Į Sibirą – savo noru

0

Kaišiadorietis fotomenininkas, Lietuvos spaudos fotografų klubo narys Ričardas Grigas dar tebegyvena įspūdžiais iš Sibiro platybių, kuriomis keliavo ir kurias fotografavo prieš pat Naujuosius.

Kelrodis – V. Lozoraičio knyga

 

– Labai noriu ten sugrįžti ir iki galo įgyvendinti savo sumanymą, – savo kelionę vadinantis daugiau žvalgybine, sako menininkas, atšiauriame pasaulio kampelyje spėjęs užmegzti ne vieną įdomią pažintį ir susidėliojęs konkretų maršrutą bei atsisveikinęs žodžiais „Iki pasimatymo!”su šiaurėje sutiktais lietuviais, gyvenančias ten dar nuo tremties laikų.

Tvarkydamas Sibire užfiksuotas susitikimų, žmonių bei vietovių akimirkas, R. Grigas kuria planus, kaip vėl susikrauti kuprinę ir leistis į kelionę. Sunkumai nebaugina – atsidurti už tūkstančių kilometrų nuo namų šiam žmogui ne naujiena. 1991-1992 metais aplankyta Buriatija, kur su rašytoja J. Ivanauskaite bendrauta su budistų vienuoliais, o Elbruso viršūnėje padaryta garsiojo Vlado Vitkausko nuotrauka primena apie žygį su lietuvišką trispalve po aukščiausias kalnų viršūnes alpinistų būryje.

Ir visgi – kelionė į Sibirą – kitokia. Į ją Ričardas Grigas išvyko vienui vienas po trejų metų atkaklių pastangų kaip nors surinkti reikiamą pinigų sumą. Kelrodžiu tapo V. Lozoraičio knyga „Kaišiadoriečių kančių keliai“, kurią, jau smarkiai „suskaitytą“, menininkas atsinešė ir į redakciją. Joje žalia spalva pažymėtos pavardės tų, kurie iš mūsų rajono gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Krivliako kaimą prie Jenisiejaus. Tokių – apie trys šimtai. Perskaitęs šią knygą ir susipažinęs su joje surinktais faktais, Ričardas suprato, jog tiesiog negali neaplankyti Krivliako.

„Pagrindinis mano kelionės tikslas yra pradėti dokumentuoti Kaišiadorių ir kitų Lietuvos vietovių gyventojų tremties vietas. Tai ir atvedė į Krasnojarsko sritį, Sibire, Rusijoje“, – taip interneto portalui „15 min.lt“ dar keliaudamas po Sibiro platybes sakė R. Grigas, praėjusių metų gruodžio 10 dieną su didžiule kuprine sėdęs į traukinį.

Duota ne kiekvienam“

 

Kai sužinai, jog sumokėjusiam už kelionės bilietus ir draudimą R. Grigui teliko 300 eurų, beveik mėnesio viešnagė Sibire atrodo kaip didžiausia avantiūra. Ir pats fotografas prisipažįsta, jog kiekviename žingsnyje teko taupyti. Todėl ir Vilniaus stotyje sėdo ne į traukinį, o į autobusą – taip išvengė būtinybės pirkti Baltarusijos vizą.

– Iki Latvijos autobusas buvo pustuštis, už langų bėgo besniegiai vaizdai, – pirmuosius kelionės įspūdžius prisimena kaišiadorietis, kuriam, išlipusiam Maskvoje, pirmiausia į akis krito policijos gausa. Nuo galimų teroristų išpuolių Rusijos sostinėje saugomasi ne juokais. Tad teko pasirūpinti specialia Migracijos kortele, kuri išduodama kiekvienam, kas šalyje planuoti išbūti daugiau nei tris paras. Be to, kortelė įpareigoja nuolat registruotis.

Ypač rūpestingai tikrinamas bagažas. Susiklostė taip, kad pilnutėlė R. Grigo kuprinė (vežėsi foto aparatūrą, penkis Spaudos klubo išleistus foto albumus, Mindaugo Nasevičiaus iškeptą duoną tremties lietuviams) niekaip netilpo į aparatą, kuris skenuoja bagažą.

– Pasisiūliau daiktus iškrauti, juk slėpti neturiu ko. Tačiau neprireikė. Iš karto prisistatė pareigūnas su FSB ženklais. Tikrindamas dokumentus jis taip ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į akis, jog neiškenčiau nepaklausęs, ar taip keistai atrodau. „Ne. Tiesiog tai duota ne kiekvienam“, – sužinojęs mano kelionės tikslą pasakė pareigūnas, – apie įsimintinus žodžius pasakojo Ričardas, kurį pačių įvairiausių socialinių sluoksnių žmonių supratimas ir šiluma lydėjo visos kelionės metu. Išgirdę apie tai, kad vienišas keliauninkas vyksta susitikti su ištremtais tautiečiais, nepažįstami sutiktieji norėjo bendrauti, padėti, patarti. Tai ir šildė šaltame Sibire…

Kelionės grafikas leido šiek tiek pasižvalgyti po Rusijos sostinę, belaukiančią Naujųjų. Kainos, apie kurių dydį sklinda legendos, pasirodė didelės ne visur. Štai vienas važiavimas metro kainuoja mažiau nei 3 eurus – 50 rublių, jei perki bilietą visai parai – dar pigiau. Panašiai ir kava – kaišiadorietis leido sau puodelį jos išgerti prie pat Kremliaus. Nusipirkęs patyrė, jog Rusijoje iki šiol geriama tirpi kava.

– Tokią teko gerti visos kelionės metu, – pasakojo R. Grigas.

Krasnojarske sutiko žaslietį

Pernakvojęs Maskvoje pas bičiulius, rytą kaišiadorietis sėdo į traukinį „Maskva-Neriugri“ (miestas Jakutijoje, už visiems gerai žinomo „BAM-o). Važiavo plackartu – taip, R. Grigo nuomone, saugiau, nes aplink visuomet daug žmonių. Išduodant patalynę, traukinyje paprašė pasirašyti. Kelionė vyko dvi su puse paros ir buvo gana varginanti – naktimis seno modelio vagonus prikūrena iki 28 laipsnių šilumos, tad ilgesniuose sustojimuose daugelis keleivių skuba į lauką įkvėpti šviežio oro. O jis, tas oras, kuo tolyn, tuo darėsi šaltesnis. Pagaliau, šeštą valandą ryto, traukinys sustojo Krasnojarske.

Krasnojarskas pasitiko alsuodamas šalčiu – čia termometras jau rodė 21 laipsnį. Tačiau laukė ir kita nemaloni staigmena – pasirodė, jog sąrašas su kontaktiniais telefonais ir adresais liko Kaišiadoryse… Laimei, telefone buvo Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos „Lietuva“ pirmininko Antano Rasiulio numeris, su kuriuo bendrauta ir iki išvykimo. Tad įsigijęs vietinio ryšio kortelę (jos čia išduodamos tik pateikus asmens dokumentą), R. Grigas paskambino šiam savo šaknų dar nepamiršusiam lietuviui, nors iš savo gimtinės šeima buvo ištremta 1948-aisiais. Lietuvių tautinė kultūrinė autonomija turi užregistravusi apie 700 narių, tad A. Rasiulis ir buvo tas atskaitos taškas, nuo kurio nusitiesė pažintys su kitais tautiečiais. Ypač padėjo pažintis su Petru Vaišvila. Nors P. Vaišvila – ne tremtinys, (Sibire atsidūrę norėdamas užsidirbti, vėliau įsimylėjo, vedė ir pasiliko visam laikui), jis nuoširdžiai padėjo susirasti daugiau tautiečių, patarė. Dėka P. Vaišvilos, kaišiadorietis susipažino su į Lietuvą dažnai atvažiuojančia Rima Onaitiene, Vladu Gustu, kitais. Tačiau ypač sudomino informacija apie Krasnojarsko akademiniame miestelyje gyvenantį atsakingą Fizikos instituto bendradarbį Jurgį Adukonį – Adukonių šeima 1948 metais į Sibirą ištremta iš Žaslių apylinkėse esančio Eiriogalos kaimo. Tuomet Jurgiui Adukoniui buvo šešeri.

– Mano atvykimas buvo tarsi šokas. Sutikti lietuviai negalėjo atsistebėti, kaip vienas pats atvažiavau, iš kur. Ypač didelis siurprizas buvo Jurgiui Adukoniui, kuris priėmė kaip brangų svečią. O mane sužavėjo šis nepaprastai energingas, veiklus septyniasdešimt ketverių lietuvis, kuris iki šiol Fizikos institute užima nemažas pareigas. Dėka J. Adukonio pavyko pakeliauti automobiliu, nereikėjo rūpintis transportu, kas labai padėjo, – šiltą sutikimą šaltame Sibire mena R. Grigas, kuris mobiliajame telefone parsivežė išsaugotas akimirkas iš vienos kelionės su J. Adukoniu.

Sibire sužavėjo žmonių tarpusavio bendravimas – pavyzdžiui, jei kelio viduryje sustos automobilis, tuojau pat sulauksi pagalbos – važiuojantys iš paskos nelaukdami kvietimo, siūlo padėti. Matyt, gyvendami atšiaurios gamtos apsuptyje, žmonės stengiasi būti vieningi.

Krasnojarske teko susitaikyti ir su nelauktu faktu – kaip paaiškino vietos lietuviai, į Krivliaką patekti šansų nėra. Jenisiejus dar nepakankamai užšalęs, kad susiformuotų žiemos kelias, be to, upės srovė nuplovė tiltą. Tiesa, buvo dar galimybė keliauti sraigtasparniu (beje, pilotas negarantavo, kad paskraidins ir atgal), tačiau specialus skrydis vienam žmogui kainavo 120 eurų. Tiek pinigų Ričardas neturėjo, tad kelionės maršrutą teko permąstyti iš naujo.

Atamanove prie Jenisiejaus

Kai paaiškėjo, jog Krivliako pasiekti nepavyks, gimė mintis aplankyti Atamanovo kaimą.

– Tai tremtinių kaimas ant Jenisiejaus kranto. Buvau apie jį skaitęs. Labai mielas kaimukas, svajoju kada nors gyvenime dar kartą aplankyti tuos nuoširdžius žmones, – pasakoja Ričardas Grigas.

Atamanovą nuo Krasnojarsko skiria 120 kilometrų, tačiau autostopu, kaip buvo ketinta, šįsyk pasinaudoti neteko. Pagalbos ranką ištiesė tremtinys iš Eiriogalos kaimo Jurgis Adukonis: parūpino automobilį, vairuotoją, kuris snieguotais keliais kaišiadorietį nuvežė į naują nepažįstamą vietovę.

Atamanove Ričardui teko gerokai pavaikščioti, kol surado, kur apsistoti.

– Nužingsniavau kokius keturis kilometrus, klausinėjau parduotuvėje, tačiau ten buvusios močiutės manęs, visai nepažįstamo, bijojo įsileisti, nors, tiesa, paskui, kai kartu vakarieniavome su vietos popu, apgailestavo… – prisiminęs kelionės momentus šypsosi kaišiadorietis.

Keistuoliu atvykėliu susidomėjo osetinas Batasas, kuris iš karto svetingai atvėrė savo namuko duris. Kaip tik tuo metu pas jį svečiavosi kitas kaimelio gyventojas Viačeslavas Frolovas. Besišnekuočiami vyrai nusprendė, jog pas Viačeslavą apsistoti bus patogiau, nes didesnis namas, šilčiau. Taip keturios paros prabėgo skurdžioje, tačiau labai svetingoje sibiriečio pastogėje. Svečiui V. Frolovas, dirbantis kūriku, spėjo papasakoti ne tik apie kaimelio kasdienybę, bet ir savo asmeninį gyvenimą, buitį.

– Patyriau, jog tame krašte beveik kiekvienuose namuose šaldikliai kimšte prikimšti baltųjų baravykų, bruknių, spanguolių, sibiriečiai naudoja labai daug raugintų daržovių, labiau pasiturintys turi ir ikrų atsargų, – apie šiaurietišką racioną pasakoja R. Grigas.

Vienas iš ryškiausių bruožų – prie Jenisiejaus itin rūpestingai saugomi ir gerbiami Didžiojo Tėvynės karo atminimo ženklai. Teko matyti ne vieną paminklą. R. Grigą ypač sudomino ir nustebino netoli Jenisiejaus stovinti berniuko Kibaldžiuko figūra. Vyresniosios kartos žmonės ir pas mus dar atsimena savo vaikystėje ne kartą matyti rusišką animacinį filmuką apie narsų pionierių, kuris pasipriešino vokiečiams ir buvo nušautas. Filmuko pabaigoje skambėjo žodžiai apie tai, kad prie Jenisiejaus stovės jo paminklas ir praplaukdami laivai saliutuos narsuolio garbei. Kaišiadorietis nustebo pamatęs, jog laikas ten, prie Jenisiejaus, tarsi sustojęs – ir paminklas Kibaldžiukui yra, ir laivai, plaukdami upe, įjungia garsines sirenas saliutuodami…

Atamanove gyvena įvairių tautybių tremtiniai – juk į Sibirą nepaklusniuosius Rusijos valdovai ir vadovai trėmė nuo seno. Tad viešnagė padovanojo įdomią pažintį su represuotu vokiečiu Aleksandru Fisheriu. Tai – jau septintos kartos vokietis, gimęs Rusijoje, kuris mielai sutiko pabūti kaišiadoriečio gidu. Kaip mano R. Grigas, daugiausia įtakos nuoširdžiam bendravimui, ko gero, turėjo tai, jog A. Fisheris kažkada jau yra turėjęs draugą lietuvį. Išgirdęs, jog į Atamanovą atvyko vyras iš Lietuvos, pirmiausia pagalvojo, jog tai jo draugas…

A.Fisheris – įdomaus likimo žmogus. Į Atamanovą šis septyniasdešimt ketverių vyriškis, anksčiau užėmęs gana aukštas pareigas, atvažiavo atsisakęs visų savo sukauptų turtų. Atšiaurios gamtos prieglobstyje gyvenantis vokietis yra tarsi kaimelio gyventojų atstovas ir – rakštis vietos valdžiai, nes padeda žmonėms ginti savo teises, būdamas išsilavinęs, žino, kaip to siekti.

– Keista – Aleksandras gimęs Rusijoje, tačiau vokiškas akcentas jo kalboje vis dėlto jaučiamas, – pasakoja R. Grigas.

Apsnigtas kaimas kreivomis gatvelėmis, apgriuvusiomis tvoromis ir – pilnas nuoširdžių žmonių – toks kaišiadoriečio atmintyje išliko Atamanovas.

– Apskritai, bendraujant su sibiriečiais, susidarė įspūdis, jog bendražmogiška atmosfera ten žymiai skaidresnė. Niekas nesistengia apkalbėti, pašiepti, vieni kitiems padeda, – geromis kelionės emocijomis tebegyvena fotomenininkas.

Viešnagės Atamanove metu R. Grigui buvo pranešta, jog šeštadienį bus pamaldos, atvažiuos batiuška. Kaišiadorietis nusprendė apsilankyti vietos cerkvėje, priklausančioje penkiasdešimtininkų religinei konfesijai.

– Kaimelio cerkvė iš pažiūros neišvaizdi, įrengta dalyje parduotuvės, tačiau viduje ji beveik nesiskiria nuo kitų mano matytų, – įspūdžiais dalinasi R. Grigas.

Maždaug po valandos priėjusi moteris kaišiadoriečiui pranešė, jog batiuška kviečia pietų.

Svečias iš Lietuvos buvo pasodintas garbingiausioje vietoje – prie šventiko Sergey Ryzhov, kuris, be Atamanovo, aptarnauja dar dvi Krasnojarsko srities parapijas. Ilgiau pabendravęs, kaišiadorietis susidarė įspūdį, jog batiuška – labai charizmatiškas žmogus, turintis didelę įtaką savo parapijiečiams. Tačiau pirmasis jo klausimas lietuviui buvo toks:

– Kiek vaikų turi?

Išgirdęs, jog du, šventikas išdidžiai pasigyrė:

– O aš – šešis!

Šiltų momentų ir susitikimų Atamanove buvo ne vienas. Po keturių parų, praleistų šiame kaimelyje, Ričardas Grigas pasiėmė jau gerokai palengvėjusią kuprinę (pakeliui pasiimtos dovanos pamažu tirpo) ir iškeliavo į Jeniseiską, kuris, važiuojant žemyn ties Jenisiejaus upe, nuo Atmanovo yra už 375 kilometrų.

Apie kaišiadoriečio kelionę bei viešnagę Atamanove rašė ir respublikinė žiniasklaida – fotoreportažą su Ričardo Grigo nuotraukomis paskelbė interneto portalas „15min.lt“, o mes, likę šiltuose namuose, rengdamiesi šv. Kalėdoms, nekantriai sekėme Ričardo pėdomis socialiniuose „Facebook-o“ tinkluose.

Beje, Kūčias šiemet Ričardas Grigas valgė vienas.

– Turėjau pakvietimų iš pažįstamų lietuvių, tačiau norėjosi pabūti vienam, daug ką apmąstyti. Ši kelionė daug ką apvertė mano galvoje, – sakė fotomenininkas, prisipažinęs, jog sunkiausia buvo iškęsti tokį ilgą išsiskyrimą su vaikais – iki šiol nebuvo tokios situa­cijos, kad tektų išsiskirti ištisoms savaitėms.

Užtat Naujuosius Ričardas Grigas sutiko net tris kartus.

PALIKTI ATSAKYMĄ

Prašom įrašyti komentarą!
Prašom įrašyti savo vardą

penki × 5 =