Laiškai muzikoje ir muzika laiškuose

0
"Rudens kanono" dalyviai

Šių metų Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos tradicinis „Rudens kanonas“ klausė: „Kodėl baigėsi Romantizmas?“ Vakaro metu stebėjome jungtinį poezijos ir fortepijoninės muzikos pasirodymą. Klausėmės kompozitoriaus F. Šopeno kūrinių, kuriuos ekspresyviai, jaunatviškai ir veržliai atliko šiuolaikinis lietuvių pianistas Darius Mažintas. Muzikinį pasirodymą lydėjo jaunosios kartos poetės, lyrikės ir skaitovės, performatyviosios krypties poezijos atstovės Eglės Kirilauskaitės teatralizuoti poezijos skaitymai jautria ir subtilia Romantizmo tematika apie pavojų ir ribų nepaisančią meilę.

Renginio vedėjos Ugnės paskatinti prisiminėme, kaip gera yra gauti laišką. Pajutom, kad ne mažiau smagu ir pačiam rašyti, žinant, kad gavėjas maloniai nudžiugs! Girdėjome ištraukas iš poeto V. Mačernio ir M. K. Čiurlionio laiškų. Kol mūsų gerbiami svečiai Eglė ir Darius bei nuolatiniai kanonų dalyviai Raimondas, Augustinas, Mantas, Lukas, Tautvydas, Jokūbas, mokytojas Česlovas rašė mums muzikinius laiškus, susirinkę žiūrovai turėjo progą pasidalinti savo potyriais ir mintimis, atsiverti Kanono laiškų knygelėje. Joje tebeskamba širdinga žodžių melodija. Pasiklausykite.

Mokytoja Aušra Grigonienė

***

Mielas laiško Adresate,

galbūt niekas ir neberašo laiškų. Galbūt rankos ir nebemoka kalbėti. Tačiau aš Tavęs nepamiršau. Ir aš Tau rašysiu laiškus. Kad trapiausiomis gyvenimo akimirkomis galėtum vėl perbėgti jų eilutėmis. Kai ryte gersi kavą. Kai spardysi rudeninius lapus. Kai šauksi pro automobilio langą: „Aš esu gyvas!“ Kai naktį gulėsi po žvaigždėmis ir jausiesi toks nereikšmingas. Kai Tavo pagalvė bus permirkusi nuo ašarų. Kai apkabinsi ir bučiuosi mylimus žmones. Kai klausysies Šopeno. Kai žioplinėsi nepažįstamų miestų senamiesčiuose ir vaikštinėsi meno galerijose. Kai plaukuose užuosi jūrą, gulėsi pievoje. Visomis šiomis akimirkomis aš Tavęs nepamiršiu. Ir visuomet rašysiu Tau laiškus. Visuomet.

J. I. K.

2019/11/08

***

Netobulam žmogui

Šilimos, šilimos širdyje, šviesos prote, nebūtinai tai turi būti lemputė… Arba žvakė, tiesiog šviesa. Tiesa.

Sunkiausia, kai nežinia ko palinkėti, nežinai, ko reikia, ko trūksta. Nežinau. Nežinau, ko trūksta. Nepažįstu. Žmogus gali tartis ir pats savęs nepažįstąs. Tai ką jau čia apie kitus bekalbėti.

Neaišku, kas padėtų, būtų vertinga ar bent jau nepakenktų. Štai žiū ir geri, rodos, dalykai kartais pakenkia. Tikėjimas, meilė arba įsimylėjimas. Nuoširdumas iš tų „geriečių“ gal dažniausiai pakenkia. Ir ką tu jam? Ir ką tu jiems? Gyvenimo dėsniams. Ir ką…

Gal tik… Gal tik tai, kad gyvenimas, kad Gyvenimas teisingas, tai nepakenks suprasti. Na, nebent tas pakenkimas (bet koks pakenkimas) duoda pamoką, ir tu Žmogus kitą žingsnį jau geresnis arba protingesnis, arba išmintingesnis, arba dar koks, kaip kitaip patobulėjęs žengi.

Tai gal tada tobulėjimo tokiu grožiu, tai yra tokiu greičiu, kokiu likimo jėgų nuspręsta, ir kiek daug patobulėti. Širdies. Plakančios. Geros sielos. Gal truputį meilės. Nesu visiškai Geras žmogus, todėl dar truputėlį įsimylėjimo (jei esi jaunas Žmogus) ir išgyventi, tapti stipresniam ir keliauti tolyn, į priekį.

Išminties (jeigu jautiesi suaugęs Žmogus) tam, kad neišprotėtum, nes išmintingi neišprotėja.

Užbaigti savo misiją šioje žemėje (jeigu jautiesi senas Žmogus) ir gyvenimą baigti pabaigoje. Visomis prasmėmis. Pabaigoje, po kurios Tau nėra nieko, net tuštumos, net laiko. Nieko nieko.

Atleisk, jeigu netiko, jeigu nepataikiau, jeigu nepajaučiau.

Netobulas žmogus

Kanoninis ruduo

Mano ryškiausias gimnazijos prisiminimas – kanonas. Jaukus, šiltas, romantiškas. Kanonas man ne renginys, ne konkursas, kanonas yra tai, kas suartina pažįstamus su nepažįstamais, draugus su svetimais, senbūvius su naujais veidais, tai ypatinga, sunkiai nupasakojama, magiška vieta, laikas, atmosfera. Ir to labai laukdavau – nusikelti iš Algirdo Brazausko gimnazijos aktų salės į bohemišką, pilną kilimų, žibintų ir švieselių kampelį, iš šalto, lietingo ir niūraus rudens – į jaukų ir spalvotą rudenį. Štai kas man yra kanonas.

Pati nežinau kodėl, bet baigusi mokyklą į jį gan ilgai nesugrįžau (tikrai nežinau, nes rašydama šį tekstą, būtent čia – ieškodama atsakymo, kodėl gi nebuvau – ilgam užstrigau ieškodama priežasčių). Bet būtent šį rudenį nusprendžiau, kad tikrai laikas sugrįžti bent jau kaip klausytojai. Nepaaiškinamai nerimavau – labai smagu pamatyti pažįstamus, bet seniai matytus, o taip pat ir naujus veidus – ką tiems veidams reiškia kanonas? Ar jis išliko toks pat stebuklingas? Įėjus apsidžiaugiu – ta pati jauki, neatskirianti žiūrovo ir atlikėjo scena, bet žmonių nedaug – gal nerimaudama paskubėjau ateiti anksčiau? Pažiūriu į laikrodį – be dešimt šešios. Keista, pamenu, jog visi sunkiai tilpdavo susėsti. Gaila, bet šį kartą šalia manęs driekėsi ilgoka tuščių kėdžių eilė. Tiesa, vėliau salė pasipildė.

Kanono metu kartas nuo karto iš bohemiško kampelio grįžtu į gimnazijos aktų salę. Ir tie, kurie žengia į sceną, ir tie, kurie klauso, šiek tiek susikaustę, rimti, sunkiai užsimezga dialogas tarp abiejų pusių. Keletas panelių, atlikėjams dainuojant, tyliai juokiasi nuošalesniame kampelyje. Prisimenu, kaip prieš trejus ar ketverius metus kanone svečiavosi Vytautas V. Landsbergis, vėliau apie mus rašęs taip: „Smagus pastebėjimas: kai į sceną lipa pradedantysis, kai jis užsikerta ar balsas sudreba, ar užmiršta žodžius, salė palaiko plojimais ir ovacijomis, žodžiu – jaunasis atlikėjas kanonizuojamas pasitikėti savimi.“ Atrodo, jog kanonizacija nebe tokia stipri, galbūt todėl ir man nebe taip toli pavyksta nusikelti iš aktų salės.

Bet pripažinsiu, jog kanone ruduo tikrai ne toks niūrus, kaip kiekvieną dieną, jis tikrai spalvotas ir dar šiek tiek magiškas, dar ne visai praradęs savo jausmą ir šilumą, tik reikia jį puoselėti ir saugoti. Kanonizuokitės, grokit, dainuokit, kurkit ir džiaukitės šiuo unikaliu, savitu, man dar niekur kitur nematytu reiškiniu.

Augustė Belickaitė, buvusi gimnazistė, „Kanonų“ dalyvė



Pianisto D.Mažinto atliekamas F.Šopenas skambėjo ekspresyviai ir jaunatviškai

Poetės ir skaitovės E.Kirilauskaitės eilės pilnos romantiškumo


Nuotraukų autorius yra Mantas Kinderevičius

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

5 − du =