taip klostydavo. Išaudžia jau, iškerpa, pasiuva… Mama, nu kas gi, siūdavo. Ar gal mes pačios. Taigi rankom ty, dieve, rankom šonus nusiuvo. Padalkas kaip kada siūlėjo, o jei kraščiukas gražus, tai nereikia nei siūlėti. Išeiginių sijonų čia.

Bet aš va tokį sijoną, tai greitai, klostelius taip suklostuojam, sudedam bakanus, ant rytojaus klosteliai sukas…“

Tikras atradimas – kad „putra“, kurią suprantame kaip sriubą, pasirodo buvo vadinamas vyriškas viršutinis drabužis:

Putra. Putros jau tos žieminės. Moterim nažutkos, vyram putros. Putra būna pašiltinta… pamušta. Yra pamušalas, an pamušalo pristriguoja pakulų. Kriaučius sustriguoja sustriguoja. Nu, ir tada iš tos medžiagos, kur viršuj, išsikerpa, tai iš tos ir siuva. Ale kap jau pamušalui, tai tokiom smulkutėm juostukėm smulkutėm, žinau, priaudžia priaudžia…. Ne tokiom, kap paklodės balankinės buvo. Tos būdavo plačios, o jau kap pamušalui – smulkutėm. Visokių spalvų juostukės, kokių siūlų, musėt, turėdavo, tai tokių siūlų. Visokių spalvų pridažydavo. Daugiausia kap jau va geltona su raudona. Juostukė raudona, juostukė geltona, tai balta juoda, nu va tep va tokis margulys. Tik juostikėm. Metimas vienodas, o paskui va tep audžia vienu siūlu, mandrai taip. Ir neprimuša taip, kad labai jau, kad ne toks storas, ne toks tankus audimas. Skysčiau, kad minkštesnis pamušalas būtų. Dvinytai ausdavo. Greitas audimas. Šaračkos tai ant keturių nyčių.“

Tokių perliukų, atradimų yra ir daugiau.

Skaitykime ir džiaukimės!

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

vienas × 1 =