Į Sibirą – savo noru(3)

0

Jeniseiske pateko į vietinę spaudą

Lietuvoje Kalėdas sutikome taip ir nesulaukę išsvajoto sniego, užtat Sibire viešinčiam Ričardui Grigui jo užteko su kaupu.

Kai čia, namuose, ruošėmės gražiausiai metų šventei, mūsų žemietis, atsisveikinęs su svetingais Atamanovo kaimelio gyventojais, leidosi į kelionę, vedančia Jenisiejaus upe žemyn. Už 375 kilometrų pasitiko Jeniseiskas – vienas svarbiausių Sibiro miestų, turintis daugiau kaip 19 tūkstančių gyventojų.

– Pirmas įspūdis – Lietuvoje itin retai pasitaikantis trisdešimties laipsnių šaltis, mūsų jau pamirštas dalykas – Lenino paminklas ir nuostabiai gražios cerkvės, – pasakoja Ričardas, kurį šiame įdomiame mieste, po kelerių metų minėsiančiame savo keturišimtąsias metines, pasitikęs rusas nuvedė į pakankamai jaukų viešbutuką. Kaina nedidelius pinigėlius skaičiuojančiam fotomenininkui pasirodė „įkandama“ – 11 eurų para, todėl čia apsistojo ilgėliau.

Dabar, įgijęs patirties, R. Grigas sako, jog atsisakytų ir viešbučio – vėliau sužinojo, jog prie Jeniseiske esančio vyrų vienuolyno taip pat veikia nedidelis viešbutis, kur mielai priimami keliauninkai, atvykstantys į šį atšiaurų kraštą.

Kadangi laiko nebuvo daug, kaišiadorietis skubėjo apžiūrėti miestą, įdomesnius foto kadrus „gaudė“ ir naktį. Beveik kiekviename žingsnyje žavėjo ir stebino istoriniai paminklai – namas su memorialine lenta legendiniam Arkties ir Sibiro tyrinėtojui norvegui Fritjonui Nansenui, įstabaus grožio baltoji cerkvė, kur nuo persekiojimo slėpėsi lietuvių šeima, Jekaterinos II laikų kalėjimas… Į akis krito ir tai, kad ruošiantis Jeniseisko jubiliejui, dideliu tempu vyksta pastatų restauracija.

Jeniseiske R. Grigas netikėtai pateko į vietinę spaudą – dalyvaudamas miesto naujametinės eglės įžiebimo šventėje atsitiktinai susipažino su „Jeniseiskaja pravda“ („Jeniseisko tiesa“) žurnaliste Oksana Vlasova. Abu žmones suartino požiūris į keistą naujametį spektaklį su ginkluotomis matrioškomis. Savo įspūdžius žurnalistė aprašė straipsnyje „Sveika, švente, arba ar rusai nori karo?“, kuris vėliau buvo paskelbtas ir interneto portale „Presslife“. „Pasirodė, jis – fotomenininkas iš Lietuvos, specialiai atvažiavęs į Jeniseiską ir Jeniseisko rajoną ieškoti retų kadrų“ – taip savo naują pažįstamą pristato Jeniseisko žurnalistė.

Būdamas toli nuo namų, kaišiadorietis vienišas nesijautė – viešnagę Jeniseiske ypač praskaidrino pažintis su Petru Vaišvila. Šis šaunus savo žemaitiškos tarmės ir Sibire nepamiršęs lietuvis, dirbantis greitosios pagalbos vairuotoju, suvedė su kitais tautiečiais, patarė, kur reikėtų apsilankyti. Jis nuvežė ir prie Monostyrskoje ežero, kuriame kadaise buvo nuskandinti valdžiai neįtikę ir laiku nepasislėpę vienuoliai… Šiltus įspūdžius paliko pažintis su Vladu Gustu, Rima Onaitiene, kitais.

– Kiek įmanoma, lankiau tremtį patyrusius lietuvius, dabar stengiuosi susisteminti tai, ką išgirdau, – sako Ričardas.

Petras Vaišvila svetingai kvietė ir prie Kūčių stalo, tačiau jas sutikti Ričardas Grigas nusprendė vienas.

– Viešbučio virtuvėlėje pasigaminau vakarienę, kurią paįvairino Petro ir jo žmonos dovanotos lauktuvės, ir sėdėdamas daug galvojau – apie Sibirą, apie namus, gyvenimą, – prisimena kaišiadorietis.

Naujuosius metus šiemet jam pasisekė sutikti tris kartus.

Pirmieji užklupo Krasnojarske, kai iki traukinio išvykimo buvo likusios dvi valandos. Antri – traukinyje, pravažiuojant Omską, o treti – jau Maskvos laiku. Nedaug kam gyvenime pasitaiko toks dalykas.

Sibiras nepalieka…

Parsivežęs daugybę nuotraukų, įspūdžių, Ričardas Grigas sako, jog nemažai patirties įgavo ne tik keliaudamas po Sibirą, bet ir ruošdamasis šiai kelionei. Sunkiausia buvo gauti lėšų – toli gražu ne visi, į kuriuos kreipėsi paramos, suprato, kam ir kodėl reikia taip toli važiuoti ir fotografuoti.

– Su dėkingumu visuomet miniu verslininką Vidmantą Melniką, su kuriuo susipažinau fotografuodamas bėgimo aplink Žaslius akimirkas. Sužinojęs apie tai, kokiai kelionei rengiuosi, iš karto pasidomėjo, ar nereikia fotoaparato, kurį galėtų nupirkti jo firma. Ir nupirko! Fotoaparatas puikus, jis man labai pravertė kelionėje, – kalba R. Grigas.

Pasak fotomenininko, pirmasis lėšomis parėmė savivaldybės tarybos narys E. Cikanavičius, padėjo jo kolegos Marius Muižinikas, Kęstutis Meilutis ir Kęstas Moroza, Seimo narys Mantas Adomėnas, Karolis Janulis, Nerijus Kudrevičius, UAB „Savex“, verslininkai N. Kralikauskas ir R. Paškauskas.

Vos sugrįžęs, R. Grigas vėl skuba ruoštis kelionei – šį kartą jau labai konkrečiais maršrutais. Apie tai, kaip sekasi, kada atvyks, telefonu nuolat teiraujasi ir Sibiro lietuviai.

– Žinau, kad Krivliake manęs laukia aštuoniasdešimt aštuonerių metų tremtinė iš mūsų rajono Aldona Taparauskienė, pas kurią ir gyvensiu, – sako Ričardas, šiuo metu vėl minantis verslininkų bei politikų slenksčius paramos. Nors minimaliausioms kelionės reikmėms tereikia surinkti apie 700 eurų, sekasi nelengvai. Menininkui keisčiausia, jog toms institucijoms, kurioms tarsi ir būtų privalu rūpintis istorine atmintimi, kelionė po kaišiadoriečių tremties vietas ir galimybė po to rengti jų fotoparodas, lyg ir neatrodo įdomi.

– Toks įspūdis, jog niekam nereikia, – stebisi R. Grigas, neprarandantis pasiryžimo visgi susirinkti tą menką sumą ir vėl leistis į tolimą kelią.

Keistuolis?

Galbūt.

Tačiau tie, kurie vaikšto tik „sisteminiais“ takais, niekuomet neturi galimybės sušukti „Eureka“!

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

1 × 3 =