Išgyventi Sibirą

2

Romualda Suslavičienė

Mėnuo ir savaitė. Tiek tęsėsi kaišiadoriečio fotomenininko Ričardo Grigo kelionė po atšiaurias Sibiro platybes kartu su kauinečiu mediku, patyrusiu keliautoju Kęstučiu Juška. Pasiekta ne tik Putorano plynaukštė: įgyvendinta svajonė ilgėliau pabuvoti kaišiadoriečių tremties vietose, susitikti su buvusiais žemiečiais bei jų palikuonimis, aplankyti tremtinių kapus.

Po kelionės

„Jau nostalgija. Jenisiejaus, Jarcevo. Nežinojau, kad po mėnesio pats kaip televizorius savaitei išlipsiu čia“, – su humoro gaidele, puikiai maskuojančia ilgesį, vieną iš savo nuotraukų socialinių tinklų paskyroje pakomentavo kaišiadorietis fotomenininkas Ričardas Grigas.

Po daugiau kaip mėnesio kelionės Sibiro platybėse jis jau namie. Su didžiuliu susidomėjimu gaudę kiekvieną žinelę internete, nekantraujame įspūdžių iš ilgos ir ekstremalios kelionės po mums nepažįstamą žemę bei visame pasaulyje garsią Putorano plynaukštę, kurią įveikti ryžtasi toli gražu ne kiekvienas. Pagal dydį ši plynaukštė, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, yra antroji pasaulyje. Toli gražu ne paskutinė ir pagal kelionės sąlygų sudėtingumą, tad norintiems pamatyti šį stebuklingą krioklių kraštą reikia ne tik noro, bet ir drąsos. Šie dalykai – bilietas į galimybę pamatyti beveik nežemišką grožį.

– Taip, grožis neišpasakytas, tačiau supratimas apie tai ateina tik dabar. O ten, po dienos kelionių sraunia ledine upe, kai esi visas šlapias, ne tik irklavęs, bet ir tempęs valtį su daiktais per akmenis, jautiesi toks išsekęs ir pavargęs, kad vaizdus tiesiog įsimeni – ir viskas. Tikrasis įspūdis ateina dabar, kai juos „peržiūrinėji“ atmintyje, – sako Ričardas Grigas, tolimoje Šiaurėje palikęs ne tik dalelę savo širdies, bet ir nemažai kilogramų svorio – lygiai tiek, kad be vargo užsisegtų Sibire įgytą gulbės pūkais pašiltintą striukę, ištikimai gynusią nuo vėjų ir žvarbos.

Nepaaiškinama trauka

Vasaros pabaigoje prasidėjusi kelionė – tai antras R. Grigo bandymas išgyventi Sibirą. Pirmas buvo prieš ketverius metus, žiemą. Sukaupęs pakankamai lėšų, kad galėtų nukeliauti į mūsų kraštiečių tremties vietas, bet nepakankamai, kad būtų sau leidęs pabūti Jarceve ir Krivliake tiek, kiek, jautė – reikėjo, pilnas įspūdžių R. Grigas traukiniu parvažiavo per pačius Naujuosius. Tiesa, traukinys tąsyk buvo greitesnis už laiką plieniniais ratais kirsdamas jo juostas, todėl slenkstį iš 2015-ųjų į 2016-uosius keliautojui teko peržengti net kelis kartus. Parsivežė daugybę užfiksuotų kadrų, adresų ir patirties. Todėl be galo norėjosi sugrįžti į tas vietas, kur dar tiek daug liko nepamatyta, nepažinta, nepabendrauta. Kvietė ir Sibire sutikti žmonės, su kuriais užsimezgė kažkas daugiau, nei pažintys.

Kam to reikėjo? Fotomenininkas sako, jog būtent tai klausiantiems ir yra sunkiausia paaiškinti.

– Nei mano šeima, nei giminė nėra susijusi su tremtimis. Tačiau iš kažkur jaučiu didelį norą aplankyti Sibire dar tebegyvenančius mūsų žemiečius ar jų palikuonis, apeiti tremtinių kapus, nufotografuoti bei parvežti visa tai mūsų buvusiems tremtiniams, kurie neturi ir neturės galimybės aplankyti savo tremties vietų patys. Kai klausia, kas man iš to, nežinau, ką atsakyti. Gyvenime daug ką darau, kas man, kaip atskiram žmogui, neteikia jokios apčiuopiamos naudos… Kažkada skaičiau V. Lozoraičio knygą, joje esančius sąrašus ir žaliu pieštuku braukiau vietas, į kurias pokario ešelonai gabeno kaišiadoriečius. Daugiausiai žalia spalva nusidažė Jarcevas ir Krivliakas. Taip tarsi savaime atėjo įsitikinimas, kad būtinai turiu ten nuvažiuoti, – tarsi kitiems, o gal – ir sau – ieško tikslesnio atsakymo Ričardas.

Galimybė atsirado netikėtai – keliauti kartu pakvietė ne vieną sudėtingą maršrutą įveikęs kaunietis medikas Kęstutis Juška. R. Gri­gas daug nesvarstė: neperlabiausiai baugino nei pats maršruto sudėtingumas, nei tai, kad palydovas žymiai jaunesnis ir dėl to, tikriausiai, stipresnis, nei sklindanti informacija apie didžiulius gaisrus, siaubiančius Krasnojarsko kraštą. Daugiausiai problemų kėlė pinigai, tad ryžosi kreiptis į Facebook-o draugus su prašymu paaukoti po 10 eurų. Kai kas atsiliepė, žygiui paruošos kuprinės pamažu pildėsi.

Ir štai, pačioje liepos pabaigoje, Kaišiadorių miesto Gedimino gatvėje su irklais, maisto produktais sėdo į K. Juškos bičiulio automobilį. Kaune prisijungė ir pats Kęstutis. Taip du keliautojai, turėdami skirtingus tikslus: K. Juška – nueiti kuo daugiau kilometrų, o R. Grigas – susitikti kuo daugiau tremtinių iš Kaišiadorių krašto, po kelių valandų jau žengė Rygos geležinkelio stoties peronu.

Į Maskvą keliautojai važiavo traukiniu. Plackartiniame vagone ( ir pigiau, ir saugiau – daiktus gali susidėti viršutinėje lentynoje, visada esi šalia jų) riedėjo apie 14-16 valandų. Kiek neramino pasienio patikrinimas: ar neužklius į plastikinius butelius (kad plaukiant upe nesušlaptų) supiltos kruopos, kiti produktai. Tačiau pamatę irklus ir sužinoję, jog šie du lietuviai ruošiasi apkeliauti Putoraną, pasieniečiai tepasakė:

– Su Dievu.

Ir jie buvo teisūs. Dievo pagalbos kelionėje prireikė. Tačiau apie tai – vėliau.

Susitiko su S. Sidaru – tremtiniu iš Rumšiškių

Maskvoje Ričardas ir Kęstutis trumpam išsiskyrė. K. Juška čia planavo praleisti porą dienų, o Ričardas – dar tą patį vakarą išvykti į Krasnojarską. Su dviem kuprinėmis, sveriančiomis po 40 kilogramų, kaišiadorietis pasiekė taksi sustojimą. Tam prireikė nemažai laiko dėl specialios „specifikos“ – keliolika metrų neši vieną kuprinę, ją pastatai, grįžti kitos… Sunkumus atpirko gana patogi ir nebrangi kelionė – už nemažą atstumą iki reikiamos stoties taksistas paprašė 200 rublių – maždaug dviejų su puse euro. Ar bereikia sakyti, jog šis faktas maloniai nustebino?

Kelionė traukiniu iš Maskvos iki Krasnojarsko truko dvi su puse paros. Krasnojarske išlipo jau naktį. Ir – iš karto pateko į savo pažįstamo iš pirmosios kelionės Petro Vaišvilos anūko Gaidaro globą. Taksi skraidino apie 20 minučių (vėl nustebino kaina – 1,5 euro), išlipo Gaidaro namuose, kuriuose R. Grigas svečiavosi keletą dienų: kad įgytų teisę lankytis Putorano draustiniuose, reikėjo gauti notaro patvirtintus leidimus.

Būdamas Krasnojarske R. Grigas, kaip buvo sutarę, paskambino Sauliui Sidarui, kuris 1948-aisiais, dar visai vaikas, su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Taikūs ūkininkai NKVD operacijos „Vesna“ metu patyrė skaudžią tragediją: suėmimo metu bandęs bėgti tėvas buvo nušautas, šeima ištremta į Jenisiejaus rajono Jarcevo kaimą, kur netrukus mirė motina, Saulius augo globojamas 7 metais vyresnio brolio. Baigęs Kansko kalnų technikumą bei Krasnojarsko kalnakasybos institutą bei tapęs geologu, S. Sidaras išžvalgė daugybę Sibiro ir Tolimųjų Rytų vietų, pažymėtų laukinės gamtos ženklu, jam teko tyrinėti ir garsųjį Tunguskos meteoritą. Talentingas mokslininkas garsus savo monografijomis, moksliniais darbais. Rumšiškiečių tremtinių vaikas Krasnojarsko geologijos institute ėjo Analitinės laboratorijos vedėjo pareigas, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų, sukaupęs unikalių akmenukų kolekciją. Išėjęs į pensiją aktyviai dalyvauja Lietuvių kultūros draugijos veikloje, vadovauja lituanistinei mokyklai. Jo plunksnai priklauso knygos apie tremtį, Sibirą, yra surengęs fotografijos parodų. Ruošdamiesi kelionei į Putoraną, kurį S. Sidaras jau yra įveikęs bei tyrinėjęs, R. Grigas ir K. Juška palaikė ryšį su mūsų žemiečiu, gavo ne vieną naudingą patarimą.

Pasak R. Grigo, maloniai nustebino, jog į susitikimą S. Sidaras atėjo pasipuošęs lietuviška simbolika – su Vyčio ženklu ant kepurės. Tai įprasta Krasnojarske gerbiamam lietuviui. Iš mokslininko keliautojai gavo reikiamus žemėlapius.

– Saulius Sidaras labai išgyveno, kaip mums pasiseks, ar pavyks sugrįžti. Jo patarimai labai pravertė, – pasakojo Ričardas.

Pokalbio metu S. Sidaras, kartkartėmis aplankantis Lietuvą, pažadėjo rasti galimybę savo naujausią knygą pristatyti ir gimtosiose Rumšiškėse.

Sibiriečiai sutiko kaip giminę

Kai kelionės formalumai jau buvo sutvarkyti, su savo dviem kuprinėmis ir irklais Ričardas Grigas susikraustė į autobusą – laukė 8 valandų kelionė į Jeniseiską, kuri nebuvo iš maloniųjų – liepos-rugpjūčio sandūroje Sibiras dar alsavo 30-ies laipsnių karščiu. Užtat nuovargį sklaidė neįprasti peizažai už lango su pamažu vis mažėjančiais įprastos civilizacijos atributais.

Jeniseiską taip pat pasiekė naktį, čia pasitiko draugiškas Pet­ro Vaišvilos glėbys. Ketverių metų nesimatymo – kaip nebuvę…

– Važiavau lyg pas artimiausią giminę. Parsivežė namo, kur, nors ir naktis, laukė vaišės, rytą – dušas kieme. Po pusantros paros Petras mane įsodino į garlaivį, kur susitikau su Kęstučiu Juška, – prisimena R. Grigas.

Keturių aukštų garlaivis lietuvius Jenisiejumi plukdė tris paras. Jausmas – tarsi Pietų kurorte: saulė, kaitra, vanduo… Nepaprastai gražios pakrantės. Domino viskas, todėl išlipdavo kiekvienoje prieplaukoje. Beje, prieplaukose intensyviai virė prekyba. Iš to, ką siūlė sibiriečiai, keliauninkai susidarė įspūdį, jog tai – labai darbštūs žmonės: priauginę visokiausių daržovių, prigaudę žuvies. Maistą kelionei ir pirko prieplaukose – masino ne tik gastronominės priežastys, bet ir kaina.

Po trijų su puse paros, paryčiui, per smarkų lietų subolavo Kureikos krantai. Čia prieplaukos nėra, tad garlaivis išmetė inkarą, keleiviai sulipo valtis ir atplaukė iki kranto.

Kadangi maršrutas buvo suplanuotas iš anksto, susisiekta su reikalingais žmonėmis, lietuvių krante jau laukė vyrai, pasiryžę motorine valtimi aukštyn upe nuplukdyti iki Svetlogorsko.

Galinga Kureikos upė ( ne veltui Svetlogorske ji suka savo vardo elektrinės turbinas) keleivių patogumui toli gražu nepritaikyta. Per lietų siūbuojanti valtis, nors ir valdoma dviejų patyrusių evenkų, atrodė, tuoj ims ir apsivers, dugnas akmenuotas, pilna uolų… Po trijų valandų kelionės sušlapę iki siūlo galo nuo lietaus ir ledinio Kureikos vandens purslų, sušalę, pagaliau išlipo į krantą. Iki Putorano plynaukštės buvo likę 380 kilometrų ir – dvi dienos laukti kito kelionės etapo. Jas puikiai rusiškai kalbantys evenkai pasiūlė praleisti garaže, tačiau Kęstutis su Ričardu susirado viešbutuką, kuriame sąlygos buvo geresnės. Per dvi Kureikoje praleistas dienas vyrai susipažino su čionykšte romantika. Sunkiai pasiekiamame krašte – savos taisyklės. Štai parduotuvėje teko pusantros valandos laukti, kol malūnsparnis atskraidins duonos… R. Grigas sakė patyręs, jog Kureika – tikras rojus vairuotojams ir motociklininkams: nereikia techninės apžiūros talonų, teisių. Jei sugebėjai į Kureiką atsigabenti transporto priemonę – tiesiog sėdi ir važiuoji. Labai pigus gyvenamasis plotas. Lietuviai juokais „pravedė“ derybas ir sulygo už 800 eurų įsigyti dviejų kambarių butą. Užtat obuoliai bene tris kartus brangesni nei apelsinai. Savotiškai pilkas vietinių vyrų gyvenimas – paganyti akių nėra į ką, vietos gražuolės paprastai būna ištekėjusios, o ir demonstruoti savo figūrų jos neturi galimybių: šiltuoju metų laiku ore knibžda ištisos kolonijos mašalų, todėl gyventojai vaikšto apsimuturiavę, kiek įmanoma, veidus dengia tinkleliais.

Aukštyn upe

Po dviejų parų viešnagės Kureikoje keliauninkus į savo rankas paėmė kiti valčių šeimininkai. Kartu dar plaukė jauna maskviečių pora, pirmiausiai pasiryžusi įveikti Putoraną, o jau po planuoti šeimos pagausėjimą. Skirtingai nei abu lietuviai, maskviečiai sunkiai kelionei įtemptai ruošėsi Vokietijoje, treniravosi. Pasak Ričardo, draugiški maskviečiai tapo tarsi Lietuvos ambasadoriai. Prieš dvejus metus keliaudami per Europą, maskviškiai taip susižavėjo Lietuva, kad savo santuokai pasirinko Nidą. Sužinoję, jog Ričardas ir Kęstutis – lietuviai, labai apsidžiaugė, visiems kiekviena proga pasakojo apie Lietuvą ir ją gyrė. Buvo malonu. Draugiški santykiai susiklostė ir su kartu plaukiančiais vietiniais rusais, tad dvi paras dviem valtimis trukusią kelionę gaubė gera atmosfera, nors sunkumų tikrai netrūko.

–Sibire tarp žmonių užsimezga ypatingas ryšys. Užtenka pabūti kartu keletą dienų, ir tu tiesiog pajunti, kad kas beatsitiktų, šis žmogus tau padės. Ir tu jam padėsi. Apie tai nekalbi, bet – žinai, – sakė Ričardas.

Nakvynei keliauninkai apsistojo rusų-vengrų kilmės hidrometeorologo Čerešo trobelėje. Laukinėje gamtoje stovinčiame būste Čerešas žiemas praleidžia vienui vienas, jo pareiga – atlikti įvairius matavimus, vasarą dienas praskaidrina štai tokie keliautojai. Nors ir pavargę, keliauninkai miegoti neskubėjo ilgai kalbėjosi, vakarojo prie bendro stalo.

– Plaukiant aukštyn upe vaizdai smarkiai keitėsi. Akyse nyko didesnė augmenija, vis daugėjo uolų. Evenkijoje ėmė gaubti gaisrų dūmai. Pasidarė nejauku. Aš smarkiai sunerimau dar ir dėl to, kad dūmuose fotografuoti neįmanoma. Fotografuoti rūką – gali, o dūmų – niekaip neišeina. Nors ir taip plaukiant valtimi, kur didžiausias rūpestis – neapvirsti, neiškristi, irkluoti, fotoaparatą į rankas gali paimti retai, – įspūdžiais dalijosi fotomenininkas.

Kapitonas, plukdydamas valtį pro apdegusius miškus, keliautojams patarė būti itin budriems. „Nebijokit, jei gelbėdamiesi nuo gaisro, turėsite peržengti ir tas linijas, kurios draudžiamos. Tegul po to ir deportuos, bet užtat liksite gyvi“, – kalbėjo jis.

Paskutinis kelionės upe sustojimas – Kovalio trobelė, kur taip pat praleista pora dienų. Tokia pati laukinė gamta aplinkui, kaip ir nakvynėje pas Čerešą. Šeimininkas leido pasistatyti palapines miegui, o gamintis valgio įleido į jurtą. Čia dar labiau susidraugavo su pakeleiviais maskviečiais. Apžiūrėję, kad Ričardo striukė nėra tinkama tokiai sunkiai kelionei, perleido olandišką, pašiltintą gulbės pūkais. Lietuviai atsidėkojo lašiniais, kurie ir šiandien tolimoje Šiaurėje yra nepraradę patikimiausios valiutos statuso.

Viešėdami prie Kovolio trobelės, rūpestingai peržiūrėjo daiktus ir atidavė viską, kas pasirodė nereikalinga. Nors kelionė upe buvo nepaprastai sunki – valtį šokdino bangos, kūną merkė ledinis vanduo, į kurį ne kartą teko bristi, kai prireikdavo valtį tempti per akmenis, gerklę ir akis graužė gaisrų dūmai, prieš akis laukė visiškai naujas etapas, apgaubtas nežinios. Be lydinčių patyrusių valčių kapitonų, be draugiškų pakeleivių – tik su sunkiomis kuprinėmis ir atšiauria gamta.

Atsisveikinę lietuviai pasuko link Kureikos krioklio. Ėjo tuo pačiu ritmu, kaip ir nuo pat pradžių: keliolika metrų su viena kuprine, paskui – atgal kitos, ir vėl – į priekį…

(Bus daugiau)

Ričardo Grigo nuotraukos

2 KOMENTARAI

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

trys + du =